Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. S., ieškovų J. S. ir A. S. atstovui advokatui Gediminui Juknevičiui,

atsakovės akcinės bendrovės SEB banko atstovams advokatui Vaidui Jurkevičiui, akcinės bendrovės SEB banko Teisės departamento teisininkei J. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. S. ir A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. L. S. (duomenys neskelbtini) mirė (el. b. t. V, b. l. 2), todėl teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki tol, kol paaiškės jo teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Teismas 2023 m. kovo 8 d. nutartimi civilinę bylą atnaujino, pakeitė ieškovą iš S. L. S., mirusio (duomenys neskelbtini), į jo teisių perėmėjus – J. S. ir A. S. (el. b. t. V, b. l. 21–31).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „SEB VB investicijų valdymas“ ir S. L. S. 2005 m. balandžio 19 d. sudarė investicijų portfelių valdymo sutartį Nr. 2025041901 (el. b. t. I, b. l. 125–140); AB SEB bankas (buvęs pavadinimas – AB SEB Vilniaus bankas) ir S. L. S. 2007 m. gruodžio 5 d. sudarė vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį (el. b. t. I, b. l. 141–147); patvirtinimas apie nupirktus vertybinius popierius patvirtina, kad 2007 m. gruodžio 31 d. banko klientas S. L. S. nupirko 1839 vnt. vertybinių popierių už 50 986,70 Eur sumą (el. b. t. I, b. l. 148); 2016 m. vasario 6 d. S. L. S. kartu su kitais ieškovais pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriuo jis prašė priteisti iš AB SEB banko 50 986,70 Eur nuostolių atlyginimą (el. b. t. III, b. l. 54–73), Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartimi nustatė ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti – primokėti trūkstamą žyminį mokestį (el. b. t. III, b. l. 19–20), ieškovai pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties (el. b. t. III, b. l. 23–27), kuris 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (el. b. t. III, b. l. 30–31), Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartimi nustatė S. L. S. terminą iki 2016 m. gegužės 31 d. primokėti 981 Eur žyminį mokestį (el. b. t. III, b. l. 34–35), S. L. S. Vilniaus apygardos teismui pateikė pranešimą, kad atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir amžių, žyminio mokesčio nesumokėjo ir paprašė ieškinio dalį pagal jo reikalavimus atsakovei laikyti nepaduotais (el. b. t. III, b. l. 38–39), Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi ieškinio dalį pagal ieškovo S. L. S. reikalavimą dėl 50 986,70 Eur nuostolių iš atsakovės AB SEB banko priteisimo laikė nepaduotu (el. b. t. III, b. l. 41–42), kadangi S. L. S. žyminio mokesčio nesumokėjo ir prašė ieškinio dalį pagal jo reikalavimus laikyti nepaduotu; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 2 d. sprendimu S. L. S. pripažino neveiksniu tam tikrose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse (el. b. t. I, b. l. 190–194), S. L. S. (duomenys neskelbtini) mirė (el. b. t. V, b. l. 2).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė nuostolių forma galima tik nustačius visas būtinas įstatyme nurodytas sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Pirmiausia pažymėtina tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad, kaip pripažino pats S. L. S., jam dar 2014 m. gruodžio mėn. galutinai tapo žinoma, jog jis prarado visą į fondo vienetus investuotą sumą, todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi atitinkamai 2017 m. gruodį; S. L. S. dar 2016 m. vasario 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau jam nesumokėjus žyminio mokesčio, ieškinys dėl nuostolių priteisimo laikytas nepaduotu, todėl jo pakartotinis ieškinys, pareikštas 2021 m. liepos mėn., jokiu būdu negali būti nagrinėjamas dėl akivaizdžiai ir sąmoningai praleisto ieškinio senaties termino.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį, dėl to ginčas tarp šalių nekilo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nuostolių atlyginimo atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017). Byloje nustatyta, kad S. L. S. pats pripažino, jog dar 2014 m. gruodį jam galutinai tapo žinoma, kad jis prarado visą į fondo vienetus investuotą sumą – 50 986,70 Eur, kai iš AB SEB banko perėmusios uždarosios akcinės bendrovės „MC Wealth Management“ gavo žodinį pranešimą, jog 2014 m. gruodžio 23 d. planuojamas fondo vienetų nurašymas ir fondo išregistravimas. S. L. S. šią aplinkybę nurodė Vilniaus apygardos teismui pateiktame 2016 m. vasario 8 d. ieškinyje dėl nuostolių atlyginimo (ieškinio 44 punktas) (el. b. t. III, b. l. 54–73). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pats S. L. S. pripažino, jog būtent 2014 m. gruodį jam tapo žinoma, kad jis prarado visą į fondo vienetus investuotą sumą, nepriklausomai nuo to, jog ši suma buvo nurašyta vėliau, vadovaudamasis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžia, kad yra praleistas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas, kadangi terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2017 m. gruodžio mėn., o ieškinys teismui pateiktas 2021 m. liepos 19 d. Nors ieškovų atstovas advokatas teigė, kad senaties terminas turėjo būti stabdomas dėl asmens neveiksnumo, tačiau, pabrėžtina, pagal CK 1.129 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ieškinio senaties terminas stabdomas tik kai neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas, šiuo gi atveju S. L. S. neveiksniu buvo pripažintas teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartimi, t. y. jau pasibaigus senaties terminui. Kartu pastebėtina tai, kad S. L. S. tik nuo 2017 m. rugsėjo mėn. fiksuotas pažinimo funkcijų sutrikimas, be to, tik lengvas, kas yra būdinga pagyvenusiems žmonėms, bet tai nesudaro pagrindo laikyti, jog jis jau tada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar orientuotis aplinkoje, priimti sprendimų, o (duomenys neskelbtini) jam diagnozuota tik 2018 m. sausio mėn., tuo tarpu pirminio savo 2016 m. vasario 8 d. ieškinio trūkumų jis pats savo valia nešalino ir dar 2016 m. gegužės 31 d. paprašė jo ieškinį palikti nenagrinėtą, t. y. pats nusprendė neginti savo interesų, atsisakydamas sumokėti žyminį mokestį ir prašydamas jo ieškinį palikti nenagrinėtu, kas ir buvo padaryta teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi, t. y. jo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl jo kaltės. Nors ieškovų atstovas advokatas nurodė, kad teismui nurodžius sumokėti žyminį mokestį S. L. S. su juo bendravo piktai ir tai rodo neva jis nesuvokė savo veiksmų, tačiau S. L. S. piktą būdą viso jo gyvenimo metu paliudijo pats jo sūnus ieškovas A. S., teigdamas, kad jo tėvas S. L. S. buvo piktas žmogus. Nenustatytos aplinkybės trukdžiusios S. L. S. skųsti minėtą teismo nutartį ar pakartotinai kreiptis į teismą per 3 metų senaties terminą (iki 2017 m. gruodžio mėn.). Asmens aplaidumas negali būti ginamas. Kadangi byloje yra pareikštas atsakovės prašymas taikyti byloje ieškinio senatį, teismas, nustatęs tam pagrindą, nesant priežasčių, leidžiančių senaties terminą atnaujinti ir nenustatęs pagrindo, kad jis turėjo būti stabdomas, tenkina atsakovės prašymą ir taiko ieškinio senatį, kas yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1–2 dalys, 1.135 straipsnis).

Teismas kartu pažymi, kad, kaip nustatyta aukščiau, 2007 m. gruodžio 5 d. S. L. S. ir AB SEB bankas sudarė vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį (toliau – sutartis), kurios 2.1 punkte numatyta, kad sutartis reglamentuoja tarpininko – AB SEB banko ir kliento – S. L. S. santykius, atsirandančius tarpininkui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus tarpininkui ir tarpininkui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas, pagal kliento pavedimus tarpininkas sandorius sudaro kliento vardu ir sąskaita. Sutarties 3.2 punktas numato, kad klientas, norėdamas atlikti vertybinių popierių operacijas, įsipareigoja pavedimus tarpininkui pateikti pats tiesiogiai (asmeniškai) arba per tinkamai įgaliotą atstovą ir pavedime nurodyti visą būtiną informaciją, kad tarpininkas galėtų tinkamai įvykdyti kliento valią. Taigi, iš sutarties nuostatų daroma išvada, kad atsakovės teikiamos paslaugos apėmė tik pavedimų vykdymą kliento sąskaita, o ne investavimo rekomendacijų ar kitų panašaus pobūdžio investavimo paslaugų teikimą. Atsižvelgiant į tai, kad su S. L. S. atsakovės buvo išimtinai sudaryta tik vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis, atsakovė teikė tik pavedimų vykdymo ir kitas su tuo susijusias paslaugas. Atsakovė S. L. S. atžvilgiu vykdė veiklą, kuria yra siekiama vykdyti kliento nurodymus, jo sąskaita sudaryti pirkimo–pardavimo sandorius dėl vienos ar kelių finansinių priemonių. Tokį pavedimą atsakovė įvykdė ir tada, kai S. L. S. savo iniciatyva priėmė sprendimą įsigyti fondo vienetus. Pastebėtina, kad kartu su ieškiniu pateikta 2005 m. balandžio 9 d. investicijų portfelių valdymo sutartis S. L. S. buvo sudaryta su kitu juridiniu asmeniu – UAB „SEB VB investicijų valdymas“, o ne su atsakove, todėl nagrinėjamam ginčui ji reikšmės neturi. Pažymėtina, kad UAB „SEB VB investicijų valdymas“ yra atskira įmonė, kuri teikia įvairias investicijų valdymo paslaugas gyventojams ir įmonėms bei finansų institucijomis. Pastebėtina ir tai, kad 2007 m. gruodžio 5 d. finansinių priemonių tinkamumo anketa savaime nepatvirtina, kad S. L. S. buvo teikiamos konsultacijos dėl investicijų, finansinių priemonių portfelio valdymo ar kitos privačiosios bankininkystės paslaugos, nes ši anketa pildoma ir bankui sudarant su klientais vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartis, kokią ir buvo sudaręs S. L. S., tą patvirtino byloje liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) V. S.. Tai, kad S. L. S. užpildyta anketa yra susijusi su jo pasirašyta vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartimi patvirtina dar ir aplinkybė, kad abiejuose dokumentuose yra nurodyta ta pati data, t. y. 2007 m. gruodžio 5 d. Iš bylos duomenų nustatyta, kad S. L. S. su atsakove nebuvo sudaręs privačiosios bankininkystės paslaugų teikimo sutarties ir investicijų portfelio valdymo sutarties. Tuo tarpu pavedimų vykdymas klientų sąskaita neapima finansinių priemonių portfelio valdymo ar investavimo rekomendacijų teikimo, nes pavedimų vykdymas klientų sąskaita yra paslauga, kai pats klientas savo iniciatyva savarankiškai nusprendžia pirkti ar parduoti konkrečias finansines priemones ir pateikia atitinkamą pavedimų finansų tarpininkui, kuris šį pavedimą vykdo, laikydamasis teisės aktuose numatytų reikalavimų. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, jog negalima tapatinti įprastų konsultacijų/pasiūlymų aptarimą ir investavimo rekomendacijų, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme sąvokos (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-164-943/2019). Iš bylos medžiagos nenustatyta, kad atsakovė siuntė S. L. S. informaciją, susijusią su kvietimu investuoti, atvykti į susitarimus dėl investavimo galimybių bei rinkos tendencijų. Į bylą nepateikta jokių elektroninių susirašinėjimų ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų, kad S. L. S. buvo siūloma įsigyti fondo vienetų, tuo tarpu S. L. S. bankui nemokėjo nei privačios bankininkystės paslaugos, nei konsultavimo paslaugos mokesčių, kai banke tokios paslaugos yra mokamos (el. b. t. VI, b. l. 39), tą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. S. Pažymėtina ir tai, kad vertybinių popierių ataskaitos taip pat nepatvirtina, jog S. L. S. atsakovės buvo teikiamos privačiosios bankininkystės paslaugos, investavimo rekomendacijos, nes šios ataskaitos galėjo būti teikiamos ir remiantis vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartimi (sutarties 6.5 punktas). Tokias ataskaitas S. L. S. išdavinėjo banko darbuotojas M. Č., kuris netgi nebuvo privatus bankininkas, jis nebuvo banko priskirtas S. L. S., be to jo rengtose S. L. S. ataskaitose nurodyti duomenys apie priimtiną riziką ir pelningumą, kurie tokiose ataskaitose nebūna nurodomi, taipogi ataskaitos yra įvairiausių datų, o tokios ataskaitos išimtinai būdavo teikiamos mėnesio paskutinę dieną (tai paliudijo liudytoja V. S.), dar gi vieną iš tokių ataskaitų 2009 m. kovo 31 d. M. Č. išdavė, nors jo įgaliojimai banke buvo oficialiai sustabdyti nuo 2009 m. vasario 6 d., o M. Č. darbo santykiai su banku nutrūko 2009 m. kovo 4 d. (el. b. t. V, b. l. 131–143, t. VI, b. l. 40–41). Dar daugiau, teismo posėdžio metu iš ieškovo A. S. (S. L. S. sūnaus) paaiškinimų paaiškėjo, kad S. L. S. ir M. Č. siejo asmeninio pobūdžio santykiai ir M. Č. asmeniškai konsultavo S. L. S. dėl finansinių paslaugų, už tai S. L. S. norėjo jam atsilyginti nupirkdamas kelionę arba atsiskaityti pinigais, dar gi, 2009 m. kovo 24 d. S. L. S. pasirašė notarinį įgaliojimą M. Č. atstovauti jį vertybinių popierių srityje (el. b. t. VI, b. l. 42–43), o pačiam M. Č. buvo galiausiai panaikinta licencija už neteisėtą investicinių paslaugų teikimą (el. b. t. VI, b. l. 44–46). Teismo posėdžio metu pats M. Č., apklaustas liudytoju, parodė, kad su S. L. S. susipažino prieš 2–3 metus dar iki jo įsidarbinimo pas atsakovę, kai jis dar dirbo kitame darbe, S. L. S. į jį tuo metu kreipėsi, nes buvo investavęs Amerikoje ir jam reikėjo pagalbos, kai jis (liudytojas) pradėjo dirbti pas atsakovę pakvietė S. L. S. tapti banko klientu, S. L. S. jis (liudytojas) labai mylėjo, todėl ataskaitas jam teikė ir jau jam (liudytojui) nebedirbat banke, jis pasikvietė S. L. S. ateiti į jo naujai įkurtą įmonę po pasibaigusio darbo banke. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog M. Č., teikdamas S. L. S. ataskaitas, veikė ne banko vardu, o savo iniciatyva, pagrįsta asmenine pažintimi su S. L. S., o pats S. L. S. su M. Č. komunikavo kaip su privačiu asmeniu (draugu), o ne kaip su banko darbuotoju. Taigi, byloje pateikti duomenys leidžia konstatuoti, kad S. L. S. naudojosi tik banko, kaip finansinio tarpininko, vykdančio klientų nurodymus atlikti pavedimus pirkti ar parduoti vertybinius popierius, paslaugomis ir niekuomet nesinaudojo banko, kaip investavimo rekomendacijas teikiančio subjekto, paslaugomis, ką patvirtina sudarytos sutarties pobūdis, išsamiai ištirta bylos medžiaga, ieškovo ir liudytojų parodymai. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, todėl jos atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė, todėl pagrindas nuostolių iš atsakovės priteisimui nenustatytas ir toks reikalavimas atmetamas, kartu atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, taip pat nepagrįstas, todėl atmetamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovams nėra.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovė teismo prašė priteisti jai iš ieškovų jos patirtas ją atstovavusiam advokatui sumokėtas 4 735,31 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. t. II, b. l. 3, t. V, b. l. 68–69, t. VI, b. l. 59–61). Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, rengtų dokumentų kiekį, išsamumą, teiktų teisinių paslaugų kokybę atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovei iš ieškovų 4 735,31 Eur bylinėjimosi išlaidas (iš ieškovės J. S. 2 367,66 Eur, iš ieškovo A. S. 2 367,65 Eur), laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismas šioje byloje patyrė 66,40 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, suapvalintos iki artimiausio sveiko skaičiaus – 67 Eur, priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. iš ieškovės J. S. 33,50 Eur, iš ieškovo A. S. 33,50 Eur (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovų J. S. ir A. S. ieškinį atmesti.

Iš ieškovų J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 4 735,31 Eur, t. y. iš ieškovės J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 367,66 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt septynių eurų ir šešiasdešimt šešių centų), iš ieškovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 367,65 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt septynių eurų ir šešiasdešimt penkių centų), bylinėjimosi išlaidas atsakovės akcinės bendrovės SEB banko, j. a. k. 112021238, naudai.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 33,50 Eur (trisdešimt trijų eurų ir penkiasdešimties centų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 33,50 Eur (trisdešimt trijų eurų ir penkiasdešimties centų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.