- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-17
- Bylos Nr.
- eI3-2480-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00669-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Villon“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Villon“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti arba pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas ar Departamentas) 2021 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. AS-53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėja prašo priteisti 1 305 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Pareiškėja skunde nurodo, kad ginčijamu Sprendimu atsakovas patvirtino 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-133-2020 bei juo priskaičiuotą 90 353,00 Eur mokestinę prievolę, įpareigodamas ją sumokėti per 20 dienų nuo šio Sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėja mano, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus bei pastabas dėl susiklosčiusios situacijos, nesivadovavo pareiškėjos nurodyta teismine praktika dėl nuobaudų dydžio, taip pat neatsižvelgė ir nevertino faktinės situacijos, kai dėl paskelbto karantino dėl Covid-19 pandemijos pareiškėjos ūkinė komercinė veikla gana ilgą laiką yra sustabdyta ir neatnaujinta iki šiol, kas reiškia, kad tokio dydžio mokestinė prievolė yra ne tik neproporcinga pažeidimo mastui, bet ir gali tapti nepakeliama finansinė našta pareiškėjai su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis (darbuotojų atleidimas, veiklos galutinis žlugimas ir pan.).
Pareiškėja nesutinka su Departamento išvada, jog Bendrovė išgaunamų gamtos išteklių nedeklaravo. Pažymi, kad Bendrovė deklaracijas už išgautą požeminį vandenį (forma KIT708) už 2018 m. I-IV ketvirčių ir 2019 m. I-IV ketvirčių bei 2020 m. I-III ketvirčių mokestinius laikotarpius pildė ir teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) nustatytu laiku. Pareiškėja nurodo, kad Bendrovė teikia apgyvendinimo paslaugas, todėl išgautą požeminį vandenį deklaravo kaip tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir atitinkamai už išgautus gamtos išteklius apmokėjo pagal tarifą 0,03 Eur/m³. Pareiškėjos nuomone, neteisingas išteklių panaudojimo paskirties nurodymas deklaracijoje ir atitinkamai mažesnio tarifo sumokėjimas negali būti prilyginamas privalomo deklaruoti išgauto požeminio vandens nedeklaravimui, neapskaičiavimui ir mokesčių nemokėjimui.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Bendrovė deklaruodama, apskaičiuodama ir sumokėdama mokesčius už išgaunamą požeminį vandenį, suklydo pasirinkdama tarifą, tačiau klaidai paaiškėjus, nedelsiant ją ištaisė – Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka iš karto patikslino mokesčio deklaracijas, ir iki Sprendimo priėmimo sumokėjo visą mokestinę nepriemoką – 6 334 Eur. Be to, Bendrovė teisingai deklaravo ir sumokėjo mokesčius už 2020 m. IV ketvirtį, sumokėdama 718 Eur, o tai, pareiškėjos manymu, patvirtina, kad Bendrovė elgiasi sąžiningai, deklaruoti išgaunamus gamtos išteklius nevengia.
Bendrovė teigia, kad visą išgautą požeminį vandenį Bendrovė apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose bei duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, be to, mokėjo mokesčius, ką patvirtina ir pats atsakovas, siūlydamas Bendrovei kreiptis į VMI dėl permokos, kuri susidarytų, sumokėjus 10 kartų didesnį mokestį, susigrąžinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Pareiškėja už 2018 m. I-IV ketvirčių, 2019 m. I-IV ketvirčių ir 2020 m. I-III ketvirčių mokestinius laikotarpius mokesčio deklaracijose KIT708 nedeklaravo privalomo deklaruoti išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius.
Atsakovas atsiliepime pažymi, kad tikrinamuoju laikotarpiu prievolė pareiškėjai turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius, vykdant žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, reglamentuota iki 2020 m. birželio 30 d. galiojusiose Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatose ir Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, bei nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo naujos redakcijos (2019 m. spalio 15 d. Nr. XIII-2481), 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatose ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 198, reikalavimuose. Pareiškėja leidimo naudoti požeminį vandenį tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo, neturi ir šiuo metu. Bendrovė iš gavybos gręžinių požeminio vandens išteklius išgavo be leidimo.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad netikslaus kodo nurodymas deklaracijoje yra išimtinai formalus neatitikimas. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju netinkamo išgauto ištekliaus klasifikacijos kodo nurodymas reiškė netinkamo mokesčio tarifo taikymą (vietoj 0,10 Eur buvo pritaikytas 0,03 Eur), o tai lėmė mažesnio mokėtino mokesčio apskaičiavimą ir jo sumokėjimą. Šiais veiksmais Bendrovė padarė žalą valstybės biudžetui, todėl pažeidimas negali būti laikomas formaliu.
Departamento nuomone, pareiškėja nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių panaikinti ar pakeisti ginčijamą Sprendimą. Departamentas pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su deklaracijos patikslinimu, susidariusio mokesčio skirtumo sumokėjimu, nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu Sprendimu. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolės vidaus tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. AD1-227, 19 punktą vykdant mokestinį patikrinimą vertinamos tik tos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos, kurios VMI buvo pateiktos iki patikrinimo pradžios datos. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2020 m. lapkričio 16 d., patikrinimo aktas surašytas 2020 m. gruodžio 29 d. Tuo tarpu pareiškėja deklaracijas patikslino tik 2021 m. sausio 28 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui po patikrinimo akto surašymo ir įteikimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie finansinę padėtį, iš kurių būtų galima spręsti apie Bendrovės finansinę padėtį ir bankroto grėsmę. Atsakovas mano, kad pareiškėja yra pajėgi sumokėti jai taikytą didesnį mokesčio tarifą (90 353 Eur). Pareiškėjai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas nėra pernelyg griežta ir neproporcinga ekonominė sankcija, ji yra adekvati padarytam pažeidimui.
Atsakovas atsiliepime nurodo, jog Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose bei tinkamai pritaikė įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Villon“ planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018-2019 m. I, II, III ir IV ketvirčių bei 2020 m. I, II ir III ketvirčių mokestinius laikotarpius, 2020 m. gruodžio 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-133-2020 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad Bendrovė vykdomai veiklai naudoja požeminį vandenį iš jos nuosavybės teise priklausančiame (duomenys neskelbtini) žemės sklype esančių artezinių gręžinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (numeriai nurodomi pagal Lietuvos geologijos tarnybos tinklapyje skelbiamą gręžinių žemėlapį).
Patikrinimo akte nurodyta, kad požeminio vandens ištekliai Lietuvos geologijos tarnybos nėra aprobuoti bei jų naudojimui Bendrovė neturi ir tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius. Patikrinimo akte konstatuotas Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ( Žemės gelmių įstatymo redakcija galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d. ir Žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimas.
Patikrinimo akte pažymėta, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos (forma KIT708) (toliau – mokesčio deklaracija KIT708) už 2018 m. I-IV ketvirčių, 2019 m. I-IV ketvirčių ir 2020 m. I-III ketvirčių mokestinius laikotarpius VMI buvo pateiktos. Mokesčio deklaracijos KIT708 pateiktos, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nurodančių deklaracijų pateikimo terminą iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 d.
Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė deklaravo išgautą požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, nors Bendrovė vandens tiekimo abonentų namų ūkiams veiklos nevykdo. Patikrinimo akte pažymėta, kad Bendrovė neturi nustatyta tvarka išduotos licencijos, suteikiančios teise verstis geriamojo vandens tiekimo veikla.
Patikrinimo akte nurodyta, kad Bendrovė pagal vykdomos veiklos pobūdį yra mokesčio už kito požeminio vandens, nurodyto Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedo lentelės 1 punkto c dalyje, kuriam yra taikomas 0,10 Eur/m³ mokesčio tarifas, mokėtoja. Šių privalomų deklaruoti valstybinių gamtos išteklių Bendrovė už visą tikrinamąjį laikotarpį nedeklaravo, t. y. už tikrinamąjį laikotarpį nebuvo deklaruotas išgauto kito (a ir b punktuose nenurodyto) požeminio vandens kiekis, nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamos išteklius. Tuo buvo pažeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai.
Patikrinimo metu remiantis Bendrovės pateikta apskaita, Išgautų išteklių duomenų surinkimo akto informacija bei vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 3 dalies, 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už per 2018 m. I-IV ketvirčių, 2019 m. I-IV ketvirčių ir 2020 m. I-III ketvirčių mokestinius laikotarpius be leidimo Bendrovės vykdomos veiklos poreikiams išgautą ir nedeklaruotą 82 941 m³ kito (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedo lentelės 1 punkto c dalyje nurodyto) požeminio vandens kiekį Bendrovei paskaičiuotas privalomas sumokėti 90 353 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo aktu, 2021 m. sausio 28 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto Nr. PA80-133-2020.
Departamentas 2021 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. AS-53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2020 m. gruodžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-133-2020 ir juo apskaičiuotą 90 353 Eur sumą.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis).
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Pagal Žemės gelmių įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d. ) 12 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Žemės gelmių įstatymo (įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. ) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes yra neterminuoti.
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).
Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 198, 3 punkte nustatyta, kad Leidimus išduoda, tikslina, leidimų galiojimą sustabdo, leidimų galiojimo sustabdymą panaikina ir leidimų galiojimą panaikina Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba) per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (toliau – ALIS), išskyrus, kai leidimas išduodamas Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju.
Byloje ginčo, jog Bendrovė vykdomai veiklai naudoja požeminį vandenį iš jos nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių artezinių gręžinių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo ir išgavo 82941 m³ gėlo požeminio vandens kiekį, nėra.
Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog Bendrovė turėjo prievolę mokėti mokestį, nustatytą Įstatymo 2 priedo lentelės 1 punkto c dalyje. Būtent mokesčio mokėtojui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatas yra nustatyta pareiga ne tik laiku sumokėti mokestį, bet ir mokesčių administratoriui pateikti mokesčio deklaraciją, kurioje turi būti nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Kaip matyti iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus teisingas apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad Bendrovė mokesčių administratoriui teikė Deklaracijas. Pareiškėja pripažįsta, jog Deklaracijose nurodė mažesnį mokesčio tarifą nei turėjo.
Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ 13 punktas (2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).
Byloje ginčo, jog Bendrovė vandenį naudoja ūkinei komercinei veiklai, nėra, todėl tai, kad Bendrovė turi gręžinių pasus, kurie yra registruoti, nesudaro pagrindo pareiškėjos atžvilgiu netaikyti Įstatymo 6 straipsnio nuostatų.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ 13 straipsnio 6 punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo MAĮ nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis).
Kaip minėta, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ši įstatymo nuostata imperatyvi ir nenumato galimybės Departamentui, apskaičiuojant mokestį atsižvelgti į mokesčių mokėtojo kaltės formą ir taikyti kitokį, t. y. mažesnį, koeficientą negu 10.
Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja skunde mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 90 353 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, pripažįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu teikė deklaracijas. Mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis pačios Bendrovės vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad Bendrovė neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už nedeklaruotų sunaudotų požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-53 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas 90 353 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistina, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018-2019 m. I, II, III ir IV ketvirčių bei 2020 m. I, II ir III ketvirčių mokestinius laikotarpius iki 18 070 Eur.
Pareiškėja skunde nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamo Įsakymo dalimi, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašo priteisti jos naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas tenkinamas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjos skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir pareiškėjos atžvilgiu taikant poveikio priemones, pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog, įvertinus pareiškėjos skundo argumentus bei byloje esančius įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais. Todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo.
Atsižvelgus į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. AS-53 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Villon“ patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018-2019 m. I, II, III ir IV ketvirčių bei 2020 m. I, II ir III ketvirčių – 90 353 (devyniasdešimt tūkstančių trys šimtai penkiasdešimt trys) eurai, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018-2019 m. I, II, III ir IV ketvirčių bei 2020 m. I, II ir III ketvirčių mokestinius laikotarpius iki 18 070 Eur (aštuoniolikos tūkstančių septyniasdešimt) eurų.
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ skundo dalį atmesti.
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ Lietuva“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.