- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-07
- Bylos Nr.
- I-105-739/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00331-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- S. N.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, ir atsakovas) 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (10.126)Š34-18 (toliau – ir 2017 m. balandžio 20 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2017 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2017 m. liepos 4 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių tęsti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pareiškėjui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu jam buvo nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) mokėjimas, motyvuojant tuo, kad jis nuslėpė, jog Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą. VSDF valdyba 2017m. balandžio 20d. VSDFV Utenos skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas nesutinka su VSDFV Utenos skyriaus ir VSDF valdybos sprendimais. Nurodo, kad teikdamas prašymą skirti jam pensiją, jis pateikė Vidaus reikalų ministerijos išduotą pažymą apie tai, kad nėra teistas. Todėl nepagrįsti VSDF valdybos ir Utenos skyriaus teiginiai, kad jis nuslėpė nuteisimo faktą ir dėl to yra pagrindas nutraukti pensijos mokėjimą. Be to, atsakovas patikrina teikiamus duomenis; todėl pensijos pareiškėjui paskyrimas įrodo, kad kitų duomenų gauta nebuvo. Pensijos paskyrimas atitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nustatytas pensijos skyrimo sąlygas – pareiškėjas yra ištarnavęs įstatyme nurodytose tarnybose tam tikrą skaičių metų ir sukakęs senatvės pensijos amžių. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad „nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“, įstatymų leidėjas siejo su tyčinio nusikaltimo padarymu atliekant valstybinę tarnybą; nuostata neaiškintina plečiamai tokiu būdu, jog išėjusiam iš tarnybos savo noru ir nepriekaištingos reputacijos asmeniui gali būti keliami tokie pat kriterijai, kaip vertinant pareigūno elgesį. Aiškinimas, jog teistumas kaip biografijos faktas turi įtaką kai kuriems teisiniams santykiams visada, reiškia baudžiamosios justicijos išplėtimą visai gyvenimo trukmei, o tai prieštarauja protingumo principui. Jis baigė tarnybą 1996 m., išėjo savo noru, nebuvo atleistas dėl pareigūno vardo pažeminimo, išėjo neturėdamas nuobaudų ir neteistas. Todėl jis tarnybos pabaigoje buvo nepriekaištingos reputacijos ir atitinka įstatymo normą, nustatančią teisę į valstybinę pensiją. Nuosprendis jo atžvilgiu įsiteisėjo 2000 m., baigus tarnybą, ir nėra susijęs su valstybės tarnyba. Teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime nesprendė tokios situacijos, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jis galutinai išsprendė klausimą, ar skundžiami sprendimai atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 13 straipsnius ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) principus. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad minėta Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio, 31 straipsnio 5 dalies, 52 straipsnio nuostatoms, tačiau tik ta dalimi, kai jau yra paskirta minėta pensija. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nuo tarnybos pabaigos 1996 m. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo 2000 m. turėjo teisę gauti pensiją, o nuo 2000 m. tokia teisė dingo, tai prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Pareiškėjo teigimu, skundžiamais sprendimais pakartotinai pritaikė pareiškėjui kriminalinę bausmę, tuo pažeisdama principą, kad asmuo gali būti baudžiamas tik vieną kartą už tą patį teisės pažeidimą. Vidaus reikalų ministerijos(toliau – ir VRM) Informatikos skyrius teisingai ir pagrįstai jam suteikė duomenis apie tai, kad jis neteistas. Duomenys apie turėtą teistumą gali būti pateikti tarnybiniam naudojimui, o atsakovas, užklausęs tokių duomenų, neįeina į tokių asmenų sąrašą, dėl to keliamas klausimas, ar jis turi teisę gauti ir naudoti VRM tikslams skirtą informaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 36–41) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Paaiškino, kad pareiškėjas savo 2016 m. gegužės 13 d. prašymo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją grafoje „6. Ar esate (buvote) teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą?“ nurodė „Ne“. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. liepos 1 d. sprendimu paskyrė jam pensiją. 2017 m. kovo 22 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas perskaičiuoti tarnybos stažą. VSDFV Utenos skyrius kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie VRM dėl duomenų apie pareiškėjo teistumą ir gavo iš šio atsakymą, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. turėjo asmens statusą, nurodytą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, pagal 2000 m. rugpjūčio 3 d. teismo nuosprendį. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgdamas į gautus duomenis apie pareiškėjo teistumą bei į tai, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl pensijos nuslėpė šią aplinkybę, konstatavo, kad pareiškėjui pensija buvo paskirta neteisėtai, ir priėmė sprendimą pripažinti netekusiu galios sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta pensija (t. y. nutraukė pensijos mokėjimą), bei priėmė sprendimą, kuriuo nustatė pensijos permoką. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Taip pat atsakovas teigė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, prieštarauja Konstitucija 23 straipsnio, 31 straipsnio 5 dalies, 52 straipsnio nuostatoms. Atsakovo aiškinimu, šis Konstitucinio Teismo nutarimas taikomas, kai jau yra paskirta pensija. Pareiškėjui pensija dar nebuvo paskirta, kai jis padarė tyčinį nusikaltimą. Todėl šis Konstitucinio Teismo nutarimas pareiškėjo atveju negali būti taikomas. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais, kuriuose nurodyta, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad valstybinių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba teismo nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 146–148). Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka proceso dalyviams nedalyvaujant.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir jos mokėjimo nutraukimo teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. prašymu kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos(toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), prašydamas skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 44–45). Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2016 m. birželio 14 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) nusiuntė VSDFV Utenos skyriui pareiškėjo prašymą su prie prašymo pridėtais dokumentais: tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapu, darbo stažo atestatu (pažymėjimu), darbo knygelės kopija, socialinio draudimo pažymėjimo kopija (b. l. 43–52). Pareiškėjas minėto 2016 m. gegužės 13 d. prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją grafoje „6. Ar esate (buvote) teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą?“ nurodė, kad yra neteistas, pažymėdamas langelį „Ne“ (b. l. 44).
VSDFV Utenos skyrius 2016 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo S. N.“, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, paskyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 56,72 Eur per mėnesį nuo 2015 m. rugsėjo 26 d. neterminuotai, bei paskyrė valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki teisės gauti šį priedą išnykimo pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (b. l. 59).
Pareiškėjas 2017 m. kovo 22 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas perskaičiuoti jam tarnybos stažą, įskaičiuojant tarnybą karinėje katedroje (b. l. 58).
VSDFV Utenos skyrius 2017 m. kovo mėn. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Informatikos ir ryšių departamentą prie VRM, prašydamas pateikti informaciją, ar S. N. 2016 m. birželio 28 d. turėjo asmens statusą, nurodytą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Nurodė, kad šie duomenys yra reikalingi, sprendžiant klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (b. l. 67).
Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM 2017 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo VSDFV Utenos skyrių, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2017 m. balandžio 12 d. duomenimis, S. N. 2016 m. birželio 28 d. turėjo asmens statusą, nurodytą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, pagal Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį (b. l. 42).
Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-78 2000 m. pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 312 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. 1-551 ir 1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. 1-1014 redakcija) ir 287 straipsnyje (Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. 1-652 redakcija) ir nuteistas pagal BK 312 straipsnio 2 dalį, pagal BK 287 straipsnį (b. l. 77–113). Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-8 2001 m. pagal nuteistojo S. N. ir kitų nuteistųjų apeliacinius skundus dėl 2000m. rugpjūčio 3d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, 2001 m. vasario 20 d. nutartimi atmetė nuteistųjų apeliacinius skundus (b. l. 131–145).
VSDFV Utenos skyrius priėmė 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128, atsižvelgiant į Informatikos ir ryšių departamento prie VRM 2017 m. balandžio 12 d. pateiktus duomenis, kad S. N. pagal Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 3 d. teismo nuosprendį buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą bei faktu, kad kreipdamasis dėl išmokos skyrimo 2016 m. gegužės 13 d. S. N. šią aplinkybę nuslėpė, pripažino netekusiu galios VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.126)Š35-868 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo S. N.“, ir nutraukė šiuo sprendimu paskirtos pensijos mokėjimą nuo 2017 m. kovo 1 d., nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendime taip pat nurodė, kad pensija išmokėta iki 2017 m. vasario 28 d. (b. l. 55).
VSDFV Utenos skyrius taip pat priėmė 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, vadovaudamasis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, bei atsižvelgiant į minėtus Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenis, kad S. N. buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, bei faktu, kad jis šią aplinkybę nuslėpė, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. vasario 28 d. susidarė 1661,94 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos permoka, kuri susidarė dėl neteisingo pensijos skyrimo (b. l. 56). VSDFV Utenos skyrius 2017 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją apie prašymo dėl pensijos perskaičiavimo išnagrinėjimą, apie priimtus sprendimus ir paprašė grąžinti permokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumą 1661,94 Eur (b. l. 53–54).
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančio VSDFV 2017 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4206 matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), jį apskundė VSDF valdybai. VSDF valdyba 2017 m. liepos 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-4206 nurodė, kad nustatyta, jog skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. VSDF valdyba sprendimą motyvavo tuo, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, ir teikdamas prašymą dėl pensijos skyrimo šią aplinkybę nuslėpė (b. l. 71–72).
Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir VSDF valdybos 2017 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 16 d. pateikė skundą teismui, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių tęsti paskirtos pensijos mokėjimą (b. l. 2–5).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą (t. y. socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą prie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą) skiria ir moka VSDFV įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.
Pagal VSDF valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją vykdo VSDFV Utenos skyrius.
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
Pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją grafoje „6. Ar esate (buvote) teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą?“ nurodė „Ne“ , ir pasirašė po žyma „TVIRTINU, kad pateikta informacija yra teisinga“ (b. l. 44–45). Esant nustatytam faktui, kad pareiškėjas tuo metu, kai kreipėsi su minimu prašymu, buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas VSDFV Utenos skyriui pateikė neteisingą informaciją apie nuteisimą už tyčinį nusikaltimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad VRM Informatikos skyriaus pažyma, kurią jis pateikė tarnybai (pareiškėjas galimai turi omenyje Valstybės sienos apsaugos tarnybą ), paneigia atsakovo teiginį, kad jis nuslėpė nuteisimo faktą. Byloje yra Informatikos ir ryšių departamento prie VRM 2013 m. sausio 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), išduota S. N. Pažymoje yra nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2013 m. sausio 17 d. duomenimis S. N. neteistas ir, kad pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 7 punktu (b. l. 25). Taigi, pažyma yra parengta ne tuo pagrindu, kuris aktualus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimui. Lietuvos Respublikos asmens turto ir saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 7 punkte yra nurodyta, kad apsaugos darbuotoju negali būti už tyčinį nusikaltimą teistas asmuo, kuriam dėl to neišnykęs ar nepanaikintas teistumas. Šioje teisės normoje įstatymų leidėjas numatė teisę tapti apsaugos darbuotoju, kai teistumas išnyksta arba panaikinamas, ir tuo ši įstatymo nuostata skiriasi nuo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurioje nenumatyta, jog pensija gali būti paskirta išnykus teistumui. Kadangi pareiškėjo pateikta pažyma parengta vadovaujantis kitu pagrindu, ji negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėjas atitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus pensijai gauti.
Ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama“. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ši įstatymo nuostata buvo išdėstyta taip: „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji pensija nebemokama.“ Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (nuo 2007 m. sausio 19 d. šio įstatymo pavadinimas yra Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinius nuosavybės teisės gynybos bei apsaugos pagrindus, 31 straipsnio 5 daliai, numatančiai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, bei 52 straipsniui, įtvirtinančiam, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, 2004 m. gegužės 18 d. įstatymu Nr. IX-2239 Pareigūnų ir karių įstatymo 13 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, t. y. išbraukti žodžiai „o paskirtoji pensija nemokama“, ir ši dalis išdėstyta taip: „Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.“
Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškinta, kad Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu minėtoje įstatymo nuostatoje nustatytu teisiniu reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies aspektu nurodyta, kad aptariamas teisinis reguliavimas reiškia, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Dėl atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, pasisakyta, jog asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016).
Taigi, iš Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu nustatyta, kad jei asmuo atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai įgyti, tai nutraukus šios pensijos mokėjimą, pažeidžiamos jo teisės į pensiją ir jis nubaudžiamas antrą kartą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas S. N. neatitinka įstatyme nustatytų pensijos skyrimo sąlygų, kadangi dar iki pensijos paskyrimo buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Todėl pareiškėjo atveju Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas išaiškinimas netaikytinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad visos šios konstitucinės jurisprudencijos nuostatos (pirmiau nurodytos nuostatos iš Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo) taikytinos situacijose, kai asmens teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra ginčijama, paaiškėjus, kad asmuo neatitinka jos skyrimo sąlygų, o šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dėl to, jog asmuo po teisės į valstybinę pensiją įgijimo padaro tyčinę nusikalstamą veiką. Esant susiklosčiusiai kitokiai situacijai – kai pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, ir pensijos mokėjimas jam nutrauktas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo – tokiu atveju negalima teigti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nebemokėjimu (mokėjimo nutraukimu) yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016). Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmestini pareiškėjo argumentai, kad pensijos mokėjimo nutraukimas prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, ir kad pensijos nutraukimu jis buvo nubaustas antrą kartą ir tuo pažeistas principas, kad asmuo gali būti baudžiamas tik vieną kartą už tą patį teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skundė nurodė argumentus, kad jo teistumas išnykęs ir jis laikomas neteistu, ir kad aiškinimas, jog teistumas kaip biografijos faktas turi įtaką kai kuriems teisiniams santykiams visada, reiškia baudžiamosios justicijos išplėtimą visai gyvenimo trukmei, tai prieštarauja protingumo principui. Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatoje (nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama) nėra nustatyta galimybė gauti pensiją išnykus teistumui. Nuostatoje kalbama apie nuteisimą, ne apie teistumą (ar teistumo išnykimą). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalį, nuteistuoju tampa kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal BK 97 straipsnio 1–7 dalis, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis; atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai; asmenys laikomi turinčiais teistumą tam tikrą laiką; teistumas gali būti panaikintas teismine tvarka. Tam, kad būtų pagrindas taikyti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, turi būti konstatuotas pats asmens nuteisimo faktas, tačiau ne teistumas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai atmestini.
Pareiškėjas skunde teigia, kad 2000m priimtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis nėra susijęs su valstybės tarnyba, kadangi nėra duomenų apie tai, kad jis 2000 m. vykdė tarnybą ar buvo valstybės tarnautoju. Iš Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio matyti, kad S. N. už kontrabandą (BK 312 straipsnio 2 dalis) ir tarnybinių įgaliojimų viršijimą (BK 287 straipsnis) (b. l. 77–114). Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nusikalstamų veikų padarymo metu (t. y. 1995 m. gruodžio 15–16 d.) teisiamasis S. N. buvo valstybės pareigūnas – Pasienio policijos departamento prie VRM Operatyvinės tarnybos vyr. inspektorius; prašymą atleisti jį iš tarnybos jis parašė tik 1995 m. gruodžio 18 d.; liudytojas parodė, kad jis pasirašė 1995 m. gruodžio 15 d. įsakymą dėl S. N. atleidimo atgaline data. Teismas nuosprendyje 1995 m. gruodžio 15 d. įsakymą atleisti S. N. iš tarnybos nuo tos pačios dienos vertino kaip fiktyvų ir apsimestinį, o įsakymo pasirašymą atgaline data – kaip veiksmus, nesukeliančius teisinių pasekmių (b. l. 78, 109–110). Apeliacinės instancijos Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad Valstybės darbo inspekcijos išvada nepaneigia Vilniaus apygardos teismo padarytų išvadų (b. l. 144). Dėl valstybės tarnautojo sąvokos paaiškintina, kad pagal 1995 metais (nusikalstamų veikų padarymo metu) galiojusį Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą nebuvo statutinių valstybės tarnautojų, tokia sąvoka įvesta 1999 metais, priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą. Esant tokioms teismų išvadoms apie tai, kad pareiškėjas nusikalstamas veikas padarė būdamas valstybės pareigūnu, nėra visiškai teisingas pareiškėjo teiginys, kad nuosprendis nesusijęs su valstybės tarnyba.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis tarnybos pabaigos metu buvo nepriekaištingos reputacijos ir atitinka įstatymo normą, nustatančią teisę į valstybinę pensiją. Nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, ar pareiškėjas baigė tarnybą nepriekaištingos reputacijos, kadangi byloje keliamas klausimas ne dėl to, kad pareiškėjui neskirta pensija kokiu nors pagrindu, o dėl to, kad pareiškėjui buvo nutrauktas pensijos mokėjimas, kadangi jis pensijos skyrimo metu buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, ir šią aplinkybę nuslėpė.
Iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos matyti, kad joje nėra nurodyta, už kokios rūšies tyčinį nusikaltimą nuteistam asmeniui neskiriama pensija – valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, nuosavybei ar kitokį. Dėl to atmestinas pareiškėjo argumentas, kad įstatymų leidėjas šią nuostatą siejo tik tyčiniu nusikaltimu valstybinei tarnybai.
Iš Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taip pat matyti, kad joje nustatytas apribojimas taikomas apskritai asmenims, o ne tik pareigūnams, ir kad būtent nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktas yra esminis, sprendžiant dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis visiškai atitinka Socialinio draudimo pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas pensijos skyrimo sąlygas. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, 1 straipsnyje yra nurodytos šios pensijos skyrimo sąlygos: Lietuvos Respublikos pilietybė, išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, senatvės pensijos amžius, nedarbingumas. Panašios sąlygos yra numatytos ir Socialinio draudimo pensijų įstatyme (14 straipsnio 1 dalyje) teisei į valstybinio socialinio draudimo pensiją įgyti: senatvės pensijos amžius, minimalus stažas senatvės pensijai gauti. Tačiau pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra socialinio draudimo pensijos rūšis (Socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 straipsnis), tą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, kuriame taip pat nurodyta, kad įstatymo leidėjas gali nustatyti atitinkamas valstybinių pensijų skyrimo sąlygas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime nesprendė situacijos, panašios į pareiškėjo situaciją, todėl nėra pagrindo vertinti, kad Konstitucinis Teismas galutinai išsprendė klausimą, ar VSDFV sprendimai atitiktų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 13 straipsnius ir Konstitucijos principus. Kiek tai susiję su pareiškėjo situacija, aktualu tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, [...]. Valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. [...] Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta sąlyga, kuriai esant, ši pensija neskiriama – pensija neskiriama asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjas neatitinka šios įstatymo sąlygos, dėl to pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam negali būti skiriama, o nagrinėjamu atveju, kai pensija paskirta – pensijos mokėjimas nutrauktinas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas dėl to, ar galima toliau mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmeniui, kuris neatitinka būtinų įstatymo sąlygų, nustatė, kad tuo atveju, kai pareiškėja neatitinka (teisiškai reikšmingu momentu neatitiko) įstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į konkuruojančių interesų (t. y. privataus asmens teisių, inter alia turtinių interesų ir viešojo intereso) pusiausvyrą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam nebegali būti mokama, ir kad atsakovas, nutraukdamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pareiškėjui, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016).
Pareiškėjo teigimu, duomenys apie turėtą teistumą gali būti pateikti tarnybiniam naudojimui, o atsakovas į tokių asmenų sąrašą neįeina, dėl to pareiškėjas kelia klausimą, ar atsakovas turi teisę gauti ir naudoti VRM tikslams skirtą informaciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad VSDFV Utenos skyriui pateikti duomenys iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ĮKNR) apie pareiškėjo statusą pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį (t. y. nuteisimą už tyčinį nusikaltimą) (b. l. 42). Lietuvos Respublikos įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro įstatymo (toliau – ĮKNR įstatymas) 4 straipsnyje nustatyta, kad ĮKNR registre tvarkomi duomenys, be kita ko, apie fizinių asmenų teistumą. ĮKNR įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos turi teisę gauti šio registro duomenis neatlygintinai, kai tai būtina tiesioginėms ir teisės aktuose nustatytoms jų funkcijoms atlikti. Jau minėta, kad VSDFV Utenos skyrius vykdo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą mokėjimo funkciją VSDF valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 1.1 punkto pagrindu. Dėl to atmestinas pareiškėjo argumentas, kad VSDFV Utenos skyrius negalėjo gauti duomenų apie pareiškėjo nuteisimą.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami VSDFV Utenos skyriaus ir VSDF valdybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, kadangi priimti tinkamai taikant ir aiškinant įstatymo nuostatas ir atsižvelgus į reikšmingas šiai situacijai aplinkybes. Todėl nėra pagrindo juos naikinti ir įpareigoti VSDFV Utenos skyrių tęsti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą pareiškėjui. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.