Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. J. ir atsakovo UAB „Domestas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal M. J. ieškinį atsakovui UAB „Domestas“ dėl nekokybiško buto kainos sumažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl materialinių teisės normų, reglamentuojančių pirkimo-pardavimo pagrindu įsigyto netinkamos kokybės nekilnojamojo daikto kainos sumažinimą (pirkėjo nuostolių atlyginimo) ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo ir aiškinimo.

Kiekvienoje civilinėje byloje svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Pagal CPK 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Kai būtina išsiaiškinti byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę, kurią atlieka teismo ekspertas, o eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte (CPK 212 str., 216 str.). CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK str. 7 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Vilniaus m. 1 apylinkės teismas priėmęs skundžiamą sprendimą, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, taip pat tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Pardavėjas privalo patvirtinti perduodamų daiktų kokybę, nepaisant to, ar toks patvirtinimas (garantija) numatytas, ar ne pirkimo–pardavimo sutartyje (CK 6.317 str. 1, 2 d.). Be to, pagal CK 6.333 str. 1 d. pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, ir pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Taigi, pardavėjo pareiga – užtikrinti parduodamų daiktų kokybę, o pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010). Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 str. 3 d.), taip pat pardavėjas neatsako už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 str. 2 d.).

CK 6.334 str. 1 d. įtvirtinta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė parduoto daikto trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu; arba kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; arba kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; arba grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, jeigu buvo padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.399 straipsnio nuostatomis, jeigu pagal nekilnojamojo daikto prikimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos CK 6.334 straipsnio taisyklės (išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu), tarp jų pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą atlygintų pirkėjo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti, jeigu juos įmanoma pašalinti (CK 6.334 str. 1 d. 3 p.).

Bylos duomenimis, ieškovas 2008-08-08 pirkimo–pardavimo sutartimi už 339 252,02 Lt įsigijo iš atsakovo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šio buto dalis yra virš evakuacinio išėjimo iš automobilių stovėjimo aikštelės ir laiptinės. Sutarties 6.3. p. pardavėjas garantavo, kad jos sudarymo metu nėra paslėptų buto trūkumų, dėl kurių juo negalima būtų naudotis arba dėl kurių jo naudingumas sumažėtų taip, kad apie tuos trūkumus žinodamas, pirkėjas arba apskritai nebūtų turto pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Sutarties 6.4. p. nurodyta, kad turtas atitinka pirkėjo keliamus reikalavimus bei už jį mokamą kainą, šalims išaiškintas CK 6.333 str. 2 d. turinys. Ieškovas įrodinėja, kad parduoto buto trūkumai nebuvo akivaizdūs ir paaiškėjo tik apsigyvenus bute. Ieškinio reikalavimą dėl buto kainos sumažinimo (kaip patirtų nuostolių atlyginimo būdo) ieškovas grindžia ta aplinkybe, kad dėl ieškovo pastebėtų (ir kompetentingų asmenų techninėmis priemonėmis nustatytų) paslėptų, o ne akivaizdžių buto trūkumų yra atsakingas atsakovas, kuris šį daiktą ieškovui pardavė. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne tik, ar ieškovo nurodyti trūkumai yra akivaizdūs ar paslėpti, tačiau taip pat įvertinti faktą, ar ieškovas pateikė tinkamus įrodymus, kad trūkumai buvo. Analizuojant pardavėjo atsakomybės klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad parduoto buto trūkumų faktą, t. y. jo neatitikimą sutartyje numatytų reikalavimų, o jei sutartyje nurodymų nėra, - įprastų statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (CK 6.327 str. 1 d.), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 str.; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktas yra netinkamas, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkantį sutartį daiktą. Šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal anksčiau aptartas civilinio proceso įrodinėjimo normas, teismas daro išvadą, ar parduoto daikto trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-569/2010).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos įrodymus (tarp jų ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2008-07-24 UAB „Akustinių tyrimų centras“ ataskaitą, 2009-11-10 KTU Architektūros ir statybos instituto Statybos šiluminės fizikos laboratorijos Natūrinių akustinių bandymų ataskaitą, VGTU Termoizoliacijos mokslo instituto Akustikos laboratorijos 2011-01-07 ir 2011-01-12 audėjimo trukmės bandymus, 2009-11-26 bei 2010-03-05 antstolės L. L. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus; 2011-04-20 UAB Statybinių teismo ekspertizių centro Teismo ekspertizės aktą Nr. 11-04/20, šalių paaiškinimus ir kt.), turėjo pagrindo teigti, jog nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas buto kainos sumažinimo būdu kompensuotų su ginčo buto besiribojančių bendro naudojimosi patalpų trūkumus (Statybos reglamento nuostatų neatitinkančios (žemesnės, nei nustatyta) patalpų garso klasės (akustinio komforto)), ir kad atsakovas neįrodė aplinkybių, šalinančių jo atsakomybę dėl ieškovui perduoto netinkamos kokybės daikto (CK 6.334 str. 1 d. 2 p., 6. 399 str.; CPK 176-178 str., 185 str.).

Atsakovas UAB „Domestas“ apeliaciniame skunde nurodo, kad statinio garso klasė nustatoma atliekant matavimus tik 5 procentų statinio, todėl šiais matavimais nustatyta garso klasė neužtikrina, kad kiekvienoje statinio dalyje yra vienodi akustiniai rodikliai, todėl ieškovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad kiekvienas pastato elementas yra C garso klasės. Tačiau aplinkybė, kad prieš priduodant pastatą, matavimai atliekami ne visose jo patalpose, nesuteikia teisės statytojui likusioje pastato dalyje nesilaikyti Reglamento nustatytų reikalavimų pastato garso izoliavimo lygiui ir dėl to mažinti pastato apsaugą nuo triukšmo. Apeliantas UAB „Domestas“ be pagrindo teigia, kad ieškovas neturi teisės reikalauti mažinti buto kainą dėl to, kad skundžiamu teismo sprendimu nebuvo nustatyta jokių įsigyto buto trūkumų. Pažymėtina, kad įsigydamas butą, ieškovas įgijo ir nuosavybės teisę į dalį namo bendro naudojimosi patalpų, kuriose nustatytas akustinių savybių neatitikimas Reglamento numatytai pastato garso klasei. Be to, byloje nustatyta, kad ginčo buto dalis ribojasi (turi bendrus konstrukcijos elementus) su nurodytomis bendro naudojimosi patalpomis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartus įrodymus, teisingai nustatė, jog UAB „Domestas“ yra atsakingas už ginčo buto trūkumus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo pastate esantys defektai atsirado po buto perdavimo ieškovui dėl netinkamo buto ar bendrų patalpų naudojimo, ar trečiųjų asmenų kaltės, taip pat nėra įrodymų, jog pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas žinojo (ar negalėjo nežinoti) apie statinio, kuriame yra ginčo butas, trūkumus, tokių duomenų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str., 185 str., 314 str.). Nurodytų aplinkybių nepaneigia nei ginčo statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas (t. 1., b. l. 71-74), nei bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės akto išvada, kad dėl blogesnio negu norminė aidėjimo trukmės rodiklio bendro naudojimo patalpose garso girdimumas bute nepadidėja.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi statinio ekspertizės (paskirtos 2011-02-03 teismo nutartimi) akto duomenimis (CPK 218 str.). Pažymėtina, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012, 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, ir kt.). Nagrinėjamos bylos aspektu statinio ekspertizės paskyrimas pagrįstas ta aplinkybe, kad šalių į bylą pateikti pastato akustinių rodiklių matavimo rezultatai ženkliai skyrėsi, todėl juos įvertinti teismui reikėjo tinkamos kvalifikacijos, specialių žinių turinčio eksperto išvadų (CPK 212 str.). Nagrinėjamu atveju teismas tinkamai įvertino eksperto išvadą, pagrįstai nustatė, kad bendrojo naudojimo patalpose aidėjimo trukmė viršija Reglamento 8 p. numatytą maksimalią ribą (1,3 sekundės), ir ši teismo nustatyta aplinkybė sudarė pagrindą ieškinio daliniam patenkinimui.

Ieškovo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo kritiškai vertinti minėtą ekspertizės akto išvadą, kad blogesnė aidėjimo trukmė bendro naudojimosi patalpose neturi tiesioginės įtakos akustiniam komfortui ieškovo bute, nes triukšmas yra subjektyvi žmogaus reakcija į tam tikrą garsinį dirgiklį, kurios ekspertas negali objektyviai įvertinti. Minėta, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, todėl ji buvo vertinama kartu su kitais įrodymais pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles. Minėta eksperto išvados dalis taipogi buvo teismo tinkamai įvertinta ir į ją atsižvelgta, nustatant priteistinos sumos dydį. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai susiję su netinkamu proporcingumo principo taikymu, dėl ko, ieškovo manymu, jam priteista suma neatitinka atsakovo padaryto pažeisimo masto ir pobūdžio. Su šia apelianto nuomone negalima sutikti. Ieškinio dydis buvo grindžiamas tuo, kad atsakovui neįvykdžius vieno iš šešių, t. y. 1/6 dalies Statybos įstatymo 4 str. numatytų esminių reikalavimų statiniui (apsaugos nuo triukšmo), atitinkamai šeštadaliu turi būti sumažinta ir buto kaina. Tokį paskaičiavimą teismas visiškai teisingai nepripažino pagrįstu ir įrodytu, todėl vadovaudamasis CK 6.249 str. 1 d. nuostata, bei remdamasis eksperto išvada, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriuo nustatyta, kad atsakovas dalį pastato trūkumų pašalino, kitais surinktais įrodymais, pagrįstai sumažino ieškovo įsigyto buto kainą 10 000 Lt, šia suma teisingai įvertindamas negautą perkamo daikto kokybės, numatytos pirkimo-pardavimo sutartimi, trūkumą.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinųjų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms ištirti ir dėl jų motyvuotai pasisakė, taip priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris turi būti paliktas nepakeistas, o apeliaciniai skundai – atmesti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 2, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.