- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-16
- Bylos Nr.
- I-1304-402/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-8).
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2017 m. kovo 10 d. būdamas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais, t. y. neatitiko ploto norma vienam asmeniui, o patalpose esantys baldai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, kad buvo laikomas su ŽIV infekuotais asmenimis. Nurodė, jog dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Alytaus PN susirgo hepatitu C. Alytaus PN stogas yra iš asbesto. Alytaus PN pastatai yra kritinės būklės ir netinkami gyventi. Nurodė, kad buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, jose taip pat neužteko vienam asmeniui nustatyto ploto. Nurodė, jog kameroje Nr. 37 nebuvo tinkamas apšvietimas, drėgna, šalta , senos lovos, neaišku kada darytas remontas, kameroje tik vienas tualetas, todėl reikėdavo laukti. Nurodė, kad nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 50-55) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nuo 2015-10-09 iki 2015-10-27 pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrį, 1 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 45,44 m2 ploto, jame įrengtos 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,24 m2. Nuo 2015-10-27 iki 2016-01-07 pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,96 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,66 m2. Nuo 2016-01-07 iki 2016-04-20, nuo 2016-04-27 iki 2016-08-31, nuo 2016-09-15 iki 2016-09-20 pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrį, 5 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 46,25 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,85 m2. Nuo 2016-08-31 iki 2016-09-06 pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį, 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 17,73 m2 ploto, jame įrengtos 5 miegamosios vietos vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,54 m2. Nuo 2016-09-06 iki 2016-09-15 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,17 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m2. Nuo 2016-09-20 iki 2016-10-11, nuo 2016-10-14 iki 2016-10-18 pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrį, 9 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,00 m2 ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,88 m2. Nuo 2016-10-18 iki 2016-10-19, nuo 2017-01-16 iki 2017-01-17 pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrį, 6 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,83 m2 ploto, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,47 m2. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas. Paaiškino, jog nuo 2016-10-11 iki 2016-11-14 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 8 kuri yra 6,45 m² ploto, joje įrengta 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,45 m², nuo 2016-10-19 iki 2017-01-16, nuo 2017-01-17 iki 2017-01-18 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 37 kuri yra 12,34 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,11 m². Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir gamyklinėse patalpose, tą patvirtina pareiškėjo perkėlimų lapas. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Kaip numatyta higienos normos HN 134:2015 44 punkte laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, nuteistiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Nuteistieji paskirtuose būriuose gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną, tai nėra ribojama. Alytaus pataisos namuose bendrabučių ir uždarosios zonos stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų Alytaus pataisos namuose nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. LR bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra teisinio reglamentavimo draudžiančio ŽIV ar hepatitu C infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis (8 str.) duomenys apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi, apie tai ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV žino jį gydantis gydytojas ir jis pats. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnyboje lankėsi dėl skrandžio problemų, blogos nervinės būklės. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, t. y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 50-51, 58, 59-65) matyti, kad pareiškėjas Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas: nuo 2015-10-09 iki 2015-10-27 į 16 būrį, 1 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 45,44 m2 ploto, jame įrengtos 14 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,24 m2. Nuo 2015-10-27 iki 2016-01-07 paskirtas į 11 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,96 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,66 m2. Nuo 2016-01-07 iki 2016-04-20, nuo 2016-04-27 iki 2016-08-31, nuo 2016-09-15 iki 2016-09-20 buvo paskirtas į 11 būrį, 5 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 46,25 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,85 m2. Nuo 2016-08-31 iki 2016-09-06 paskirtas į 22 būrį, 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 17,73 m2 ploto, jame įrengtos 5 miegamosios vietos vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,54 m2. Nuo 2016-09-06 iki 2016-09-15 paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,17 m2 ploto, jame įrengtos 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m2. Nuo 2016-09-20 iki 2016-10-11, nuo 2016-10-14 iki 2016-10-18 paskirtas į 18 būrį, 9 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,00 m2 ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,88 m2. Nuo 2016-10-18 iki 2016-10-19, nuo 2017-01-16 iki 2017-01-17 paskirtas į 18 būrį, 6 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,83 m2 ploto, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms lovoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,47 m2. Nuo 2016-10-11 iki 2016-11-14 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 8 kuri yra 6,45 m² ploto, joje įrengta 1 miegamoji vieta, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 6,45 m², nuo 2016-10-19 iki 2017-01-16, nuo 2017-01-17 iki 2017-01-18 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 37 kuri yra 12,34 m² ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,11 m².
Žemesnės instancijos teismas
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Akivaizdu, kad, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2017 m. kovo 10 d. pareiškėjui bausmę atliekant Alytaus PN, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktuose nurodyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl šiame kontekste nėra pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 3 ir gamyklinėse patalpose, tą patvirtina pareiškėjo perkėlimų lapas (b. l. 58).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog buvo apgyvendintas su asmenimis užsikrėtusiais infekuota liga ŽIV, tai pat dėl netinkamų sąlygų užsikrėtė hepatitu C.
LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).
BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar hepatitu C sergantys asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar hepatitu C, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnyboje lankėsi dėl alerginio bėrimo, skrandžio problemų, miego sutrikimų, nugaros skausmų ir kt. (b. l. 80-81). Pareiškėjas nurodė, jog šia liga užsikrėtė dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau teismo nuomone, hepatito C viruso infekcijai atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Įprastinio buitinio bendravimo metu hepatitu C neužsikrečiama. Užsikrečiama bendrai vartojant intravenines švirkštų adatas, švirkštus, leidžiantis narkotines medžiagas, lytiškai santykiaujant, darant tatuiruotes. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo minėta liga, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nenustatyta, kad Alytaus PN nesilaikė higienos norminių aktų, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos, priešepideminių taisyklių reikalavimų. Nenustačius civilinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio – teisė į neturtinės žalos atlyginimą neatsiranda. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pataisos įstaigoje naudojamas asbestas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Alytaus PN bendrabučių ir uždarosios zonos stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestu dengtų pastatų nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, nekonstatuotini.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo. Nurodė, kad nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių.
Higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, Higienos normos HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia.
Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN pastatai yra kritinės būklės ir netinkami gyventi, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minėti abstraktūs ir neindividualizuoti pareiškėjo teiginiai nelaikytini pakankamais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje Nr. 37 buvo netinkamas apšvietimas, drėgna, šalta, tik vienas tualetas, senos, girgždančios lovos, remontas neaišku kada darytas.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 37 netinkamos temperatūros, ventiliacijos, apšvietimo ir kt.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Higienos norma HN 134:2015 oro temperatūrą bei oro drėgmę apibrėžia panašiai (16 p.). Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, higienos normos įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Taip pat nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010, 24 p.). Minėtų higienos normų 26 punkte nurodyta gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis. Panašiai apibrėžta ir Higienos normoje HN 134:2015.
Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kameros Nr. 37 apšvietimą, ventiliaciją bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu, tačiau atsiliepime nurodė, jog Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaikoma nustatyta temperatūra, atitinkanti higienos normas, užtikrinamos tinkamos sąlygos, numatytos Higienos normoje bei nurodė, jog patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Atsakovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (atliktas 2015-12-08) bei 2016-12-09 patikrinimo aktą Nr. PA.1-309 (atliktas 2016-12-07). Patikrinimai buvo atliekami visose Alytaus pataisos namų patalpose, jie atlikti pareiškėjo ginčo laikotarpiu. Tikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 71-73, 74-76).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpoje Nr. 37 pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais.
Pareiškėjas taip pat deklaratyviai ir abstrakčiai nurodo, kad kamerose trūko inventoriaus (tualetų), senos, girgždančios lovos, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo, kokias neigiamas pasekmes tai sukėlė pareiškėjui. Teismo vertinimu, atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius.
Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamų buitinių ir sanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais neturi pagrindo. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl prastų buities ir sanitarinių sąlygų Alytaus PN atmestini, kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą - nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar pataisos namų darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.