Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės R. M. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal LR BK 178 str. 2 d. (trys veikos) išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

A. S. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą viešoje vietoje iš asmens drabužių, o būtent:

jis 2014-01-12 nuo 15:00 val. iki 15:10 val., siekdamas pagrobti svetimą turtą, viešoje vietoje – 53-io maršruto autobuse, važiavusiame nuo stotelės „B. L. skveras“, esančios Kalvarijų g., Vilniuje, iki stotelės „Pramogų arena“, esančios Ozo g., Vilniuje, iš A. P. palto kišenės pagrobė svetimą, t. y. A. P. priklausantį, turtą – 720 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG Optimus L7 White“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Taip pat A. S. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą viešoje vietoje iš asmens nešulio, o būtent:

jis 2014-01-21 nuo 15:50 val. iki 16:00 val., siekdamas pagrobti svetimą turtą viešoje vietoje – 10-to maršruto autobuse, važiavusiame nuo stotelės „Ateities“, esančios Baltupio g., Vilniuje, iki stotelės „Naujakiemio“, esančios Kalvarijų g. Vilniuje, atsegęs V. J. kuprinę, iš jos vidaus pagrobė svetimą, t. y. V. J. priklausantį, turtą – 350 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy ACE“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Taip pat A. S. buvo kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą turtą viešoje vietoje iš asmens nešulio, o būtent:

jis 2014-01-26 nuo 17:30 val. iki 18:00 val., siekdamas pagrobti svetimą turtą viešoje vietoje – 53-io maršruto autobuse, važiavusiame nuo stotelės „Šeškinės kalvos“, esančios Ozo g., Vilniuje, iki stotelės „Licėjaus“, esančios Ozo g. Vilniuje, iš V. V. rankinės pagrobė svetimą, t. y. V. V. priklausančią, piniginę su joje buvusiais 80 Lt grynųjų pinigų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. pripažinti A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. (A. P. priklausančio mobiliojo ryšio telefono vagystės) padarymo ir nubausti jį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. (V. J. priklausančio mobiliojo ryšio telefono vagystės) padarymo bei nubausti jį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d. (V. V. priklausančios piniginės vagystės) padarymo bei nubausti jį 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti jam subendrintą bausmę – 3 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo.

Prokurorės teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme skundžiamame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami ir detali įrodymų analizė, tačiau turinti esminių loginių ir sisteminių teisės normų aiškinimo spragų, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2014-01-12 A. S. važiavo tuo pačiu autobusu, kaip ir nukentėjusioji A. P.. Po šios kelionės A. P. pastebėjo, jog iš palto kišenės dingo jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „LG 700“. Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji atpažino A. S. kaip asmenį, buvusį autobuse ir ją stebėjusį, po ko buvo įvykdyta vagystė. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad 2014-01-21 15.50 val. nukentėjusiajai V. J. važiuojant autobusu Nr. 10 atsegus jos kuprinę, po to, kai ją pastūmė apie 30 m. amžiaus, 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpai kirptų plaukų vyras, iš vidaus pavogtas jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas „Samsung Galaxy ACE“. Šį mobiliojo ryšio telefoną tą pačią dieną apie 18.02 val. lombarde, esančiame Geležinkelio g., bandė realizuoti A. S., po ko jis buvo sulaikytas. Dėl pas jį rasto minėto V. J. priklausančio telefono A. S. paaiškino, kad jį jam davė narkotikus vartojantis asmuo vardu „E“ (daugiau jokių šio asmens duomenų nurodyti negalėjo) ir prašė parduoti lombarde. Be to, tyrimo metu nustatyta, jog 2014-01-26 apie 17.30 val. nukentėjusiajai V. V. važiuojant autobusu Nr. 53 vyras, kuris apsimetė esantis neblaivus, įsirėmė į ją būtent toje pusėje, kurioje buvo jos rankinė, po ko ji pastebėjo, kad iš rankinės buvo pavogta jai priklausanti piniginė. V. V. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu atpažino A. S. kaip asmenį, kuris jai važiuojant autobusu Nr. 53 apsimetė neblaiviu ir rėmėsi į ją toje pusėje, kurioje buvo jos rankinė.

Pasak prokurorės, šios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip atsitiktinės A. S. sąsajos su 2014-01-12, 2014-01-21, 2014-01-26 įvykdytomis kišenvagystėmis važiuojant viešuoju transportu. Taip pat prokurorė nurodo, kad iš nukentėjusiosios A. P. parodymų matyti, jog ji, 2014-01-12 15.00 val. įlipusi į autobusą, naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, po ko įsidėjo jį į palto kišenę. Po to autobuse prie jos šono, kur buvo telefonas, prisilietė būtent A. S., kurį ji atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Apie 15.10 val. išlipusi iš autobuso, nukentėjusioji pastebėjo išverstą palto kišenę, kurioje nebebuvo jai priklausančio mobiliojo ryšio telefono. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad niekas kitas tuo metu, t. y. 10 min. laikotarpiu, kuriuo truko nukentėjusiosios kelionė autobusu, prie A. P. nesilietė ir iš jos kišenės ištraukti mobiliojo ryšio telefono negalėjo.

Dėl nukentėjusiosios V. J. mobiliojo ryšio telefono vagystės prokurorė pažymi, kad ji apklausos metu nurodė, jog 2014-01-21 apie 15.50 val. įlipusi į autobusą ji laikė jai priklausančią kuprinę po pažastimi, o autobusui sukant iš Baltupio g. į Didlaukio g. pajuto, kad ją pastūmė pagal jos nurodytus požymius A. S. išvaizdą atitinkantis asmuo. Po kurio laiko ji pastebėjo, jog pavogtas kuprinėje buvęs jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas. Šiuo atveju taip pat niekas kitas tuo metu be minėto asmens prie nukentėjusiosios kuprinės nesilietė ir negalėjo iš jos pagrobti mobiliojo ryšio telefono. Prokurorė pažymi, kad būtent A. S. tą patį iš V. J. pagrobtą telefoną tą pačią dieną po jo vagystės bandė realizuot lombarde ir su šiuo pagrobtu telefonu buvo sulaikytas.

Taip pat prokurorė nurodo, kad V. V. piniginės vagystės atveju A. S., kurį ji atpažino asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, 2014-01-26 apie 17.30 val. važiuodamas kartu su nukentėjusiąja autobusu Nr. 53, apsimesdamas neblaiviu, įsirėmė į ją būtent toje vietoje, kur buvo jos rankinė. Po kurio laiko nukentėjusioji pastebėjo, jog iš jos rankinės pavogta piniginė su joje buvusiais daiktais. Kaip apklausos metu nurodė pati nukentėjusioji, tuo metu ir po to šalia jos kitų asmenų nebuvo, pamesti piniginės ji negalėjo.

Prokurorė nurodo, kad visais šiais trimis atvejais būtent A. S. buvo šalia nukentėjusiųjų, lietėsi prie jų, iškart po ko nukentėjusiosios A. P., V. J. ir V. V. pasigedo minėtų joms priklausančių daiktų. Įvertinus visų šių teisme išnagrinėtų faktinių aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumą, prokurorė daro kategorišką išvadą, kad tarp A. S. pavojingų ir priešingų teisei veiksmų, ir nukentėjusiųjų turto dingimo yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, t. y. kad būtent A. S. įvykdė nukentėjusiosioms priklausančio turto vagystes.

Skunde prokurorė taip pat pažymi, kad priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, teismas visiškai nevertino A. S. charakterizuojančios medžiagos, iš kurios matyti, jog A. S. už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą buvo nuteistas jau aštuonis kartus. Iš ankstesnių teismų nuosprendžių matyti, jog A. S. ne kartą nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas analogišku būdu, t. y. važiuojant viešuoju transportu prisiliečiant prie kartu važiuojančių asmenų rankinių, kuprinių, rūbų ir ištraukiant jiems priklausančius daiktus – mobiliojo ryšio telefonus, pinigines ir pan. Prokurorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad A. S. niekur nedirba, tokia jo veikla yra tapusi netgi jo pragyvenimo šaltiniu, kas parodo pavojingą A. S. asmenybės pobūdį, nuolatinį polinkį nusikalsti, kuris realizuojamas per ne vieną kartą išbandytą ir pasiteisinusį būdą – kišenvagystes. Prokurorė teigia, kad tokiu pačiu būdu buvo veikta ir 2014-01-12, 2014-01-21 bei 2014-01-26 vagysčių metu – A. S., važiuodamas viešuoju transportu, tarsi netyčia (I. V. atveju netgi apsimesdamas neblaiviu) prisiliesdamas prie nukentėjusiųjų, iš jų rankinės, kuprinės ir palto kišenės pagrobė joms priklausančius daiktus.

Prokurorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįsta yra teismo išvada, jog byloje esančių įrodymų nepakanka padaryti pagrįstai išvadai, kad A. S. dalyvavo darant šias nusikalstamas veikas, kadangi aukščiau nurodytų aplinkybių visetas leidžia pagrįstai teigti, jog ne bet kas, o būtent A. S. įvykdė A. P., V. J. ir V. V. turto vagystes, todėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2015-03-05 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokurorė skundą palaikė, prašė tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prokuratūros apeliacinį skundą prašė atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis išteisintojo A. S. atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys, priešingai nei skunde teigia prokurorė, buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

Išteisintasis A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu 2014-01-12 – 2014-01-26, važiuodamas viešuoju transportu, pagrobė svetimą, t.y. nukentėjusiosioms A. P., V. J., V. V. priklausantį turą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintasis A. S., apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino ir paaiškino, kad jis, niekaip nėra susijęs su pavogtais telefonais ir pinigine, nukentėjusiųjų, dalyvaujančių bylos nagrinėjime, nėra matęs. Nukentėjusiosios telefonas pas jį atsirado, nes prie jo priėjo vaikinas ir jam pasiūlė parduoti lombarde telefonus, už tai turėjo gauti pusę telefonų kainos, jis sutiko padėti ir jį sulaikė policija. Kad nukentėjusiosios telefonas buvo pavogtas, nurodė nežinojęs (b.t. 2, b.l. 29-30).

Analogiškas aplinkybes išteisintasis A. S. nurodė ir apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu, papildomai paaiškinęs, kad vaikinas, pasiūlęs parduoti telefonus, buvo vardu E (b.t. 1, b.l. 34, 72-73, 129-130, 167).

Nukentėjusiąja apklausta A. P. paaiškino mačiusi, kad A. S. ją stebi, vėliau, matė, kad jis stovi arčiau jos, taip pat išlipant, kai buvo grūstis jautė, kad kažkas prisilietė prie jos šono, ten kur kišenėje buvo telefonas, tačiau nežiūrėjo, koks asmuo prisilietė prie šono (b.t. 2, b.l. 30-31).

2014-01-23 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji A. P. atpažino A. S. kaip vyrą, kuris autobuse stovėjo šalia jos, ją stebėjo (b.t. 1, b. l. 27-30).

Taigi, byloje surinktais įrodymais nustatyta tik tai, kad nukentėjusioji A. P. ir išteisintasis A. S. vagystės metu važiavo tuo pačiu autobusu, nukentėjusioji matė, kad A. S. ją stebi, stovi arčiau jos. Nukentėjusioji jautė tik kad kažkas prisilietė prie jos šono, bet nenurodė konkrečiai kas. Asmens parodymo atpažinti metu taip pat nurodė A. S. atpažįstanti kaip vyrą, kuris stovėjo šalia jos ir stebėjo.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nukentėjusiajai A. P. priklausantis telefonas 2014-01-22 buvo atneštas į telefonų taisyklą, esančią Sodų g. (b.t. 1, b.l. 23), tačiau kaip matyti, jį atnešęs asmuo nenustatytas. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta M. R. paaiškino, kad telefoną atnešęs asmuo buvo ne A. S., buvo stambesnis už S., nors jis jai irgi žinomas (b.t. 2, b.l. 78).

Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusiąja apklausta V. J. nurodė, kad važiuodama autobusu jautė stumtelėjimą, ji matė, kad ją stumtelėjo vyriškis apie 35 m. amžiaus, nurodė jo bendrus bruožus, taip pat nurodė, kad jo atpažinti negalėtų. Teismo posėdyje nukentėjusioji nenurodė A. S. kaip to asmens, važiavusio 10 maršruto autobusu tuo metu, kai dingo pastarosios telefonas (b.t. 2, b.l. 31-32).

Baudžiamojoje byloje esantis 2014-01-21 Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės Trečiosios kuopos Pirmo būrio vyr. patrulio tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2014-01-21 18:02, t.y. praėjus maždaug 2 valandom po vagystės A. S. buvo sulaikytas stoties rajone prie lombardo su nukentėjusiosios V. J. mobiliuoju telefonu, kurį bandė realizuoti lombarde (b.t. 1, b.l. 65), tačiau išteisintasis A. S. dėl pas jį rasto nukentėjusiosios V. J. telefono teismui paaiškino, kad jį jam davė narkotikus vartojantis asmuo E. ir prašė parduoti lombarde (b.t.2, b.l. 29-30).

Taigi, byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad išteisintasis A. S. ir nukentėjusioji V. J. vagystės metu važiavo tuo pačiu autobusu, kadangi nukentėjusioji nematė išteisintojo, o ir teisme nenurodė A. S. kaip to asmens, važiavusio 10 maršruto autobusu.

Nukentėjusiąja teisme apklausta V. V. nurodė nusikaltimo dieną važiavusi 53 maršruto autobusu, matė A. S. važiuojant kartu su draugu, A. S. važiuojant autobusu įsirėmė į ją apsimesdamas neblaiviu, būtent toje vietoje, kurioje buvo jos rankinė. Nuvykusi į Ozo prekybos centrą, pastebėjo, kad iš rankinės dingo jos piniginė su pinigais ir dokumentais (b.t. 2, b.l. 59-60).

2014-02-07 asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji V. V. atpažino D. S. kaip vyrą, kuris autobuse rėmėsi prie jos (b.t. 1, b. l. 114).

Vėl gi byloje surinktais įrodymais nustatyta tik tai, kad nukentėjusioji V. V. ir išteisintasis A. S. vagystės metu važiavo tuo pačiu autobusu, nukentėjusioji matė, kad A. S. rėmėsi į ją apsimesdamas, kad yra neblaivus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji taip pat paaiškino, jog, pastebėjusi, kad neturi piniginės, grįžo į Akropolio PC, teiravosi, ar ji jos nepaliko kavinėje, registruodama telefoninį pranešimą nurodė, kad piniginę galėjo prarasti arba PC Akropolis arba viešajame transporte (b.t. 2, b.l. 59-60).

Vertinant aukščiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. pagrįstai pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 178 str. 2 d. Nors prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esančios faktinės aplinkybės patvirtina, kad būtent A. S. padarė nukentėjusiosioms priklausančio turto vagystes, teisėjų kolegija tai vertina kaip prielaidas. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esančių įrodymų akivaizdžiai nepakanka padaryti pagrįstoms išvadoms, kad A. S. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Atkreipiamas dėmesys, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. LR BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, jog kaltininko kaltė Baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išteisindamas A. S. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, savo išvadas motyvuotai pagrindė išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu. Naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. S. prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.