Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-2977-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-10-27
Bylos Nr.: A-858-2977-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03304-2010-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Atsakovas: Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro
Pareiškėjas: N. V.

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A858-2977/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03304-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2.; 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovų Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro, atstovams R. Š. ir V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, dėl pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1-2) ir patikslintu skundu (b. l. 9-12, 18-20) į teismą, prašydama: 1) pripažinti Kriminalinės policijos biuro darbuotojų veiksmus, 2010 m. rugsėjo 24 d. vykstant jai su globotine D. K., sūnumi K. V. ir sutuoktiniu A. V. į Juodkrantę ir į apsaugos automobilį nepriimant jos sūnaus K. V. ir sutuoktinio A. V., neteisėtais; 2) priteisti padarytą 5 000 litų neturtinę žalą. Nurodė, kad pareiškėjos globotinei D. K. paskirta valstybės apsauga, kurią vykdo Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir LKPB) Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos (toliau – ir LNAV) pareigūnai. Pažymėjo, jog 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 17 val. prieš išvykstant savaitgaliui į Juodkrantę, į pareiškėjos namus atvyko LKPB pareigūnai R. J. ir A. G., kurie susiskambinę ir pakalbėję telefonu su savo viršininku V. M., pareiškė, jog apsaugos automobiliu, kuriuo į Juodkrantę nuveš globotinę D. K., gali vykti kartu tik pareiškėja, o sutuoktinio A. V. ir sūnaus K. V. vykimas kartu kelia grėsmę, todėl jų apsaugos automobiliu neveš ir jie gali vykti atskirai kitu automobiliu. Todėl į Juodkrantę apsaugos automobiliu, kuriame yra septynios vietos, vyko du apsaugos darbuotojai, globotinė D. K. ir pareiškėja, o pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus buvo priversti vykti nuosavu automobiliu atskirai. Manė, kad tokie apsaugos darbuotojų veiksmai prasilenkia su sveiku protu ir žmogiškumu. 2009 m. per Kalėdas apsaugos darbuotojas R. J. pareiškė, kad jie apsaugos automobiliu per Kalėdas nevažiuos, o mažametę saugos ne du, o tik vienas pareigūnas. Vykstant švęsti Kalėdų į Varėnos rajoną, apsaugos darbuotoją gabeno jos sutuoktinis A. V. savo nuosavu automobiliu, tačiau tą kartą jis jokios grėsmės mažametei nekėlė. Be to, daugybę kartų, kad apsaugos darbuotojams nereikėtų naudoti savo automobilio, ji pati savo globotinę ir apsaugos darbuotojus yra vežusi savo nuosavu automobiliu. Manė, kad apsaugos darbuotojų R. J., A. G. ir V. M. veiksmai yra neteisėti, neprotingi, žeminantys pareiškėją ir jos šeimos narius, sukelia neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus patiria ir sūnus bei mažametė globotinė. Pažymėjo, kad Lietuvos policijos generaliniam komisarui (toliau – ir Generalinis komisaras) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. rugsėjo 27 d. pateikė prašymus LKPB darbuotojus R. J., A. G. ir V. M. nubausti drausminėmis nuobaudomis. Tiek iš LKPB (2010 m. spalio 29 d. Nr. 38-S-2012), tiek iš Vidaus reikalų ministerijos (2010 m. lapkričio 11 d. Nr. 1D-8385(12)) gavo raštus, kuriuose nurodyta, kad D. K. apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys pareigūnai jokių apsaugą nuo nusikalstamo poveikio reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė ir funkcijas atliko pagal teisės aktus. Tarnybinio patikrinimo išvados nepateikė, todėl jų išvadoje išdėstytų motyvų pareiškėja net nežino. Manė, kad LKPB darbuotojų R. J., A. G. ir V. M. veiksmai yra neteisėti. Šių pareigūnų veiksmų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad iki jos brolio D. K. nužudymo, LKPB pareigūnai gyveno jos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su globotine D. K., sūnumi K. V. ir sutuoktiniu A. V.. Apsaugos darbuotojai buvo užėmę visą gyvenamojo namo I-ajį aukštą, o ji, globotinė, sūnus ir sutuoktinis gyveno to paties namo II-me aukšte, tačiau tuo metu nei sūnus, nei sutuoktinis globotinei grėsmės nekėlė. Tai, kad apsaugos darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, patvirtina, tai, jog 2010 m. lapkričio 13 d. į D. K. pusseserės R. S. gimtadienį apsaugos automobiliu vyko ne tik ji, globotinė D. K., sūnus K. V., bet ir jos pusseserės S. Ž. dukra D. Ž.. Be to, 2010 m. rugsėjo 24 d. nuvykus į Juodkrantę, pareiškėjos sūnus ir sutuoktinis globotinei grėsmes jau nebekėlė ir visi kartu gyveno viename bute. Paaiškino, jog negali būti taikomos skirtingos apsaugos sąlygos. Pažymėjo, kad apsaugos darbuotojai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, jų veiksmai yra neteisėti. Neteisėtais LKPB pareigūnų veiksmais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala. Nurodė, jog neturtinę žalą įvertinti pinigais yra neįmanoma, todėl teismai priteisdami šią žalą siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai jokie pinigai, joks materialus turtas negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Manė, kad dėl jos ir šeimos narių žeminimo turėtų būti priteista bent 5 000 litų.

Atsiliepimas

Atsakovas LKPB atsiliepimu į skundą (b. l. 26-27) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjos mažametės globotinės apsauga buvo vykdoma. Tai patvirtina ir pareiškėja skunde nurodydama vykimo į Juodkrantę aplinkybes. Manė, kad pareiškėja skunde neargumentavo, kuo pasireiškė nurodytų policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, kokie teisės aktai buvo pažeisti, ar dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų įstatymo nustatyta tvarka buvo priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimas, ar kito kompetentingo pareigūno sprendimas, kuriame būtų konstatuotas policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, ir nepateikė tai pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Pareiga atlyginti žalą gali atsirasti tik dėl neteisėtų veiksmų. Pabrėžė, kad policijos pareigūnams pareigos vykdyti ne tik saugomo asmens apsaugą, bet ir jos šeimos narių nenumato nei vienas norminis teisės aktas. Todėl nepažeidus teisės aktų reikalavimų policijos pareigūnų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Manė, kad nėra įrodymų, jog dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 178 straipsnis nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus. Tačiau, pareiškėjai nepateikus faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių objektyvių įrodymų dėl visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas. Pažymėjo, jog gavus pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 27 d. prašymus Generaliniam komisarui ir Vidaus reikalų ministerijai, kuriuose yra aprašomos kelionės į Juodkrantę aplinkybės (prašymų tekstai yra analogiški), buvo atliktas tarnybinis patikrinimas „Dėl LKPB Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos (toliau – ir LNAV) pareigūnų veiksmų vykdant D. K. apsaugą“. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad D. K. apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys LNAV pareigūnai jokių apsaugą nuo nusikalstamo poveikio reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė ir funkcijas atliko pagal teisės aktus, todėl pareigūnams skirti drausmines nuobaudas nėra pagrindo. Apie tai buvo pranešta pareiškėjai bei Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentui. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) yra biudžeto asignavimų, iš kurių atlyginama žala, atsiradusi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų ((Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.272 str.), taip pat dėl kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (LR CK 6.271 str.), valdytoja. Todėl manė, kad skundas dėl žalos atlyginimo turėtų būti pareikštas Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, taip pat pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, teigtina, jog nėra būtinų sąlygų atsirasti civilinei atsakomybei, dėl ko teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, o pareiškėjos reikalavimai atmestini.

Lietuvos valstybė, atstovaujama LKPB, atsiliepimu į skundą (b. l. 36-38) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad prašymas atlyginti žalą būtų pagrįstas, jei būtų nustatyti neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, nėra ir teisės į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatą pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, tenka šaliai, pareiškusiai tokius reikalavimus. Todėl pareiškėja, pareiškusi skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdama, kad žalą patyrė dėl neteisėtų LKPB pareigūnų veiksmų, turi pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, t. y. pareiškėja turi pareigą įrodyti pareigūnų neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tačiau nei vienos šios sąlygos neįrodo ir nepagrindžia. Pažymėjo, kad pareiškėjos mažametės globotinės apsauga buvo vykdoma. Tai patvirtina ir pareiškėja, skunde nurodydama vykimo į Juodkrantę aplinkybes. Manė, kad pareiškėja skunde neargumentavo, kuo pasireiškė nurodytų policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, kokie teisės aktai buvo pažeisti, ar dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų įstatymo nustatyta tvarka buvo priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimas, ar kito kompetentingo pareigūno sprendimas, kuriame būtų konstatuotas policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas, ir nepateikė tai pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Pažymėjo, kad policijos pareigūnams pareigos vykdyti ne tik saugomo asmens apsaugą, bet ir jos globėjos šeimos narių nenumato nei vienas norminis teisės aktas. Todėl, nepažeidus teisės aktų reikalavimų, policijos pareigūnų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Įrodymų, jog dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą, nėra pateikta.

Nurodė, jog gavus pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 27 d. prašymus Lietuvos policijos generaliniam komisarui ir Vidaus reikalų ministerijai, kuriuose yra aprašoma kelionės į Juodkrantę aplinkybės (prašymų tekstai yra analogiški), buvo atliktas tarnybinis patikrinimas „Dėl LKPB Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos pareigūnų veiksmų vykdant D. K. apsaugą“. Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad D. K. apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys pareigūnai jokių apsaugą nuo nusikalstamo poveikio reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo (toliau – ir Poveikio įstatymas) nuostatas, policijos pareigūnų veikla, vykdant jiems šiuo įstatymu suteiktas funkcijas, t. y. taikant apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, atitinka viešojo administravimo sampratą, numatytą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje. VAĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama LR CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LR CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, todėl pareiškėjos N. V. reikalavimas ją priteisti iš LKPB yra nepagrįstas. Tuo tarpu iš Lietuvos valstybės, kuri taip pat į bylą įtraukta atsakovu, žala gali būti priteista esant būtinosioms civilinės atsakomybės sąlygoms (LR CK 6.271 str.), kurių buvimas šioje byloje nėra nustatytas. Pabrėžė, jog nors pareiškėja N. V. skunde nurodė, kad LKPB pareigūnai, motyvuodami grėsmės saugomam asmeniui kėlimu, nesutiko, kad kartu su D. K. ir pareiškėja apsaugos automobiliu į Juodkrantę vyktų pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu kaip matyti iš byloje atsakovo prašymu apklaustų liudytojais R. J. ir A. G. parodymų 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 17 val., atvykus išsiaiškinti su pareiškėja N. V. jos planuojamo saugomo asmens išvykimo iš gyvenamosios vietos aplinkybes, dėl pasitikėjimo LKPB, kuris vykdo ir L. S. apsaugą, pareigūnais stokos, pareiškėjos N. V. ir minėtų pareigūnų bendravimas, iš pareiškėjos N. V. pusės nebuvus siekio geranoriškai bendradarbiauti su pareigūnais planuojant šią išvyką, buvo nerezultatyvus, t. y. iš esmės pareiškėja nebuvo susikalbama, todėl jos sutuoktinis A. V., kuris ir neišreiškė noro vykti apsaugos automobiliu, su sūnumi K. V. į Juodkrantę vyko nuosavu automobiliu. Taip pat pažymėjo, kad netgi tuo atveju, jei byloje būtų pateikti įrodymai, kad apsaugą vykdę (sprendę apsaugos organizacinio pobūdžio klausimus) pareigūnai nesutiko, jog pareiškėjos N. V. sutuoktinis A. V. ir sūnus K. V. vyktų apsaugos automobiliu kartu su saugomu nepilnamečiu asmeniu, t. y. D. K., ir jos globėja, ar nesudarė sąlygų šiems asmenims, kuriems nėra taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės ir kurie nėra saugomo nepilnamečio asmens globėjai, vykti kartu, nebūtų pagrindo teigti, kad tokie pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, t. y. tokiais veiksmai buvo pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymą, reikalavimai.

Nurodė, jog LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, teismo įvertinti pinigais. Skunde pareiškėja teigė, kad LKPB pareigūnų R. J., A. G., V. M. veiksmai, atlikti 2010 m. rugsėjo 24 d. apie 17 val. sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, tačiau kitų įrodymų, patvirtinančių šias bei aplinkybes, susijusias su padarytos neturtinės žalos dydžiu, nenurodė ir nepateikė.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 89-93) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde yra pateikiami tie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu, kadangi jis priimtas netinkamai aiškinant ir taikant tiek procesines, tiek ir materialines teisės normas, o skundžiamo sprendimo esmė prieštarauja elementariai logikai, kadangi ja vadovaujantis asmuo, kuriam skirta apsauga nuo nusikalstamo poveikio ir jo globėjas, jeigu toks asmuo yra nepilnametis, turėtų būti izoliuoti nuo nepilnamečio liudytojo globėjo šeimos, nes bendravimas su saugomo nepilnamečio liudytojo šeimos nariais, su kuriais jis gyvena viename būste (name) tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į apsaugą vykdančių pareigūnų norus, gali kelti grėsmę saugomo liudytojo sveikatai ar net gyvybei. Pažymi, jog mažametei D. K. nustatyta tvarka yra skirta globa, o pareiškėja yra paskirta jos globėja. Globotinės gyvenamoji vieta yra nustatyta kartu su pareiškėja ir jos šeimos nariais, t. y. sutuoktiniu A. V. ir sūnumi K. V..

Teigia, kad LR CK 3.248 straipsnio 1 dalis numato, jog vaiko globos (rūpybos) tikslas yra užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. LR CK 3.248 straipsnio 2 dalis numato, jog vaiko globos (rūpybos) uždaviniai yra: 1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus; 2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą; 3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Todėl nurodytų tikslų pasiekimui vaikų globa pavedama šeimoms, nepriklausomai nuo to, kad sprendime skirti vaiko globą kaip globėjas nurodomas tik vienas šeimos narys, kadangi globojamam vaikui augant šeimoje, kartu su jo globėjo šeimos nariais, tame tarpe ir nepilnamečiais, labiausiai tikėtina, kad bus pasiekti LR CK 3.248 straipsnio 2 dalyje numatyti globos uždaviniai. Pabrėžia, jog Poveikio įstatyme nieko nekalbama apie saugomo asmens teisę bendrauti su savo ar savo globėjo šeimos nariais bei apie saugomo asmens teisę į šeimą. Šiame įstatyme visiškai nieko nekalbama ir apie tai, kaip pareigūnai nustatyta tvarka vykdantys saugomo asmens apsaugą privalo bendrauti su jo šeimos nariais ir kokiais atvejais jie gali atskirti saugomą asmenį nuo jo ar jo globėjo šeimos narių. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ne nurodytu įstatymu, bet ABTĮ 4 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, jog tais atvejais, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pareiškėjai nesuprantamas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ji teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos skunde nurodytas aplinkybes apie LKPB pareigūnų, vykdančių D. K. apsaugą, neteisėtus veiksmus 2010 m. rugsėjo 24 d. atsisakant pareiškėjos ir jos globotinės kelionės į Juodkrantę metu į pareigūnų automobilį priimti kartu vykstančius pareiškėjos nepilnametį sutuoktinį ir sūnų. Pažymi, jog teismui pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad į Vidaus reikalų ministeriją ir Generalinį komisarą nustatyta tvarka kreipėsi nedelsiant po nurodyto įvykio, t. y. 2010 m. rugsėjo 27 d. Pabrėžia, kad nei viename iš teismui pateiktų dokumentų, kurie susiję su šioje byloje tiriamu įvykiu, atsakovas nebuvo iškėlęs versijos, jog 2010 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjos sutuoktinis su nepilnamečiu sūnumi neišreiškė pageidavimo vykti kartu su pareiškėja ir jos globotine, kurią posėdžio metu, duodami galimai žinomai melagingus parodymus bandė sukurti LKPB pareigūnai R. J., A. G.. Šių pareigūnų galimai melagingus parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neginčijamus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos skundo nepagrįstumą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išklausęs liudytojų R. J., A. G. parodymus ne tik galėjo, bet ir privalėjo juos patikrinti savo iniciatyva iškviesdamas į teismo posėdį ir apklausdamas liudytoju pareiškėjos sutuoktinį A. V., kuris nurodytų, jog dėl liudytojų neteisėtų veiksmų kartu nepilnamečiu sūnumi buvo atskirti nuo savo šeimos ir turėjo vykti į Juodkrantę nuosavu automobiliu ir to niekada nebuvo pareiškėjai su globotine vykstant į bet kokias išvykas laikotarpiu nuo 2009 m. spalio iki pareiškėjos skundo padavimo teismui dėl neteisėtų LKPB pareigūnų veiksmų savavališkai panaikinat pareiškėjos globotinės apsaugą neišnykus įstatyme numatytiems pagrindams.

Teigia, jog iš teismui pateikto susirašinėjimo matyti, kad vienintelis atsakovo nurodytas motyvas, atsisakant 2010 m. rugsėjo 24 d. kelionės į Juodkrantę metu į apsaugos pareigūnų automobilį priimti pareiškėjos sutuoktinį ir nepilnametį sūnų, buvo jų keliamas pavojus saugomam asmeniui. Pažymi, jog šios aplinkybės priimdamas skundžiamą teismo sprendimą pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.

Pabrėžia, kad LKPB pareigūnai R. J., A. G. ir V. M., kurie 2010 m. rugsėjo 24 d. organizavo D. K. apsaugą kelionės į Juodkrantę metu, atsisakydami leisti kartu su pareiškėja vykti pareiškėjos šeimos nariams, veikė neteisėtai. Dėl tokių jų veiksmų pareiškėjos šeimos narius, tame tarpe ir sutuoktinį, kuris kartu su pareiškėja augina globotinę, ja rūpinasi ir ją materialiai išlaiko, įvardijant asmenimis keliančiais realų pavojų globotinei D. K., pareiškėja patyrė realius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei nepatogumą kurie pagal LR CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra priskiriami neturtinės žalos sąvokai. Tarp nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų ir tokiais veiksmais pareiškėjai padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Nurodo, jog byloje turi būti taikoma LR CK 6.263 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šiuo atveju LKPB pareigūnai 2010 m. rugsėjo 24 d. tyčia neleisdami kartu su pareiškėja ir jos globotine vykti į Juodkrantę pareiškėjos šeimos nariams pažeidė LR CK 6.263 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas LKPB, taip pat Lietuvos valstybė, atstovaujama LKPB, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98-99) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymima, jog apeliacinis skundas turėtų būti atmestas dėl motyvų, nurodytų LKPB 2011 m. sausio 11 d. atsiliepime į pareiškėjos skundą Nr. 38-S-54, nurodytų Lietuvos valstybės, atstovaujamos LKPB, 2011 m. vasario 11 d. atsiliepime į pareiškėjos skundą Nr. 38-S-293, dėl teismo posėdžio metu pateiktų motyvų, teismo sprendime nurodytų motyvų. LKPB nurodo pirmosios instancijos teismo argumentus. Pažymi, jog byloje nėra nustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, taip pat pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. LKPB nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė pareiškėjos teisių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėja kildina iš, jos teigimu, neteisėtų Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojų veiksmų, konkrečiai, iš faktinės aplinkybės, kad jai 2010 m. rugsėjo 24 d. vykstant su globotine D. K. ir kitais šeimos nariais į Juodkrantę, pareigūnai atsisakė priimti jos sūnų K. V. ir sutuoktinį A. V. į apsaugos automobilį, kuriuo turėjo vykti pareiškėja ir jos globotinė.

Atmesdamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti buvus būtinąsias deliktinės atsakomybės sąlygas, konkrečiai, neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą.

Taigi būtina įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, pagrįstumą.

Teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl teisminio nagrinėjimo ribų. Nors pareiškėja skunde (b.l. 18-20) ir apeliaciniame skunde (b.l. 89-93) nurodo įvairias faktines aplinkybes (pvz., tai, kas vyko, 2010 m. lapkričio 13 d. ir kitu laiku), iš skunde suformuluoto reikalavimo matyti, kad pareiškėja jos nurodytą neturtinę žalą kildina iš konkrečios faktinės situacijos, t. y. iš pareigūnų atsisakymo vežti pareiškėjos sūnų ir jos sutuoktinį apsaugos automobiliu 2010 m. rugsėjo 24 d. Dėl šios priežasties teisminio nagrinėjimo ribos – valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų / neveikimo teisėtumas būtent nurodytoje faktinėje situacijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Šio įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog konkrečių apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymo tvarką ir sąlygas nustato Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio nuostatai, kuriuos tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras, Kalėjimų departamento direktorius ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. 2008 m. rugsėjo 18 d. minėtų pareigūnų įsakymu Nr. 5-V-532 /V-237 / I-123 buvo patvirtinti Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio nuostatai (Žin., 2008, Nr. 110) (toliau – ir Nuostatai).

Įvertinusi pirmiau minėtų teisės aktų nuostatas teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad juose nėra įtvirtinta asmens apsaugą užtikrinančių pareigūnų pareiga vežant saugomą asmenį kartu su juo būtinai vežti kitus asmenis. Be to, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog saugomas asmuo, be kita ko, turi pareigą vykdyti pareigūnų, atliekančių apsaugą nuo nusikalstamo poveikio, reikalavimus, o Nuostatų 16 punkte numatyta, jog fizinės apsaugos pobūdis, pajėgų kiekis ir išdėstymas, papildomos priemonės nustatomi atsižvelgiant į saugomam asmeniui kylančią grėsmę ir kitas apsaugai užtikrinti būtinas sąlygas. Iš minėtų nuostatų turinio matyti, kad fizinę apsaugą užtikrinantys pareigūnai turi diskreciją nuspręsti, kaip organizuoti fizinę asmenų apsaugą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo kaip nepagrįstus atmesti pareigūnų teiginius (b.l. 79), jog kiti važiuojantys asmenys didina pasikėsinimo riziką, todėl pareigūnai siekia, kad prie saugomo asmens būtų kuo mažiau žmonių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apsauga buvo skirta tik D. K., bet ne kitiems pareiškėjos šeimos nariams. Atitinkamai, teisės aktuose nesant pareigos kartu su saugomu asmeniu būtinai vežti ir kitus asmenis, taip pat apsaugą organizuojantiems ir užtikrinantiems pareigūnams turint diskreciją spręsti, kaip geriausiai užtikrinti saugomo asmens apsaugą, nėra pagrindo teigti, kad byloje aptariamu atveju pareigūnai būtų peržengę jiems suteiktos diskrecijos ribas ir, atitinkamai, pažeidę jų elgesį reguliuojančias teisės normas ar principus. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad, pareiškėjos teigimu, kai kuriais kitais atvejais pareigūnai leisdavo jos sutuoktiniui ir sūnui važiuoti kartu, nes, kaip minėta, tokios pareigos nėra.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėja skunde nurodė, jog valstybės pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, ji nenurodė konkrečių teisės normų ar teisės principų, kurie būtų pažeisti byloje aptariamu atveju. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė LR CK 3.248 straipsnio 1 bei 2 dalis, kuriose nurodyti vaiko globos (rūpybos) tikslai ir uždaviniai, taip pat teigė, jog šeimos narių važiavimas kartu būtų leidęs geriau pasiekti paskirtos globos tikslus, manytina, kad nėra pagrindo kelių valandų kelionę atskirai, ypač turint galvoje, kad su globotine važiavo pati pareiškėja, traktuoti kaip kelio siekti globos tikslų neteisėtą užkirtimą, apsunkinimą ar nepilnamečio interesų pažeidimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti liudytojų parodymais, jog pareiškėjos sutuoktinis su sūnumi neišreiškė noro važiuoti apsaugos automobiliu. Nors pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir savo iniciatyva kviesti kitus liudytojus, kurie paneigtų tokius apklaustų liudytojų parodymus, manytina, kad proceso dalyviai taip pat privalo būti pakankamai aktyvūs ir teikti įrodymus, kuriais grindžia savo teiginius ir reikalavimus.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valstybės pareigūnų veiksmus. Atitinkamai, nesant vienos iš būtinų civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo pareiškėjai priteisti jos prašomą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Nors skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad dėl byloje aptariamų pareigūnų veiksmų ji patyrė realius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumą, ji nepaaiškino, kuo konkrečiai pasireiškė jos neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jie sukėlė, taip pat, koks jų intensyvumas. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėja nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, leidžiančių įvertinti jo nurodomos neturtinės žalos buvimą.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis