Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (1 t., 24-25 b. l., 2 t. 132, 135 b. l.).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normos reikalavimų, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpos apšvietimas bei tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (1 t., 77-104 b. l.), iš kurių matosi, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 8, 12, 13, 14, 26, 29, 60 ir 103. 2018 m. birželio 1 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 13 nustatyti techniškai netvarkingi nesaugūs elektros įrenginiai – lempos be apsauginių gaubtų (higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), kitų veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta (1 t., 80 b. l.). 2019 m. sausio 10 d. atliekant operatyviąją kontrolę kamerose Nr. 8, 12 ir 14 nustatytas dirbtinės apšvietos, t. y. higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas kameroje Nr. 12, techniškai netvarkingi apšvietimo įrenginiai kamerose Nr. 12 ir 14, oro temperatūra ir santykinė drėgmė šiose kamerose atitiko reikalavimus, pelėsio nebuvo (1 t., 84-86 b. l.). 2019 m. balandžio 4 d. patikrintos kameros Nr. 8, 29 ir 60, bendra dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio šiose kamerose nerasta (1 t., 90-92 b. l.). Grįžtamosios kontrolės metu 2019 m. rugsėjo 23 d. įvertinus gyvenamųjų kamerų patalpas ir jose esančius įrenginius, nustatyta, kad kamerose Nr. 26 ir 103 lempos be gaubtų, nuo lubų ir sienų išbyrėjęs tinkas (pažeidžiamas HN 134:2015 12 punktas) (1 t., 103-104 b. l.).

Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2017 - 2018 metais atliktus remonto darbus (1 t., 62-64, 65-75 b. l.) matosi, kad 2017 metais buvo remontuotos kameros Nr. 38, 94, 12 ir 13, kameroje Nr. 38 nuvalytos lubos, užtepta hidroizoliacija, pervedžiota elektros instaliacija, kameroje Nr. 94 – nuvalytos ir perdažytos lubos ir sienos, kamerose Nr. 12 ir 13 – suremontuotos lubos ir sienos. 2018 metais vasario – balandžio mėn. buvo suremontuotos kameros Nr. 8, 29, 12, 94 ir 29: nuvalytos nuo pelėsių bei nudažytos lubos ir sienos, įrengtas naujas apšvietimas, perdažytos grotos, lovos, stalai, kėdės, perklijuotos grindų plytelės (kameroje Nr. 94), išardyti seni WC vamzdynai ir pakylos, įrengti nauji WC (kamerose Nr. 94, 12 ir 29).

Taigi 2019 m. sausio 10 d. atlikto patikrinimo metu nustatytas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto (dirbtinės apšvietos) pažeidimas kamerose Nr. 8, 12 ir 14, o 2019 m. rugsėjo 23 d. – higienos normos 12 punkto pažeidimas (nuo lubų ir sienų išbyrėjęs tinkas) kamerose Nr. 26 ir 103. Pareiškėjas kameroje Nr. 8 buvo laikomas 2019 m. birželio mėn., kameroje Nr. 12 – 2018 m. lapkričio – gruodžio mėn., kameroje Nr. 14 – 2019 m. sausio – kovo mėn. bei liepos mėn. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 8 buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į ją, kad šio pažeidimo kameroje Nr. 12 nebuvo pareiškėjo laikymo joje metu, todėl laikytina, kad dirbtinės apšvietos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 8 ir 12 metu. Kameroje Nr. 14 pareiškėjas buvo laikomas būtent pažeidimo nustatymo metu. Kameroje Nr. 26 pareiškėjas buvo laikomas 2019 m. spalio mėn., o kameroje Nr. 103 – 2019 m. lapkričio mėn., atsakovė nepateikė duomenų, kad pažeidimas (nuo lubų ir sienų išbyrėjęs tinkas) buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šias kameras, todėl laikytina, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 26 ir 103 metu. Atliktų patikrinimų metu buvo nustatyti higienos normos 12 punkto pažeidimai (techniškai netvarkingi, nesaugūs elektros įrenginiai – lempos be apsauginių gaubtų) kamerose Nr. 13, 12 ir 14, tačiau pareiškėjas neturtinės žalos dėl tokių pažeidimų nekildina. Remonto darbai kamerose Nr. 38, 94, 13, 8, 29 ir 12 atlikti 2017 metais ir 2018 metų pradžioje, o pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2018 m. lapkričio mėn., todėl laikytina, kad šios kameros pareiškėjo laikymo metu buvo suremontuotos. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 8, 12 ir 14 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio patalpų dirbtinę apšvietą, reikalavimus, o kamerose Nr. 26 ir 103 – nesilaikant 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Nors pareiškėjas nurodo, kad kamerose drėgna, neužtikrinta tinkama temperatūra, kad kamerose neremontuotos, tačiau šių savo teiginių nekonkretizuoja, nenurodo, kokiose konkrečiai kamerose jo laikymo metu pasireiškė šie higienos normos pažeidimai, kurios kameros nebuvo suremontuotos, būtent dėl šių sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė (1 t., 177 b. l.), todėl nėra pagrindo laikyti, kad visose pareiškėjo laikymo kamerose buvo pažeisti higienos normos punktai, reglamentuojantys patalpų oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, be to, patikrinimų aktai paneigia pareiškėjo teiginius dėl netinkamos temperatūros, per didelės santykinės oro drėgmės kamerose Nr. 8, 12, 14, 29 ir 60. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 56-57 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis nuo 1,70 iki 2,32 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kamerų erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (1 t., 135-148 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas pareiškėjo laikymo kamerose atitverti durimis arba užuolaidomis. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Pareiškėjas nedetalizuoja, kuo pasireiškė privatumo pažeidimas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais, ar privatumas buvo pažeistas dėl to, kad vietoje durų buvo pakabintos užuolaidos, todėl atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, jog privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais mazgais jo laikymo kamerose buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė argumentų dėl padarytos žalos, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliuko, nuolat buvo šiukšlių sienos pažaliavusios nuo pelėsio, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, juose jautėsi nemalonus kvapas, be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (1 t., 149 b. l.). 2019 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 1/01-138 nerūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė tikslu paskatinti nerūkančius asmenis (1 t., 151-152 b. l.). 2019 m. birželio 6 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-149 suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka (1 t., 150 b. l.). Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 22,44 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2019 m. vasario 4 d. patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI bendro naudojimo pasivaikščiojimo kiemai valomi Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka, patikrinimo metu kiemelių patalpos buvo švarios, sniegas nukastas, slidžios dangos nenustatyta (1 t., 77-79 b. l.), tačiau 2019 m. liepos 4 d., liepos 15 d. ir rugpjūčio 14 d. patikrinimų metu nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose grindinio ir sienų danga nutrupėjusi, nelygi, nesaugi, t. y. užfiksuoti higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai (1 t., 97, 98, 100 b. l.). Taigi patikrinimų rezultatai patvirtina pareiškėjo teiginį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normos reikalavimų, o pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo trukmės bei asbesto buvimo atmestini, kaip nepagrįsti, nes jis turėjo galimybę 1-2 valandas pasivaikščioti gryname ore, o duomenų, kad pastato konstrukcijoje yra asbesto, byloje nėra.

Pareiškėjas nurodo, kad buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, per mėnesį gaudavo tik vieną rulonėlį tualetinio popieriaus.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 (nauja redakcija nuo 2017-01-01), numato, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalai pagalvei ir antklodei, taip pat higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas, dantų pasta, dantų šepetėlis ir dezodorantas), o jeigu asmuo su savimi turi ne visas nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenimis aprūpinami tik nemokūs asmenys, esant rašytiniam jų prašymui. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2019 m. sausio 17 d. ir 2019 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimų metu (1 t., 87-89, 101 b. l.) nustatė, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims minkštasis inventorius išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija, kiekvienam asmeniui užpildoma kortelė „Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninė sąskaita“, išduodant inventorių kiekvienas suimtasis ir nuteistasis turi galimybę patikrinti išduodamą patalynę bei inventorių. Taigi patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl čiužinių ir patalynės būklės, o iš įrašų pareiškėjo aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninės sąskaitos matosi, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvimo laikotarpiu patalyne ir higienos priemonėmis, tame tarpe tualetiniu popieriumi, buvo aprūpintas tinkamai (1 t., 170-173 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės kiekio, jos būklės, neišdavimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, pareiškėjas nenurodo, kad jis buvo nemokus ir raštu prašė išduoti jam tualetinį popierių, tačiau to nebuvo padaryta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl čiužinių būklės, patalynės ir tualetinio popieriaus trūkumo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI apatinį trikotažą plaudavo tik tuo atveju, jeigu suimtasis sąskaitoje turėdavo pinigų, todėl drabužius savarankiškai plaudavo pats, o sąlygų džiovinti nebuvo.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad suteikia visas galimybes suimtiesiems skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius ir patalynę, įstaigoje suimtųjų / nuteistųjų apatiniai darbužiai bei asmeninė patalynė skalbiami bei džiovinami nemokamai, nemokiems asmenims kartą per tris mėnesius išduodami skalbimo milteliai, mokiems asmenims sudaryta galimybė įsigyti skalbimo priemonių Šiaulių TI veikiančioje parduotuvėje, taip pat asmenys gali nešvarius drabužius perduoti išskalbti artimiesiems. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) jų apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė yra skalbiama Šiaulių TI skalbykloje nemokamai, ne dažniau kaip kartą per savaitę pagal asmeninių skalbinių surinkimo grafiką (1 t., 153-156 b. l.). Atsakovė į bylą pateikė ir 2017-06-28 įsakymu Nr. 1/01-162 bei 2019-09-04 įsakymu Nr. 1/01-209 patvirtintus Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašus (1 t., 162-164, 167-168 b. l.), kur numatyta, kad viršutinių skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Jeigu suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje neturi pakankamai lėšų, patikrinama, ar asmuo yra nemokus. Laikoma, kad asmuo yra nemokus, kai per mėnesį iki skalbimo paslaugos užsakymo savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai asmuo nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu, viršutiniai rūbai nemokiems asmenims skalbiami įstaigos skalbykloje kartą per mėnesį. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2018 m. lapkričio 12 d. atlikto patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI laikomiems asmenims sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos – suimtųjų / nuteistųjų apatiniai rūbai priimami skalbti vietoje įrengtoje skalbykloje (1 t., 81-83 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo kamerose atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2018 m. lapkričio 12 d., 2019 m. sausio 17 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. birželio 3 d. ir 2019 m. rugsėjo 18 d. atliktų patikrinimų metu nustatė, kad Šiaulių TI atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius buvimo pėdsakus – jų naikinimas, naikinimą pagal sutartį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti naikinimo darbai fiksuojami kenkėjų kontrolės stebėjimų bei darbų atlikimo žurnale (1 t., 81-104 b. l.). Taigi byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad įstaigos administracija nesiėmė priemonių parazitų ir graužikų naikinimui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija ir dezinsekcija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, buvo tik viena kėdė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (1 t., 58-61 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra tik po vieną taburetę arba suoliuką, nors kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis. Iš pateiktų kamerų fotonuotraukų taip pat matosi, kad kamerose nėra tiek taburečių arba suoliukų, kad jų užtektų po vieną kiekvienam asmeniui, taip pat ne visose kamerose yra veidrodžiai (1 t., 135-148 b. l.). Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tinkamai aprūpintos privalomu inventoriumi, konkrečiai imant, tokiu taburečių skaičiumi, kad užtektų po vieną sėdimą vietą vienam asmeniui, bei veidrodžiais, o atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti. Tačiau pareiškėjas nekonkretizuoja, kokius nepatogumus jis dėl taburečių trūkumo ar veidrodžių nebuvimo patyrė. Jo teiginys, kad teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos dėl per didelio suimtųjų kiekio, nepagrįstas, nes nustatyta, kad kamerose buvo laikoma daugiausia po 5-6 asmenis ir minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo pažeistas. Iš kamerų fotonuotraukų taip pat matosi, jog daugumoje kamerų stalai pastatyti taip, kad asmenys galėtų jais naudotis sėdėdami ant lovų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl taburečių ar veidrodžių trūkumo pareiškėjui kilo neturtinė žala.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, riebalų – 72 g, baltymų – 72 g, angliavandenių 334 g. LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018-11-08, toliau – Taisyklės). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tik 2018 m. gruodžio 19 d. nustatė maisto laikymo temperatūros pažeidimą – baigiant išdalinti maistą patiekalo „Kiaulienos guliašas“ temperatūra buvo 54,5°C (1 t., 105-109 b. l.), kitų patikrinimų metu patiekalų terminio apdorojimo bei pateikimo temperatūra buvo tinkama (1 t., 110-134 b. l.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad 2018 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo maitinamas atšalusiu maistu ir dėl to galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau jie nebuvo tokie intensyvus, kad galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.