- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- A-62-1889-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01295-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. R. (V. R.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, solidariai priteisti jam iš viso 3 484,91 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1d . iki 2008 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjas nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas. Paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, kad valstybei nustačius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo didelės dalies savo darbo užmokesčio, todėl nagrinėjamoje situacijoje valstybei taikytina civilinė atsakomybė ir Lietuvos valstybė laikytina tinkamu atsakovu. Teigė, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 12–16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taikyti pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu senaties terminą, teismui nusprendus priteisti pareiškėjui reikalavimo sumą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Todėl atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Kadangi valstybės biudžeto valdymą organizuoja Vyriausybė, vieninteliu tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje laikytina Lietuvos valstybė.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, atsiliepimu (b. l. 19–22) nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“. Papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinis Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, bet skundžiami atsakovo veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nurodė, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas pareiškėjo darbdaviui, t. y. atsakovui, o ne Lietuvos valstybei.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 3 269,59 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, skundą atsakovui Lietuvos valstybei atmetė. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurio pareiškėjas nėra praleidęs. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašoma priteisti dalis nepriemokų sumos susidarė už laikotarpį, kuris viršija DK 298 straipsnyje nustatytą trejų metų apribojimą, todėl reikalavimas dalyje dėl nepriemokos laikotarpiu nuo 2004 m. sausio mėnesio iki 2005 m. rugpjūčio mėnesio, atmestinas. Nurodė, kad tinkamu atsakovu laikytinas tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60–63), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad remiantis DK 298 straipsniu teismas turėjo pritaikyti senaties terminą neišmokėtai darbo užmokesčio daliai, susidariusiai už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 30 d., kuri sudaro 591,56 Lt. Be to, pažymi, kad negali išmokėti priteistos pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes nėra tokį grąžinimą reglamentuojančio įstatymo ir jį įgyvendinančio teisės akto, ir Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ darbo užmokesčio fonde tokių lėšų nenumatyta.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–68), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti visą jo reikalaujamą sumą, t. y. 3 484,91 Lt, už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai taikė DK 298 straipsnį, nepriteisdamas darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 rugpjūčio 31 d. Nurodo, kad DK 298 straipsnį, darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. Be to, mano, kad, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma civilinė atsakomybė Lietuvos valstybei, tinkamas atsakovas yra ir Lietuvos valstybė, todėl Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos valstybė yra atsakingi solidariai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą (b. l. 71-72) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 73-75) su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Nurodo, kad turi būti taikomas DK 27 straipsnio 2 dalis, nustatantį trejų metų senaties terminą, skaičiuotiną nuo skundo teismui padavimo dienos, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 77-78) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Lietuvos viešosios policijos rinktinę „Vytis“.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino (šiuo atveju DK 27 str. 2 d. trejų metų senaties termino) pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (nesant joje numatytų ir dėl to šiai bylai neaktualių išimčių), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju, be DK 27 straipsnio 2 dalies taikymo, yra privaloma atsižvelgti ir į tai, jog priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma negali viršyti imperatyvaus ribojimo, nustatyto DK 298 straipsniu, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus kalendorinius metus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009).
Iš bylos duomenų matyti, kad gali būti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė senaties terminą ir netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydį (sumą). Teismas nevisapusiškai įvertino teisingam bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes dėl momento, nuo kurio prasidėjo ieškinio senaties termino eiga pareiškėjo reiškiamiems reikalavimams. Pažymėtina, kad šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje yra pateiktų duomenų prieštaringumas. Iš pareiškėjo teismui pateiktos pažymos apie jam priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 4) matyti, kad faktiškai (realiai) pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemoka gali būti, jog susidarė nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 31 d. Atsakovo pateiktoje pažymoje (b. l. 17-18) nurodyta, kad viršvalandžiai už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 31 d. apskaičiuoti tik 2007 m. rugsėjo mėnesį (b. l. 4). Be to, atkreipiamas dėmesys, kad, apskaičiuojant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo mėnesio (imtinai), susidariusi suma pagal atsakovo pateiktą pažymą skiriasi nuo to paties laikotarpio paskaičiavimų pagal pareiškėjo pateiktą pažymą Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi viena, o ne kita pažyma, kodėl nerinko papildomų įrodymų byloje esantiems prieštaravimams pašalinti. Vertinant minėtas pažymas, kyla abejonių dėl senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso ir pareiškėjui priteistinos sumos dydis, ir kurias turėtų pašalinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas senaties terminą ir apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nepašalino byloje esančių duomenų prieštaringumo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra naikintinas ir administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išspręsti ir atsakovo apeliaciniame skunde keliamą sprendimo vykdymo atidėjimo klausimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.