Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR VRM, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie LR VRM dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė skundą prašė tenkinti iš dalies - pareiškėjui priteisti 2893,35 Lt. Taip pat prašė sprendimo įvykdomą neatidėti tuo pagrindu, kad nuo skundo padavimo yra praėję nemažai laiko.

Atsakovės - LVPR „Vytis“ atstovė teismo posėdyje pareiškėjo skundą pripažino dėl 2893,35 lt priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Pareiškėjo atstovė, tiek ir LVPR „Vytis“ atstovė teismo posėdyje pripažino, kad pareiškėjui turėtų būti priteista 2893,35 Lt.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 – 26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad V. R. dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 5-osios kuopos postiniu (b.l.17-18). Pagal pateiktą 2010 m. gegužės 13 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), LVPR „Vytis“ 2011-12-22 raštą Nt. 142-S-2877 (b. l. 18, 94-95) pareiškėjui V. R. LVPR „Vytis“ neišmokėjo iš viso 2893,35 Lt. Už viršvalandžius pareiškėjui neišmokėjo: 2007 m. balandžio mėn.- 90,28 Lt, 2007 m. spalio mėn. – 146,73 Lt, 2008 m. sausio mėn. – 198,85 Lt, 2008 m. birželio mėn. – 1090,81, 2008 m. rugsėjo mėn. – 778,61 Lt, iš viso už viršvalandžius pareiškėjui neišmokėjo 2305,28 Lt. Už darbą naktimis bei švenčių dienomis pareiškėjui neišmokėjo: 2007 m. balandžio mėn. – 32,04 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 80,35 Lt, 2007 m. liepos mėn. – 24,99 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 43,27 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 56,51 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 193,76 Lt, 2008 m. rugpjūčio mėn. – 157,15 Lt, iš viso už darbą naktimis bei švenčių dienomis pareiškėjui neišmokėjo – 588,07 Lt. Bendra suma, kuri faktiškai pareiškėjui nebuvo išmokėta dėl priedų ir priemokų ribojimo laikotarpyje nuo 2007-04-01 iki 2008-09-30 Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tačiau prašo tam tikram laikotarpiui taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo. Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 7 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-09-30. Vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. gegužės mėn. reikalavimo daliai ieškinio senatis netaikytina, nes apie 2007 m. balandžio mėn. darbo užmokestį pareiškėjas sužinojo tik 2007 m. gegužės mėnesį. Darytina išvada, kad pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų pažymų, 2008 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui dar buvo taikytinas darbo užmokesčio ribojimas. Ta aplinkybė, kad mokant pareiškėjui darbo užmokestį Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nurodyta apimtimi nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti, kad už atliktą darbą jam būtų teisingai atlyginta, o teismui, nustačius šios teisės pažeidimą, ginti jį, įveikiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc bei tokiu būdu neleidžiant, kad būtų galutinai įvykdyti tie sprendimai, kurie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytini dar neįvykdytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs ir nuosekliai savo praktikoje laikosi nuomonės, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodo, kad valstybės tarnautojų apmokėjimą už darbą nustato tarnybos teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai, tokio apmokėjimo pagrindu yra būtent tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio egzistavimas, tarnautojams pavestų pareigų ir funkcijų atlikimas, o atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, būtent VTĮ turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Be to, civilinė atsakomybė kaip prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl to, kad skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartį, arba padaroma žala, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 1, 3, 4 d.). Akivaizdu, kad tarp valstybės tarnautojo ir jo darbdavio nėra civilinio teisinio pobūdžio sutartinių teisinių santykių, todėl sutartinės civilinės atsakomybės santykiai tarp jų negalimi. Deliktinė civilinė atsakomybė šiuo atveju taip pat neatsiranda, nes valstybės tarnautoją ir darbdavį sieja specifiniai tarnybos teisiniai santykiai, kurie pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį (teisingai atlyginti už darbą) ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Būtent iš šio teisinio santykio, jo pagrindu egzistuojančių abipusių teisių ir pareigų, o ne iš žalos padarymo fakto, kaip deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir kyla pareiškėjo reikalavimai. Šių motyvų pagrindu darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra kilęs akivaizdžiai tarnybinis ginčas, kuris spręstinas taikant tarnybos teisinius santykius, o ne žalos atlyginimą (civilinę atsakomybę) reglamentuojančias teisės normas, tarnybos teisinių santykių teisės aktuose egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas įveikiant ad hoc. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Pareiškėjo darbdavio funkcijas realiai įgyvendino būtent LVPR „Vytis“, kur jis dirbo, todėl būtent LVPR „Vytis“ laikytinas tinkamu atsakovu šioje byloje, o ne - Lietuvos valstybė. Be to, ir patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigūnų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329). Už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – LVPR „Vytis“. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti VTĮ nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Reikalavimas byloje nėra dėl asignavimų skyrimo nepareikštas. Teismas pagal jo kompetenciją negali įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybę priimti ar pakeisti teisės aktus.

V. R. skundas tenkinamas pilnai: pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteistinas nesumokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-09-30.

Atsakovės Lietuvos valstybės atžvilgiu pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstus.

Atsakovės Lietuvos valstybė bei Lietuvos viešoji policijos rinktinė „Vytis“ prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, kad biudžete būtų išskirtos reikalingos lėšos.

Remiantis LR CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teisėjas, remdamasis nusistovėjusia teismų praktika bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ir atsižvelgdamas į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią Lietuvos valstybės, iš kurios biudžeto yra skiriami asignavimai LVPR „Vytis“ darbuotojų darbo užmokesčiui, turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidedamas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo V. R. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. R. iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 2893,35 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.

Kitoje dalyje, dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemokas iš Lietuvos valstybės, pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.