Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui V. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, atlyginimo.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

LVAT savo nutartyse taip pat yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Ligoninei teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl jo skunde nurodytų netinkamų laikymo sąlygų Ligoninės palatoje.

Skundą pareiškėjas grindžia palatos ploto trūkumu ir dėl to kilusiais neigiamais išgyvenimais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. birželio 3 d., t. y. 7 dienas (b. l. 2), pareiškėjas V. M. buvo laikomas Ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Ginčo dėl to, kad jis buvo laikomas palatoje Nr. 24 byloje nėra. Ginčas byloje kyla dėl palatos Nr. 24 ploto ir joje laikytų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas skunde teigia, kad minėta palata buvo 18 kv. m. (ilgis 3 m., plotis 6 m.) ir joje kartu su juo buvo laikomi 9 žmonės, atsakovas atsiliepime nurodo, kad 24 palata yra 21,25 kv. m. ir joje yra 4 lovos. Pastebėtina, kad atsakovas įrodymų patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes dėl palatos dydžio ir joje laikytų asmenų skaičiaus nepateikė, o iš į bylą pateiktų palatų nuotraukų (b. l. 68, 69) matyti, kad jose yra ir 6, ir 5 gulimos vietos. Atsakovui pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl palatos ploto ir joje laikytų asmenų skaičiaus nepaneigus, darytina išvada, kad gydant V. M. Ligoninės palatoje Nr. 24, visą jo gydymo laikotarpį, t. y. 7 dienas, pareiškėjui nebuvo skiriama pakankamai palatos ploto, o palatos užstatymas baldais dar labiau suvaržė jo judėjimo galimybes. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės deliktinės atsakomybės konstatavimui, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo palatos siena 100 x 50 cm sienele, klozeto nebuvo, buvo tik skylė grindyse.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) yra 1,5 m., tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Atsakovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 66-67) patvirtina aplinkybę, kad minėtai institucijai atlikus kameros-palatos Nr. 24 patikrinimą buvo nustatyta, kad sanitariniai įrengimai, tualetai, įrengti praustuvai, tiekiamas šaltas vanduo atitiko Higienos normos HN 47:2011 38 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad santechniniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, švarūs. Tačiau iš minėto patikrinimo akto negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime nepateikė jokių įrodymų (pvz., nuotraukų ar foto lentelių) patvirtinančių, kad sanitarinio mazgo sienelės aukštis yra pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės, atsakovui jų nepaneigus, vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Ligoninėse įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog palatos sanitariniame mazge nebuvo įrengto klozeto.

Galiojantys teisės aktai nenumato, jog į palatas (sanitarinius mazgus) turi būti tiekiamas šiltas vanduo, todėl pareiškėjo teiginys, kad į palatą (sanitarinį mazgą) tiekiamas tik šaltas vanduo pažeidžia teisės aktų reikalavimus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad palatoje nebuvo ventiliacijos, buvo blogas apšvietimas.

Iš atsakovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akto (b. l. 66-67) matyti, kad patikrinta Ligoninės kamera-palata Nr. 24 vėdinama per langus, yra natūralus apšvietimas, tai atitiko Higienos normos HN 47:2011 40 punkto reikalavimą. Byloje nėra jokių vėdinimo netinkamumą ar blogą apšvietimą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl ventiliacijos palatoje nebuvimo ir blogo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.

V. M. nurodė, kad palatos nevalomos, sena patalynė ir čiužiniai, kurie pilni parazitų, maistas neatitinka svorio normos ir kaloringumo.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte (b. l. 66-67) pažymėta, kad Ligoninės skyriams parengti patalpų valymo ir dezinfekcijos procedūros, valymo ir dezinfekcijos planai, pagrindinio patalpų valymo darbai registruojami žurnale. Patikrinimo metu kameroje-palatoje Nr. 24 buvo vizualiai švaru, sienų, grindų paviršiai lygūs, tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946, 114 punkto reikalavimus. 2014 m. birželio 3 d. Ligoninės skalbinių skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-52, sudaryta tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir UAB „Rasa“ (toliau – ir Sutartis; b. l. 52-56), patvirtina aplinkybę, kad UAB „Rasa“ du kartus per savaitę priima nešvarius skalbinius iš Ligoninės ir švarius pristato atgal (Sutarties 3.6, 3.8 p.); išskalbti skalbiniai neturi būti pageltę, suplėšyti, sudažyti, su išsiskalbiančiomis dėmėmis ir skalbimo priemonių ar kitu pašaliniu kvapu, nesukelti pacientams alerginių reakcijų; skalbiniai neturi būti drėgni, negali likti lyginimo metu neišdžiovintų vietų (Sutarties 3.9 p.); skalbinių apdorojimas turi užtikrinti pilną jų nukenksminimą, taikant šiluminę, šiluminę cheminę skalbinių dezinfekciją (Sutarties 3.5 p.). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Ligoninė dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 62-65). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ligoninėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys skalbinių, minkšto inventoriaus priežiūrai, kenkėjų monitoringui ir naikinimui. Pareiškėjas teiginių dėl netinkamo maitinimo nepagrindė, ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl teiginiai laikytini neįrodytais. Teismas pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes neturi pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas prižiūrėdamas švarą palatoje, išduodamas pareiškėjui patalynę, čiužinį ir teikdamas maistą, pažeidė galiojančius teisės aktus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Bylos duomenys (fotonuotraukos; b. l. 70, 71, 72) patvirtina kad Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose yra iškabinta informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Teismas vertina, kad Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose. Neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į administraciją nesikreipė, todėl teismas neturi pagrindo neteisėtų atsakovo veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kartą per savaitę galėjo naudotis dušu, pasivaikščiojimo kiemelio plotą bei juo besinaudojančių žmonių skaičių. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, todėl atsakovas, suteikdamas teisę pareiškėjui pasinaudoti dušu ir pasivaikščioti kiemelyje, neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas prašė jo bylą išnagrinėti greičiau dėl to, kad jis serga nepagydoma liga Pažymėtina, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal ABTĮ normas. ABTĮ nenumato galimybės administracine bylas dėl pareiškėjo nurodytų motyvų nagrinėti greičiau, todėl nėra pagrindo tokį V. M. prašymą tenkinti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, V. M. subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (teisų pažeidimą patyrė tik 7 dienas), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Ligoninėje būtų pablogėjusi dėl gyvenimo sąlygų, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 70,00 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Kauno apygardos administracinį teismą.