Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. E. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Išteisintosios A. V. turėtos advokato atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš nukentėjusiojo K. E. priteista 300 Eur išteisintosios A. V. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. buvo kaltinama tuo, kad 2017 m. liepos 24 d. apie 11.20 val. K. E. parėjus į namus (duomenys neskelbtini), ir pamačius išlaužtą tvorą, su tame pačiame name gyvenančia A. V. gatvėje (ties (duomenys neskelbtini) esančiu gyvenamuoju namu) iškilusio konflikto metu, pastaroji pro šalį ėjusio pašalinio asmens (R. L.) ir iškviestų policijos pareigūnų akivaizdoje paskleidė apie K. E. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria siekė jį paniekinti ir pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo. O būtent – jiems girdint ėmė pasakoti nebūtus dalykus, neva K. E. pavogęs jai ir kitiems asmenims priklausantį turtą, nupjovęs kažkokius jos vartus, laiptus, teigė, kad jis pavogė, vogs ir toliau, kažkur išneš ir paslėps neva jai bei kažkokiems kitiems asmenims priklausančius daiktus, ji bijanti, kad jos neužmuštų, kad jis neva klastoja dokumentus, girtauja, nelegaliai dirba, šmeižė jį žeidžiančiais žodžiais, tokiais, kaip „alfonsas”, „vagis”, „aferistas”, „suskis”, „menkysta”, „melagis”. Jokių A. V. nurodytų veiksmų K. E. neatliko ir paminėti jos teiginiai absoliučiai neatitinka tikrovės. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad A. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir privatus kaltintojas K. E. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 nuosprendį ir pripažinti A. V. kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš kaltinamosios patirtas bylinėjimosi išlaidas, išlaidas valstybei. Apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog tiriamas įvykis buvo išsituokusių žmonių tarpusavio ginčas ir nėra nusikaltimas, yra neteisinga, padaryta neįvertinus liudytojų R. L., A. D., Š. J. parodymų, teismui pateiktų vaizdo bei garso įrašų, iš kurių akivaizdu, kad K. E. nekalbėjo su išteisintąja, nesivėlė su ja į konfliktą, kad A. V., girdint aplinkiniams kaimynams, garsiai reiškė tikrovės neatitinkančius kaltinimus. Teismas privalėjo išsamiai ištirti ir objektyviai įvertinti byloje nustatytas aplinkybes, o ne remtis liudytojų – policijos pareigūnų nuomone, kad galimai tai yra šeimyniniai santykiai. Skunde nurodoma, jog išteisintosios paskleista informacija, kad K. E. pavogė metalą, laiptus, kitus daiktus, kad jis plagijavo dokumentus, šmeižė A. V. įvairiems asmenims ir t. t., tapo žinoma trečiajam asmeniui ir tai atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tokie veiksmai buvo atlikti tyčia. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad išteisintosios paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuria K. E. buvo paniekintas ir pažemintas, yra tik jos emocijos. Skundo autoriaus nuomone A. V. sąmoningai paskleidė informaciją, kuri gali būti įrodoma, tačiau savo paskleistų teiginių tikrumo neįrodė. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. E. kada nors ką nors iš ko nors būtų pavogęs, o išteisintoji tą teigė girdint pašaliniams asmenims ir teisme savo šią veiką pripažino. Teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojai E. V. B. ir A. S. patvirtino, jog metalo ruošiniai, kuriuos, išteisintosios tvirtinimu, K. E. pavogė iš jos ir jos tėvo, neabejotinai buvo jo paties nuosavybė, įsigyti iki santuokos. Be to, A. V. pati ne kartą rašė skundus įvairioms institucijoms tvirtindama, kad apeliantas suvežė į sklypą metalą ir iš jo nelegaliai pastatė tvoras, stoginę. Tai, privataus kaltintojo įsitikinimu, akivaizdūs įrodymai, jog paskleista informacija, kad jis pavogė laiptus, vartus ir metalo ruošinius, yra melaginga, neatitinka tikrovės. Kadangi teismas šių įrodymų nevertino, išvada dėl A. V. tyčinės kaltės įrodymų nebuvimo, skundo autoriaus nuomone, negali būti laikoma teisėta. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neteisingo nuosprendžio priėmimą galimai sąlygojo ir teismo palankumas A. V.. 2017 m. spalio 5 nutartimi, kuri aukštesnės instancijos teismo nutartimi panaikinta, buvo atsisakyta pradėti nagrinėti bylą. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, išteisintoji elgėsi nederamai, tačiau sankcijos jai nebuvo taikomos. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neturėjo vertinti to, kad pagal A. V. ir jos sugyventinio skundą K. E. atžvilgiu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra neįsiteisėjęs. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė skundą atmesti.Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo K. E. apeliacinis skundas atmetamas. Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl A. V. išteisinimo. Pažymėtina, kad būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintoji A. V. nepadarė veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek A. V. kaltinančius, tiek ir ją teisinančius, įrodymus (t. y. privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E., liudytojų R. L., A. D., Š. J. parodymus, pačios išteisintosios parodymus, privataus kaltintojo pateiktą filmuotą medžiagą, rašytinius įrodymus), šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl A. V. išteisinimo, įvertinęs tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją veikos pusę. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to nori. Apeliantas teigė, kad jo buvusi sutuoktinė (A. V.) kilusio konflikto metu pro šalį ėjusio kaimyno R. L. ir į įvykio vietą iškviestų policijos pareigūnų akivaizdoje, šiems girdint, pasakodama, jog K. E. pavogė jai ir kitiems asmenims priklausantį turtą, nupjovė vartus, laiptus, kad gali jai priklausančius daiktus išnešti, paslėpti, kad jis klastoja dokumentus, girtauja, nelegaliai dirba, vadindama įžeidžiančiais žodžiais „alfonsas“, „vagis“, „aferistas, „melagis“ ir t. t., paskleidė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuria siekė jį paniekinti ir pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo. Tačiau apylinkės teismas, teisiškai vertindamas šiuos veiksmus, pagrįstai atsižvelgė į visumą surinktų duomenų, į situacijos, dėl kurios tokie teiginiai buvo išsakyti, pobūdį ir pagrįstai sprendė, jog šiuose veiksmuose nėra nei objektyviųjų požymių – melagingos informacijos skleidimas, nei subjektyviojo požymio – tyčios. Tarp skundo autoriaus ir išteisintosios, gyvenančių viename jiems po ½ dalį nuosavybės teise priklausančiame name, yra susiklostę itin konfliktiški santykiai. Bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacijos sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad buvę sutuoktiniai kaltina vienas kitą įvairių neteisėtų veiksmų atlikimu. Viena iš nesutarimų priežasčių – iki santuokos ir jos metu metu įgyto turto nepasidalijimas. Taikiai, civilinio proceso tvarka neišspręsdami turto padalinimo klausimo jie dirbtinai kriminalizuoja veikas, kaltina vienas kitą nusikalstamų veikų padarymu ir pareiškimais dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo kreipiasi į įvairias teisėsaugos institucijas. Aptariamo įvykio dieną, t. y., 2017 m. liepos 24 d. konfliktas kilo dėl to, jog išteisintoji apkaltino K. E. pavogus tvorą ir kitus daiktus. Liudytojai – policijos pareigūnai A. D. ir Š. J. patvirtino, kad iškvietimas buvo dėl pavogtų daiktų, A. V. po to komisariate rašė pareiškimą, tačiau ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme išteisintoji taip pat aiškino, jog policijos pareigūnus kvietė, nes norėjo išsiaiškinti dėl pavogtos tvoros, laiptų, o buvęs sutuoktinis nuo jos bėgdavo, būtent dėl to pastarąjį ir pavadino vagimi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad A. V. kreipimasis į policiją įtariant buvusį sutuoktinį padarius priešingą teisei veiką (pasisavinus tvorą ir laiptus) nelaikytinas šmeižiančios informacijos apie jį paskleidimu. Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, kad išteisintoji siekė ne paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie K. E., o norėjo, kad įstatyme nustatyta tvarka būtų ištirtos jos nurodytos aplinkybės apie, tikėtina, padarytą teisės pažeidimą. Ir nors jos išsakytus teiginius girdėjo pro šalį ėjęs kaimynas R. L., tačiau teisme šis asmuo paaiškino, kad visas įvykis jam pasirodė, kaip išsiskyrusių žmonių konfliktas, ir nors jis girdėjo A. V. išsakomus žodžius, kuriais pastaroji kaltino K. E. vagyste, reiškė nepasitenkinimą, tačiau taip pat patvirtino, kad tie teiginiai buvo sakomi konkrečiai nukentėjusiajam ir policijos pareigūnams, o ne jam (liudytojui) ir kad jis tai išgirdo tik atsitiktinai eidamas pro šalį. Tad įvertinusi išteisintosios, liudytojų A. D., Š. J., R. L. parodymus, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad A. V. ne siekė apšmeižti apeliantą policijos pareigūnų ir kaimyno akivaizdoje, o išsiaiškinti susidariusią situaciją. Pasakydama, kad K. E. vagis, išteisintoji tik išsakė savo subjektyvią nuomonę apie pastarąjį. Kitų duomenų, kurie leistų manyti, kad A. V. būtų supratusi, jog jos žodžiai yra neteisingi ir būtų siekusi tyčia paskleisti apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti pastarąjį, pakirsti pasitikėjimą juo, byloje nėra. Net ir darant prielaidą, kad išteisintosios išdėstyta nuomonė apie apeliantą yra klaidinga, negali būti daroma išvada, kad jos veika turi būti vertinama kaip šmeižimas, už kurį turėtų būti taikoma BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingu laikytinas ir ilgalaikių konfliktinių santykių tarp išteisintosios ir privataus kaltintojo buvimas. Todėl esant šioms aplinkybėms, minėtiems asmenims konfliktuojant tarpusavyje, A. V. siekė ne įžeisti ar apšmeižti K. E., bet išsakyti pasipiktinimą, jos vertinimu, netinkamais pastarojo veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į situaciją, kurioje A. V. išsakė apie apeliantą neigiamą savo nuomonę, laiko, kad jos pasakytos frazės, jog buvęs sutuoktinis yra „aferistas“, „alfonsas“ „menkysta“, „suskis“, „melagis“, kad jis neva girtauja, klastoja dokumentus, nelegaliai dirba, nors ir nėra moraliai priimtinos, tačiau nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už jas turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Asmuo, manantis, kad jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2015). Šalys savo konfliktus turėtų, visų pirma, išspręsti civilizuotai – civilinio proceso tvarka, neperkeliant savo ginčo išsprendimo teisėsaugos institucijoms, kurios negali būti įrankiu tarpusavio santykių aiškinimuisi. Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. nepadarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, yra pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį.Nukentėjusysis byloje pareiškė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau A. V. išteisinus, nes nepadaryta nusikalstama veika, civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taigi – išteisintosios A. V. padėtį bloginančiais pagrindais. Išteisintajai apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas Vilius Masiulis. Pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad už atstovavimo paslaugas sumokėta 100 Eur (2 t., b. l. 8).Kadangi šioje byloje privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas, todėl išteisintosios naudai išieškotinos jos patirtos atstovavimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, 106 straipsniu,

nutaria:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti išteisintajai A. V. iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo K. E. 100 Eur (vieną šimtą eurų) išlaidų, turėtų byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.