Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui L. G., jo atstovei advokatei E. M., atsakovui N. G., jo atstovei advokatei V. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovui N. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Apibendrinus, ieškovas pateiktais teismui įrodymais pagrindžia tik kad mirusiojo A. V. laidotuvėms buvo patyręs 2 380, 27 Lt, kas atitinka 689,34 Eur išlaidų. Iš šių išlaidų atmetus už mirusįjį gautas 301,20 Eur išmokas, gautųsi jog ieškovas patyrė 388,14 Eur išlaidų. Tuo tarpu jam atsakovo mama sumokėjo 4 200 Lt, kas atitinka 1 216,40 Eur, t.y. daugiau nei ieškovas nurodo patirtas išlaidas. Todėl atsakovas laiko, jog ieškovui skoloje nėra, nes pajamų gavo daugiau, nei patyrė įrodomų išlaidų. Todėl akivaizdu, kad ieškinys nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Byloje pateiktais įrodymais ieškovas neįrodo paskolos sutarties esminių sąlygų - pinigų perdavimo fakto ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Be to, nesant rašytinės paskolos sutarties, ieškovas byloje remtis liudytojų parodymais negali, nes jis pats nesilaikė rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimo.

Ieškovas turtinę žalą patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2012 m. sausio 4 d. Tai laikotarpis nuo kurio skaičiuojamas senaties terminas. Iš civilinės bylos matoma, kad ieškovo L. G. ieškinys priimtas teisme 2022 m. gegužės 9 d., t. y. praėjus 10 metų 4 mėnesiams 5 dienoms. Tuo būdu yra praėjęs ir bendras 10 metų ieškinio senaties terminas.

Teismo posėdžio metu ieškovas, jo atstovė prašo ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad atsakovo banko kortele niekada nesinaudojo, jokių pinigų už atsakovo parduotus gyvulius nėra gavęs.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Byloje ieškovo, atsakovo, jų atstovių paaiškinimais, liūdytojų parodymais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) atsakovas N. G. padarė eismo įvykį, kurio metu žuvo galinėje automobilio sėdynėje sėdėjęs A. V.. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Atsakovo prašymu, Ieškovas iš savo lėšų apmokėjo visas žuvusio žmogaus laidojimo ir paminklo statymo bei kitas su tuo susijusias išlaidas.

Ieškovas jo turėtas laidojimo išlaidas prašo priteisti kaip skolą iš atsakovo.

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, be to nurodo, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaitęs.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių

Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas.

Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad dėl N. G. kaltės žuvusio A. V. laidojimo išlaidas atlygino ieškovas L. G.. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir pateikti rašytiniai įrodymai (susitarimas dėl paminklo pastatymo, laidojimo namų pažyma, mokėjimo kvitai).

Atsakovas patvirtino, kad sutiko (susitarė) su ieškovu L. G., kad šis atlygins visą žalą, susijusią su N. G. sukelto eismo įvykio pasekmėmis. Taigi, tarp šalių atsirado sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) – minėto straipsnio 3 dalis.

Byloje kyla ginčas ar atsakovas N. G. atsiskaitė su ieškovu už jo patirtus nuostolius.

Teismų sistemos LITEKO duomenimis Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-1093-618/2021 54 p. konstatuota, kad „Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas L. G. patyrė apie 2 588,67 Lt išlaidų, susijusių su nukentėjusiojo A. V. laidojimu. 2012 m. sausio 21 d. tarp atsakovo L. G. ir J. G. sudarytas pinigų priėmimo – perdavimo raštelis, jame nurodyta, kad J. G. perdavė atsakovo L. G. 4 200 Lt, skirtų atlyginti A. V., mirusio dėl ieškovo sukelto eismo įvykio, laidojimo išlaidas. Taigi byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovo mama atlygino atsakovui L. G. jo patirtas išlaidas už A. V. laidojimą“.

Šią aplinkybę patvirtina ir šioje byloje pateiktas pakvitavimas, kad atsakovo mama J. M. ( buv. G.) perdavė ieškovui L. G. 4 200 Lt už jo turėtas išlaidas laidojant A. V.. Šias aplinkybes J. M. ir K. L. patvirtino ir apklausiant liudytojomis šioje byloje. Papildomai paaiškino, kad dar 1 000 Lt jos vėliau perdavė N. G. atsiskaityti už advokato suteiktas teisines paslaugas. Aplinkybę, jog už advokato paslaugas atsiskaitė pats N. G., patvirtina ieškovo byloje pateiktas advokato J. P. pinigų paėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog už paslaugas sumokėjo N. G. ir tai patvirtino savo parašu.

Minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje be kita ko konstatuota, jog „Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad N. G. nustatytas (duomenys neskelbtini). Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, kad ieškovo asmenybė pasižymi įtaigumu, žemu pasirengimu konfrontacijai, pasidavimu aplinkybėms, pavaldumu, siekiu deleguoti sprendimus kitiems asmenimis“ (39 p.).

Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, kad „po A. G. mirties atsakovas (L. G.) persikėlė gyventi į ginčo sodybą, jis kartu su ieškovu ( N. G.) rūpinosi sodybos priežiūra, padėdavo jam. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad po A. G. mirties ieškovas ir atsakovas L. G. tapo itin artimi, ieškovas dėl savo asmeninių savybių ir susiklosčiusios situacijos pasitikėjo atsakovu, siekė palaikyti su juo gerus tarpusavio santykius, jam buvo svarbus atsakovo pritarimas ( 41 p.).

Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Priimdamas sprendimą teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti tam tikrus faktus, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes.

Byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog N. G. atlygino ieškovui visus jo su laidojimo išlaidomis susijusius nuostolius. Tačiau teismas, remdamasis liudytojų K. L., J. M. parodymais apie tai, kad ieškovas L. G. dažnai disponuodavo atsakovo N. G. banko kortele ir nusiimdavo pinigų, šias aplinkybes patvirtinančiais išrašais iš banko sąskaitų, atsižvelgdamas į tai, kad šalys ilgą laiką bendrai augino gyvulius, juos parduodavo, o pinigais disponuodavo l. G., daro pagrįstą prielaidą, jog labiau tikėtina, kad visi ieškovo patirti nuostoliai yra atlyginti.

Tokią teismo nuomonę lemia ir aukščiau minėti apeliacinės instancijos teismo nustatyti prejudiciniai faktai, kad dėl savo sveikatos sutrikimo N. G. buvo iš dalies priklausomas nuo L. G., juo pasitikėjo, jis pasižymi įtaigumu, žemu pasirengimu konfrontacijai, pasidavimu aplinkybėms, pavaldumu.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

Apibendrinant išdėstytą teismas sprendžia, kad iš byloje surinktų įrodymų viseto labiau tikėtina, kad atsakovas ieškovo patirtus nuostolius atlygino.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2022 metų gegužės 9 d. Jo vertinimu, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, jo atnaujinti neprašo. Mano, kad reikalavimo teisė į skolą atsirado tik 2021-12-01 Klaipėdos apygardos teismui panaikinus tarp jo ir atsakovo sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, nes atsakovo skola buvo įtraukta į šia sutartimi parduodamo turto kainą.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką ir kt.).

Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką).

Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

Minėta, ieškovas senaties termino pradžią sieja su 2021-12-01 Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėta civiline byla Nr. e2A-1093-618/2021. Jo teigimu, atsakovo skola buvo įtraukta į šio sandorio kainą, todėl, tik apeliacinės instancijos teismui pripažinus negaliojančiu 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą tarp N. G. ir atsakovo L. G., jam atsirado teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš N. G..

Ieškovas šioje byloje L. G. pripažįsta, kad niekada neprašė N. G. grąžinti pinigus. Jokių įrodymų apie tai, kad tarp šalių sudarant pirkimo – pardavimo sutartį buvo susitarta dėl parduodamo turto kainos mažinimo, atsižvelgiant į L. G. turėtas A. V. ir A. G. laidojimo išlaidas, nėra.

Nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1093-618/2021 konstatuota, kad „byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas L. G. faktiškai sumokėjo ieškovui už 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą turtą. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas taip pat nurodė, kad piniginių lėšų ieškovui faktiškai neperdavė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina atsakovui L. G. iš ieškovo nepriteistina (68 p.).

Apibendrinant galima teigti, kad L. G. dar nuo 2012 m. pradžios turėdamas reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą atsakovui N. G., šia teise nesinaudojo. Be to, šalys ilgą laiką vedė bendrą ūkį, gavo pajamas, turtinių pretenzijų vienas kitam nereiškė iki pat 2019 m., todėl laikytina, kad L. G. praleido terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), bendrą ir sutrumpintą ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 1, 8 dalys), duomenų, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir yra pagrindų jį atnaujinti, nėra (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Todėl ir šiuo pagrindu ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė įrodymus apie tai, kad turėjo 420 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teismo nuomone šios išlaidos pagrįstos, todėl, atmetus ieškinį, priteistinos iš ieškovo valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 45, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš L. G. 420 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)), įmokos kodas 5630.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.