- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-672-387-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-55-1-00146-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Audronė Kartanienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- R. N.
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-672-387/2012
Teisėjas Dalis Žilionis Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00146-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;1.2.19.3.
2012 m. birželio 29 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d., ir nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir šį teismo įpareigojimą vykdyti vienerius metus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. N. nuteistas už tai, kad jis tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neveikimą, vykdant įgaliojimus, t. y. 2012 m. kovo 28 d., apie 10 val. 20 min., Varėnos m. Geležinkelio gatvėje, tarnybiniame automobilyje Opel Astra, valst. nr. (duomenys neskelbtini) davė 20 litų kyšį Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus laikinai einančiam patrulių būrio vado pareigas A. B. ir patruliui R. P., siekdamas neteisėtos policijos pareigūnų veikos vykdant įgaliojimus - administracinės teisės pažeidimo dėl neatliktos automobilio valstybinės techninės apžiūros protokolo nesurašymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas šioje byloje pažeidė BPK 20 str. nuostatas, neatsižvelgdamas į visas tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, vertino įrodymus vadovaujantis civilinėse bylose naudojamu vadinamuoju tikimybių pusiausvyros principu, nors baudžiamojoje byloje reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo, ir tuo padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, dėl ko R. N. atžvilgiu priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą ir siekiant išvengti nekalto asmens nuteisimo yra būtina patikrinti visų proceso dalyvių parodymus. Visi byloje esantys duomenys yra konkretūs faktai, turintys vienodą įrodomąją galią. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas, pagrįsdamas kaltinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi tik liudytojų R. P. ir A. B. pateikiamais duomenimis bei vertino tik kaltinimo versiją atitinkančius šių liudytojų, policijos pareigūnų, parodymus. Teismas nevertino surinktų įrodymų kaip visumą, kas sudaro prielaidą abejonėms dėl teismo šališkumo.
R. N. nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad jis davė patruliams 20 Lt kyšį, siekdamas administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo. Jo teigimu, policijos patrulių tarnybiniame automobilyje vykusio rusų kalba pokalbio turinį pirmos instancijos teismas vertino neišsamiai, tik vienu aspektu – dėl kyšio pareigūnams davimo, visiškai neatsižvelgdamas į R. N. tyčios turinį ir jo suvokimą pareigūnų veiksmų. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtas pokalbis vyko jau po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, todėl R. N. kelis kartus pavartojęs frazę „susitarkim“ siekė ne protokolo nesurašymo, bet bandė iš karto sumokėti jam pareigūnų paskirtą 50 Lt baudą. Būtent tuo tikslu jis padėjo 20 Lt nišoje prie rankinio stabdžio, o iš policijos automobilio išlipo, kadangi policijos pareigūnas pareikalavo pateikti draudimo dokumentą bei tam, kad atnešti likusią nesumokėtą 30 Lt baudos dalį.
Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl jis yra naikintinas, o baudžiamoji byla nutrauktina.
R. N. atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti ir BPK 310 str., 324 str. 14 d. nuostatos, kadangi apeliacinio skundo pateikimo dienai jis dar nebuvo gavęs jo atžvilgiu priimto nuosprendžio vertimo į jam suprantamą rusų kalbą. Pasak apelianto, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiama jo teisė į gynybą.
Teismo posėdyje nuteistojo R. N. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Apylinkės teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Teismas išsamiai argumentuodamas nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuteistojo kaltę, o kuriuos įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai R. N. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d.
Lietuvos Respublikos BK 227 str. 4 d. numatyta atsakomybė tam, kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti ar davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą (neteisėtą veikimą ar neveikimą) vykdant įgaliojimus. Papirkimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis: pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį arba kyšio davimu. Pasiūlymas duoti kyšį – tai lenkimas, prašymas, įtikinėjimas, drąsinimas ir pan. konkretaus valstybės tarnautojo už atlygį kaltininko interesais atlikti (neatlikti) konkrečius veiksmus vykdant įgaliojimus. Papirkimo sudėtis yra formalioji, todėl atlikta bet kuri iš nurodytų trijų veikų kvalifikuotina pagal BK 227 str. kaip baigtas papirkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-53/2008, Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-7-48/2009). Papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad būtent valstybės tarnautojui pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį.
R. N. neigia savo kaltę, nurodydamas, kad pirmos instancijos teismas nuosprendį grindė iš esmės tik liudytojų R. P. ir A. B. parodymais ir visiškai neatsižvelgė į jo aiškinimus, kad 20 Lt automobilyje jis padėjo norėdamas susimokėti baudą, o ne papirkti pareigūnus. Šis apelianto paaiškinimas yra visiškai paneigtas byloje surinktais ir pirmos instancijos teismo ištirtais įrodymais. Liudytojų R. P. ir A. B. parodymais nustatyta, kad R. N. būdamas policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, ne kartą siūlė jiems „susitarti“. R. N. buvo kelis kartus įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, tačiau į šiuos įspėjimus nereagavo ir, padėjęs 20 Lt tarp priekinių sėdynių, išlipo iš automobilio. Liudytojai pažymėjo, kad tuo metu bauda R. N. dar paskirta nebuvo. Buvo tik pradėtas rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolas, tad apeliantas negalėjo žinoti kokio dydžio baudą jam reikės sumokėti. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – 2012-03-28 automobilio apžiūros protokolas (b. l. 3-10), administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 12-13), 2012-04-03 pinigų apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga. Spręsdamas R. N. kaltės klausimą apygardos teismas atsižvelgia ir į tą aplinkybę, kad tiek liudytojų, tiek paties nuteistojo teigimu jis pokalbio su policijos pareigūnais metu kelis kartus kartojo žodį „susitarkim“. Teismo nuomone, tai patvirtina R. N. siekį papirkti pareigūnus, tokiu būdu išvengiant administracinės atsakomybės. Apelianto nurodomas argumentas, kad siūlydamas susitarti jis tik bandė po protokolo surašymo sumokėti jam paskirtą baudą, teismo vertinamas kaip R. N. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokį apelianto argumentą paneigia ir byloje esantis jo atžvilgiu surašytas administracinis nurodymas, kuriuo jam paskirta 50 Lt bauda. Pažymėtina, kad pastarajame dokumente nurodyta banko sąskaita, kurią reikėtų nurodyti mokant baudą, bei įmokos kodas, t. y. duomenys, kuriuos galima nurodyti tik mokant baudą banke. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. N. teisiamojo posėdžio, vykusio pirmos instancijos teisme, metu neigė sakęs „susitarkim“ (b. l. 60), tuo tarpu kreipdamasis į apygardos teismą su apeliaciniu skundu tos aplinkybės jau neneigė.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, skirtingai negu, kad nurodo R. N., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį tinkamai ištyrė visus aukščiau nurodytus įrodymus, vertindamas juos kaip visumą.
Apelianto nurodomas argumentas, kad apeliacinio skundo pateikimo dienai jis dar nebuvo gavęs jo atžvilgiu priimto nuosprendžio vertimo į jam suprantamą rusų kalbą, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiama jo teisė į gynybą, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-05-04 R. N. buvo išsiųstas jo atžvilgiu priimto nuosprendžio vertimas į rusų kalbą. Jo teisė į gynybą nelaikytina pažeista, kadangi R. N. paduotas apeliacinis skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas.
Įvertinus šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad R. N. kaltė padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 227 str. 4 d., yra įrodyta.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.