Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. S. ieškinį atsakovei M. S. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Nepavykus atsakovei įteikti procesinių dokumentų, 2023 m. sausio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo paskelbta atsakovės paieška. 2023 m. sausio 11 d. byloje gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimas dėl M. S. paieškos, kuriame nurodoma, jog Policijos informacinėje sistemoje jokių duomenų apie Atsakovę nebuvo rasta. M. S. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, kuris 2013 m. baigė galioti. Dėl naujo dokumento išdavimo ji niekur nesikreipė. Atsakovė Lietuvoje neteista, administracine tvarka nebausta, niekada nedirbo ir nebuvo registruota Užimtumo tarnyboje. Savo naujos gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravusi. Giminystės ryšiai nenustatyti. Paskutinė žinoma ir deklaruota gyvenamoji vieta iki 1995 m. buvo (duomenys neskelbtini). Nurodyta adresu gyvena atsakovės buvęs vyras ieškovas H. S. Teismui išnaudojus visas galimybes įteikti Atsakovui procesinius dokumentus tiesiogiai ir nesant galimybės įteikti procesinių dokumentų kitu būdu, procesiniai dokumentai Atsakovei. buvo įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnio 2 dalis). Atsakovė per teismo nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, parengiamajame teismo posėdyje nedalyvavo, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant.

4. Teismo posėdžio metu Ieškovas pareikštą ieškinį palaikė pilnai jame išdėstytais motyvais ir papildomai paaiškino, jog su Atsakove santuokinio gyvenimo negyveno, bendro ūkio nevedė, bendro biudžeto neturėjo, vaikų nesusilaukė. Atsakovė tiek prieš santuokos sudarymą, tiek ir po jos nedirbo, elgetavo, vartojo alkoholį. Ieškovas nurodė, jog ir iki santuokos sudarymo Atsakovė turėjo problemų su alkoholiu. Sudarydamas santuoką Ieškovas buvo keturiasdešimties metų, tikėjosi sukurti šeimą, tikėjo, kad Atsakovė pasikeis, tačiau taip nenutiko. Pasak Ieškovo, ir po santuokos sudarymo M. S. išeidavo iš namų, juose nebūdavo po 2-3 mėnesius, galimai vertėsi prostitucija, grįždavo su draugėmis, Bute vartodavo alkoholį, o po kurio laiko vėl 2-3 mėnesiams išeidavo. Ieškovas nurodė, kentėjęs tokį Atsakovės elgesį, tačiau kartą gatvėje sutiko sutuoktinę kartu su keliais vyrais, kurie prieš jį pavartojo smurtą. Išsigandęs esamos situacijos, Ieškovas nusprendė santuoką nutraukti. Atsakovės santuokos nutraukti nesutiko, nagrinėjant bylą teisme, nedalyvavo. Po santuokos nutraukimo Ieškovas dar kelis kartus yra matęs Atsakovę prašančią išmaldos prie bažnyčios, tačiau pastaruosius 30 metų Ieškovas apie Atsakovę nieko negirdėjo, jos nematė, mano, jog ji galimai yra mirusi. Atsakydamas į klausimus Ieškovas paaiškino, jog Butą apie 1983-1984 metus jam skyrė darbovietė –(duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė Butą privatizavęs be Atsakovės, už jį sumokėjęs savo investiciniais čekiais, kurių turėjo, ir kurie vis didėjo, kadangi buvo indeksuojami. Sutuoktinė jokių investicinių čekių neturėjo, privatizavimo procese nedalyvavo, kadangi tai buvo laikas, kai 2-3 mėnesius Atsakovės namuose nebuvo. Pasak Ieškovo, kadangi investiciniai čekiai priklausė jam, jokio susitarimo su sutuoktine dėl Buto privatizavimo nereikėjo. Atsiskaityti už Butą Ieškovo turimų investicinių čekių pakako, grynaisiais pinigais kainos dalies mokėti nereikėjo. Ieškovas nurodė turėjęs sovietinę knygelę, tačiau jos neišsaugojęs.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta ieškovo H. S. ir atsakovės M. S. santuoka (e. b. l. 21), kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu (e. b. l. 26-27), santuokos nutraukimas (duomenys neskelbtini) įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje (e. b. l. 22). Santuokoje šalys vaikų nesusilaukė (e. b. l. 23).

6. 1992 m. birželio 24 d. sutarties pagrindu G. S. (H. S.) privatizavimo būdu įsigijo 1 kambario butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtni), esantį (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 11-12, 30). Butas buvo privatizuotas už 5197 rublius, kurie buvo sumokėti valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Butas nekilnojamojo turto registre registruotas H. S. vardu (e. b. l. 30).

7. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl to, ar ½ dalis Buto, yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, ar asmeninė Ieškovo nuosavybė. Ieškovas teismui pateiktą ieškinį grindžia tuo, jog nepaisant to, kad Butas buvo įsigytas santuokos metu, faktiškai šalys kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, Atsakovė gyveno asocialų gyvenimą, investicinių čekių neturėjo ir prie Buto privatizavimo visiškai neprisidėjo. Nutraukus santuoką Butu nesidomėjo, prie jo išlaikymo neprisidėjo, nelaikė savęs Buto šeimininke ir 1995 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/3-72637 iš Buto buvo iškeldinta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Ieškovas teismo prašo pripažinti Butą jo asmenine nuosavybe. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, civilinės bylos nagrinėjime nedalyvavo.

8. Sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, pažymėtina, jog šalyje vykęs privatizavimo procesas buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo (toliau - BPĮ) nuostatas, kurio 4 straipsnyje buvo numatyta, jog pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal BPĮ pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. BPĮ taip pat numatė ribojimą, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto.

9. BPĮ 5 straipsnio 1 dalis numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, privalo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių į bylą nepateikė duomenų apie tai, kas, kada ir kokio turinio susitarimą sudarė dėl buto pirkimo, tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (t. y., sudarytos Buto privatizavimo sutarties) spręstina, jog nurodomas susitarimas dėl Buto privatizavimo turėjo būti sudarytas.

10. Iš 1992 m. birželio 24 d. sutarties turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta Ieškovo G. S. (H. S.) vardu (e. b. l. 11-12).

11. BPĮ 9 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad už perkamą gyvenamą namą, butą turėjo būti atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį, investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą.

12. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis numatė, jog valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y., patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Investiciniai čekiai buvo tik viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą.

13. Valstybės vienkartinė išmoka skiriama Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojams, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. yra nuolat apsigyvenę Lietuvoje, turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų gyvenimo šaltinį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, 2.1 punktas.).

14. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ 1 dalį buvo patvirtintos šios valstybės vienkartinės išmokos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1.1. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 35 metai, – 5 tūkst. rublių; 1.2. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 30 metų, – 4 tūkst. rublių; 1.3. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 25 metai, – 3 tūkst. rublių; 1.4. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 8 metų, – 2 tūkst. rublių; 1.5. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. nesukako 18 metų, – 1 tūkst. rublių.

15. Atsižvelgiant į tai, kad 1990 m. gruodžio 31 d. Ieškovas buvo sulaukęs 51 metų amžiaus, jam galėjo būti skiriama 5000 rb. valstybės vienkartinių išmokų. Bylos nagrinėjimo teisme metu Ieškovas nurodė, jog Atsakovė investicinių čekių neturėjo, tai patvirtinančių įrodymų, o taip pat ir duomenų apie Ieškovo turėtų valstybės vienkartinių išmokų skaičių į bylą nebuvo pateikta.

16. Vadovaujantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (Buto įkainojimo akto – e. b. l. 93, bei įsigijimo sutarties – e. b. l. 11-12, duomenimis), nustatyta, kad Ieškovas už įsigytą Butą, sumokėjo iš viso 5197 rublius valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Ieškovas taip pat sumokėjo 52 rb. Valstybės rinkliavą (e. b. l. 92-94).

17. Sprendžiant dėl nuosavybės teisės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad sutuoktiniams privatizuojant butus, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl nustačius, kad butas buvo įgytas jį privatizavus pagal BPĮ šalių santuokos metu, toks butas pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007). Butai sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (2017 m. gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

18. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo Butas buvo privatizuotas 1992 m. birželio 24 d., t. y., Ieškovui būnant santuokoje su atsakove M. S., nagrinėjamu atveju Ieškovui tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir įrodyti, kad Butas Ieškovo buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.

19. Pažymėtina, kad tiek Buto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88. straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnyje, CK 3.89 straipsnyje) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

20. Ieškovas pareikštą reikalavimą dėl Buto pripažinimo asmenine nuosavybe be kitų aplinkybių, įrodinėjo ir tuo, jog Buto įsigijimo metu Atsakovė buvo iš namų pasišalinusi, Buto privatizavime nedalyvavo, po santuokos nutraukimo Butu nesidomėjo, nemokėjo jo komunalinių mokesčių, nelaikė savęs Buto šeimininke ir 1995 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu iš Buto buvo iškeldinta.

21. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (2010 m. gegužės 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes (2017 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017).

22. Vadovaujantis Ieškovo paaiškinimais duotais bylos nagrinėjimo teisme metu bei nurodytais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui santuokos nutraukimo bei Atsakovė iškeldinimo bylose, nustatyta, jog šalių santuokos metu Atsakovė vartojo alkoholį, valkataudavo, neretai į namus grįždavo neblaivi, nuo 1995 metų gegužės mėnesio Atsakovė Bute faktiškai negyvena, po santuokos nutraukimo iš Buto faktiškai išsikraustė, tačiau liko jame registruota. Atsakovė niekada nemokėjo Buto komunalinių mokesčių, Butu nesirūpino.

23. Sprendžiant dėl Atsakovės nuosavybės teisės į butą, teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra ta, jog Atsakovė ne tik po santuokos nutraukimo Butu nesinaudojo, jo neišlaikė, bet ir 1995 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/3-72637 buvo iš Buto iškeldinta, tokiu būdu faktiškai pripažįstant, jog Atsakovė nėra įgijusi nuosavybės teisių į Butą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu 1995 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/3-72637, pripažintina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje papildomai neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24. Pagal CPK 176 straipsnio 1dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

25. Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju tikėtina, kad Ieškovui iš viso buvo skirta 5000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, kurias indeksavus pagal tuo metu galiojusią tvarką, Ieškovo turėtų išmokų pakako Buto kainai, sudariusiai 5197 rb., sumokėti. Išklausius Ieškovo paaiškinimų, ištyrus ir įvertinus byloje surinktus rašytinis įrodymus, pripažintina, jog Butas buvo įgytas ir už jį buvo atsiskaityta Ieškovui priklausiusiomis valstybės vienkartinėmis išmokomis. Bylos duomenimis, su privatizavimus susijusią valstybės rinkliavą sumokėjo pats Ieškovas (e. b. l. 92), Buto pirkimo sutartis buvo sudaryta jo vardu. Atsižvelgdamas į teismo posėdžio metu Ieškovo nurodytas ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais patvirtintas aplinkybes, jog: 1) Buto privatizavimo metu šalys bendro gyvenimo nevedė, 2) Atsakovė prie Buto išlaikymo neprisidėjo, 3) nuo 1995 m. gegužės mėnesio Atsakovė Bute negyveno ir 1995 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/3-72637 buvo iš Buto iškeldinta, tokiu būdu teismui faktiškai pripažinus, kad Butas priklauso Ieškovui asmeninės nuosavybės teise, 4) Butas privatizuotas H. S. vardu, pirkimo dokumentuose ir viešajame registre Atsakovės pavardė nefigūruoja, visuose dokumentuose nurodomas tik Ieškovas, kuris Buto savininku registruota ir viešame registre, 5) nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės ar kad šis turtas būtų įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, 6) byloje nėra duomenų, kad Atsakovė būtų reiškusi kokias nors pretenzijas į ginčo Butą ar būtų kilęs ginčas dėl Buto teisinės padėties, nutraukiant šalių santuoką, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Ieškovas įrodė, jog Butas buvo įsigytas iš jo asmeninių lėšų (valstybės vienkartinių išmokų) ir Buto įsigijimo metu jis buvo aiškiai išreiškęs savo valią ginčo Butą įgyti asmeninės nuosavybės teise.

26. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog Buto privatizavimui buvo panaudota 5179 rb. asmeninių Ieškovo lėšų ir šios lėšos Ieškovo buvo panaudotos siekiant įgyti Butą asmeninėn nuosavybėn, pareikštas ieškinys tenkintinas, pripažįstant butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) asmenine ieškovo H. S. nuosavybe.

27. Ieškovui nepareiškus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, šis klausimas nespręstinas.

28. Bylos nagrinėjimo metu teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, byloje sudaro 13,28 Eur, todėl ieškinį patenkinus pilnai, valstybės naudai priteistinos iš Atsakovės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ieškovo H. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.

Priteisti iš atsakovės M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 13,28 Eur (trylika eurų 28 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.