Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glorinta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Glorinta“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė ginčus dėl mokesčių sutapatino su mokestiniais ginčais, kurių sąvoka apibrėžta ABTĮ 2 straipsnio 18 dalyje, todėl nepagrįstai nurodė, kad jo skundas priskirtinas Komisijos kompetencijai. Atsakovas nurodė, kad ginčas kilo dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjui priklausantį pastatą iš sąrašo nekilnojamojo turto objektų, kuriems nustatytas didesnis mokesčio tarifas, t. y. ginčas kilo tarp mokesčių mokėtojo ir institucijos, nustatančios nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo iškeltas ginčas patenka į ginčų dėl mokesčių sąvoką. Pagal ABTĮ 26, 29 straipsnių nuostatas, tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini administraciniuose teismuose, o ne ginčų komisijose. Atsakovas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti Bendrovės skundą.

II.

Teismas vadovavosi ABTĮ 27, 29 straipsniais, nustatė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-1126 patvirtintus nekilnojamojo turto mokesčio 2014 metais tarifus, Administracijos direktorius 2013 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 30-1922 patvirtino Patalpų ir statinių, kuriems 2014 metais taikomas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą, į kurį buvo įtraukti ir pareiškėjui priklausantys ginčo pastatai. Nesutikdamas su nuosavybės teise valdomiems nekilnojamojo turto objektams nustatytu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu, pareiškėjas kreipėsi į Administraciją, prašydamas juos išbraukti. Teismas darė išvadą, kad, kreipdamasis į Administraciją, pareiškėjas kėlė ginčą dėl to, jog jam priklausantiems pastatams 2014 metais nepagrįstai buvo nustatytas 2,5 % nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekė, jog jam priklausantiems pastatams 2014 metais būtų nustatytas kitoks nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, t. y. iš esmės iškėlė ginčą dėl taikytino mokesčio dydžio. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo keltas ginčas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai, todėl ji teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti Bendrovės skundą.

Tai, kad Administracija nėra nekilnojamojo turto mokesčio administratorė, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad keliamas ginčas yra susijęs su taikytinu mokesčio dydžiu. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostatos suteikia teisę savivaldybės tarybai patvirtinti konkrečios savivaldybės teritorijoje taikytinus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus. Įgyvendindama šią funkciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-1126 patvirtinto nekilnojamojo turto mokesčio 2014 metais tarifus ir nustatė, kokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifai bus taikomi tam tikriems savivaldybės teritorijoje esantiems nekilnojamojo turto objektams. Administracijos direktorius sudarė sąrašą nekilnojamojo turto objektų, kurie atitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 1-1126 nurodytus reikalavimus ir kuriems turi būti taikomas 2,5 % nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Iš esmės nurodytas Administracijos direktoriaus įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, t. y. mokesčių srityje.

III.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalimi, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, 27, 29 straipsniais, 2 straipsnio 17, 18 dalimis, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, 13, 15 straipsniais ir daro išvadą, kad ginčai dėl mokesčių gali kilti tik tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pareiškėjas pabrėžia, kad šiuo atveju ginčas dėl mokesčių tarp Bendrovės ir atsakovo nėra kilęs. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neadministruoja nekilnojamojo turto mokesčio, kadangi šį mokestį administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Pareiškėjas remiasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad 2014 m. sąrašo sudarymas negali būti prilyginamas mokesčių administravimui, nes atsakovas neturi teisės aktų nustatytų įgaliojimų kontroliuoti, ar mokesčių mokėtojai, deklaruodami nekilnojamojo turto mokestį, vadovaujasi tokiu sąrašu bei nurodyti į biudžetą mokėti mokestį. Tokį administravimą atlieka Valstybinė mokesčių inspekcija. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčų dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarp atsakovo ir mokesčių mokėtojų negali kilti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo sprendimu, kurio panaikinimo siekia Bendrovė, pareiškėjui nebuvo suformuluota mokestinė prievolė ir / ar nebuvo nurodyta į biudžetą sumokėti konkrečią nekilnojamojo turto mokesčio sumą. Pareiškėjas nurodo, kad į biudžetą mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio sumą deklaruoja pati Bendrovė, mokesčių administratoriui pateikdama nekilnojamojo turto mokesčio deklaraciją, ir tik mokesčių administratoriui nustačius, kad nekilnojamojo turto mokestis buvo netinkamai deklaruotas, gali kilti ginčas dėl mokesčių. Pareiškėjo teigimu, sudarydamas 2014 m. sąrašą, atsakovas vykdė vietos savivaldai priskirtas funkcijas, o ne veikė kaip mokesčių administratorius. 2014 m. Sąrašo sudarymas, pareiškėjo teigimu, nelaikytinas veikimu mokesčių srityje. Pareiškėjas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 21, 36 punktais, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčio diferencijavimo tikslas pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus yra garantuoti, kad nekilnojamojo turto savininkai tvarkytų, neapleistų, naudotų bei naudotų pagal paskirtį jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas remiasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. I-1797 patvirtintų Patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal paskirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 3 punktais, pažymi, kad 2014 m. Sąrašas buvo sudarytas Aprašo pagrindu, siekiant užtikrinti, jog nekilnojamojo turto savininkai tvarkytų, neapleistų, naudotų ir naudotų pagal paskirtį jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčas dėl Pastatų Nr. 1-4 išbraukimo iš 2014 m. sąrašo laikytinas ne ginču dėl mokesčių, o ginču dėl faktinio ginčo pastatų naudojimo / priežiūros tinkamumo ir atitikimo teisės aktams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismų praktiką ir daro išvadą, kad ginčai dėl įtraukimo į nenaudojamų, naudojamų ne pagal paskirtį, apleistų arba neprižiūrimų patalpų ir statinių sąrašus nėra laikytini ginčais dėl mokesčių ir gali būti nagrinėjami savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Šios administracinės bylos dalykas yra Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 9-54/15(1.1.43-EM4), kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti Bendrovės skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra susijęs su taikytinu mokesčio dydžiu, todėl toks ginčo pobūdis ir ABTĮ 29 straipsnio nuostatos leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjo keltas ginčas nepriskirtinas Komisijos kompetencijai.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra kilęs ginčas dėl mokesčių, todėl Komisijos atsisakymas nagrinėti Bendrovės skundą nėra pagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyriaus 2015 m. kovo 18 d. rašto Nr. A51-27858/15(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio už 2014 m.“, prašydamas šį raštą panaikinti bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išbraukti keturis pastatus iš patalpų ir statinių, kuriems 2014 metais taikomas 2,5 procentų nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo nuo 2014 m. balandžio 1 dienos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrius 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. A51-27858/15(2.14.1.45-FN3) „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio už 2014 m.“ informavo Bendrovę, kad išbraukti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš Patalpų ir statinių, kuriems 2014 m. turėtų būti taikomas 2,5 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija – mokesčių bylos. Šios ABTĮ nuostatos bei ABTĮ 2 straipsnio 18 dalis sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirti į dvi rūšis: 1) mokestinius ginčus ir 2) kitas mokesčių bylas. Mokestiniai ginčai yra nagrinėjami specialia Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje numatyta tvarka, o kitoms mokesčių byloms ši speciali ginčų nagrinėjimo tvarka nėra taikoma. Kadangi kitoms mokesčių byloms nagrinėti nėra nustatyta ir kitokia speciali jų nagrinėjimo tvarka, šios bylos turėtų būti nagrinėjamos bendrąja administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta ABTĮ. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 4 dalį ir 26 straipsnio 1 dalį, bendrąja tvarka administraciniai ginčai yra arba tiesiogiai nagrinėjami administraciniame teisme, arba pareiškėjo pasirinkimu ikiteismine tvarka administracinių ginčų komisijoje. Tačiau kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjamos, kadangi, remiantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos nesprendžia ginčų dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-840/2010).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmens skundas dėl savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) gali būti paduotas savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos nesprendžia ginčų dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų (ABTĮ 29 str.). Administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas (ABTĮ 26 str. 2 d.). Toks įstatymas nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas, kuris nustato bendrą ikiteisminę skundų (prašymų) dėl priimtų individualių administracinių aktų ar valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijose negali būti nagrinėjamos. Komisijos neturi teisės nagrinėti visų bylų dėl mokesčių, t. y. tiek mokestinių bylų, tiek likusių bylų dėl mokesčių (pvz., 2010 m. birželio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-840/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos faktinės aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo prieitą išvadą, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl taikytino nekilnojamojo turto mokesčio dydžio, t. y. siekia įrodyti, jog jam priklausantiems pastatams 2014 metais nepagrįstai buvo nustatytas 2,5 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Pareiškėjo skundo argumentai, paremti Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatomis, taip pat patvirtina keliamo ginčo dėl mokesčių pobūdį. Kaip teisingai pažymėta pareiškėjo apeliaciniame skunde, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje, nustato savivaldybės taryba, kuri taip pat gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus. Tačiau tai, kad, kaip nurodo apeliantas, savivaldybėms nėra suteikta teisių ir kompetencijos kontroliuoti ir administruoti nekilnojamojo turto mokesčio deklaravimą ir sumokėjimą, nesudaro pagrindo kitaip vertinti keliamo ginčo pobūdį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas administracinių ginčų komisijoje siekė iškelti ginčą mokesčių srityje, t. y. kitoms mokesčių byloms priskirtiną mokesčių bylą. Kadangi administracinių ginčų komisijos negali spręsti jokių mokesčių bylų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo skundžiamo atsakovo sprendimo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą teisėtumą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glorinta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.