Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-829/2012 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. T., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Šakių rajono savivaldybės administracijai dėl neteisėtai atliktų savavališkos statybos darbų padarinių šalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendė, kad, atsakovui nevaldant žemės sklypo nuosavybės ar kitokia įstatymų nustatyta tvarka, neturint supaprastinto statinio projekto, rašytinio įgalioto valstybės tarnautojo pritarimo statinio projektui, atsakovo statinys yra savavališkas. Konstatavo, kad neįmanoma įteisinti ginčo pastatų, paliekant pažeidimus, Šakių rajono savivaldybės administracijos direktorius neplanuoja rengti teritorijos planavimo dokumento, kuriame būtų suformuotas žemės sklypas, neįvertinus savavališkos statybos metu padarytų pakeitimų, po to dar vieno teritorijų planavimo dokumento su savavališka statyba. Padarė išvadą, kad tol, kol nėra parengto teritorijų planavimo dokumento, kurio pagrindu būtų suformuotas žemės sklypas nesudėtingų statinių statybai, jo pagrindu parengto žemės sklypo plano arba schemos, kurie turi būti pateikti prie bet kokio žemės sandorio, atsakovas neturi galimybės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigyti ar juo naudotis kitokia teise (nuomos ir kt.). Dėl to sprendė, kad nėra pagrindo atsakovui leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją statybą leidžiančiam dokumentui gauti (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis 1 punktas, 23 straipsnio 23 dalis, 28 straipsnio 7 dalis). Įvertinęs aplinkybes, kad savavališkas ginčo statinių statymas atsakovui jokia teise nepriklausančiame, atskiru žemės sklypu nesuformuotame žemės sklype nesukuria jam jokių daiktinių teisių į tą žemės sklypą, pripažino, jog turi būti atkurta iki savavališkos statybos buvusi padėtis, o savavališkos statybos padariniai turi būti šalinami, įpareigojant statytoją – atsakovą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę savo lėšomis (CK 4.103 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punktas).

Pažeidžiant CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, netinkamai išanalizuota atsakovo nuomonė, įvertinti įrodymai, todėl jais vadovaujantis neteisingai konstatuotos faktinės aplinkybės.

Sprendimas grįstas tik ieškovui palankiais įrodymais. Neatsižvelgta į tai, kad LR Švietimo ir kultūros ministerijos Kudirkos Naumiesčio V. Kudirkos vidurinės mokyklos direktoriaus 1990 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 12 „Dėl sutikimo skirti plotą“ atsakovui buvo suteikta teisė naudotis mokyklai priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), šalia mokyklos pastato – sandėlio – statyti ginčo statinius, nes jų statybai atsakovas turėjo reikalingų statybinių medžiagų, įsigytų dar 1987 m. Pastatęs ginčo statinius 1991 m., atsakovas jų neįteisino įstatymų nustatyta tvarka, nes manė, jog tokiems statiniams nereikalingas projektas ar kitas dokumentas. Apie būtinybę įteisinti statinius atsakovas sužinojo tik 2008 m. Dėl šios priežasties jis kreipėsi į VĮ Registrų centro Marijampolės filialą, buvo sudaryta Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenų byla Nr. 84/5569. Atlikus jos išankstinę patikrą, nustatyta, kad kartu su prašymu nepateiktas ginčo statinių statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas – supaprastintas statinio projektas arba statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio atsakovas neturi.

Nevertinta, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo teisių pažeidimą, ir kuriais remdamasis teismas galėtų daryti įtikinamą prielaidą apie neigiamą ir neleistiną poveikį ieškovo teisėms ir interesams.

Atsakovas aktyviais veiksmais siekė įteisinti ginčo statinius, todėl jam turėjo būti taikoma Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta švelnesnė teisinė sankcija – leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Atsakovas elgėsi sąžiningai, savo teisėtais aktyviais veiksmais bandė įteisinti ginčo statinius, nesiekė piktnaudžiauti savo teisėmis ar interesais, todėl įpareigojimas nugriauti statinius neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra ūkiškai gyvenantis subjektas, Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (LR Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), kuri reiškia teisių ir galimybių visumą, sudarančią prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (LR Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas), ieškinio tenkinimas pažeistų teisėtų lūkesčių principą ir užkirstų kelią atsakovo veiklos plėtimui bei organizavimui visa apimtimi.

Neatsižvelgta, kad tarp šalių susiklosčiusiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose pagrindinis tikslas yra atkurti teisinę pusiausvyrą, teisinę taiką ir priimti sprendimą, kuris apgintų ieškovo teises, bet tuo pačiu nepadarytų didelės žalos atsakovui.

Prašo pakeisti sprendimą ir įpareigoti atsakovą per 18 mėnesių nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo dienos įstatymų nustatyta tvarka pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Apeliacijos dalykas – statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių pasekmių taikymo (savavališkos statybos likvidavimo) galimybių patikrinimas (CK 4.103 straipsnio 3 d.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovui ginčo statinius pastačius valstybei priklausančiame žemės sklype, kurio jis nevaldo jokiais teisės aktuose nustatytais pagrindais, nėra įstatyminio pagrindo taikyti Statybos įstatymo 28 straipsnio, numatančio savavališkos statybos padarinių šalinimą, 7 dalies 1 punkte teismui nustatytą teisę įpareigoti statytoją (užsakovą) savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Minima norma tokią statybos įteisinimo galimybę susiejo tik su tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą viena iš statybos įgyvendinimo sąlygų yra reikalavimas, kad statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, turi valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudotis kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei, atskiru žemės sklypu nesuformuotas, nėra parengtas tos teritorijos planavimo dokumentas; be to, šis žemės sklypas yra kultūros paveldo teritorijoje. Tretysis asmuo nurodė, kad nėra planuojamas rengti teritorijos planavimo dokumentas, kuriame būtų suformuotas žemės sklypas, neįvertinus savavališkos statybos metu padarytų pakeitimų, po to - dar vienas teritorijų planavimo dokumentas su savavališka statyba. Apelianto nurodomas LR Švietimo ir kultūros ministerijos Kudirkos Naumiesčio V. Kudirkos vidurinės mokyklos direktoriaus 1990 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 12 „Dėl sutikimo skirti plotą“ mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijos pakraštyje ūkinių pastatų statybai, negali būti prilygintas žemės sklypo suteikimui pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Teisę suteikti miestuose esančius žemės sklypus pagal Žemės kodekso, kuris neteko galios 1994 m. liepos 21 d., 13 ir 14 straipsnius turėjo miesto liaudies deputatų tarybų vykdomieji komitetai (savivaldybės). Šio kodekso 19 straipsnis draudė naudotis žemės sklypu, kol bus tinkamai įforminta teisė juo naudotis. Pagal Žemės kodekso 21 straipsnį nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus turėjo būti nurodomas tikslas, kuriam jie skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos. Žemės naudotojų teisę naudotis žeme turėjo patvirtinti LDT VK išduoti valstybiniai aktai, suteikiantys teisę naudotis žeme ( ŽK 21 str.). Tokių įstatyme numatytų žemės sklypo suteikimo įrodymų apeliantas nepateikė, todėl pripažintini nepagrįstais jo argumentai dėl netinkamai išanalizuotos atsakovo nuomonės, netinkamo įrodymų įvertinimo, sprendimo pagrindimo tik ieškovui palankiais įrodymais. Nesant teisėtu žemės sklypo naudotoju, aplinkybės dėl savalaikio statinių neįteisinimo priežasčių neturi teisinės reikšmės.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos švelnesnės sankcijos – leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Savavališka statyba draudžiama įstatymų, todėl nesutiktina, kad atsakovo teisės turi būti ginamos kaip sąžiningo asmens. Jei ir būtų galima daryti išvadą, kad dėl suvokimo ypatumų atsakovas teisės į statybą įgyvendinimo metu elgėsi sąžiningai, tai nesuteikia jam teisės reikalauti Statybos įstatymo neleidžiamo savavališkos statybos padarinių likvidavimo būdo.

Pagal viešojo registro duomenis žemės sklypo, kuriame yra atsakovo neteisėtai pastatyti statiniai, savininkė yra valstybė. Sukurdamas statinius sau nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, atsakovas pažeidė konstitucinius nuosavybės neliečiamumo principus (LR Konstitucijos 23 str. 1,2 d., 47 str. 1 d.). Vieni iš pagrindinių civilinių teisinių santykių reglamentavimo principų irgi yra nuosavybės neliečiamumas, teisinis apibrėžtumas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Tuo metu, kai statiniai buvo sukurti, galiojusio 1964 m. CK 5 straipsnis įtvirtino įstatymų laikymosi principą, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas. Dėl to, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo tikslo analizuoti neigiamą ir neleistiną ginčo statybos poveikį valstybės interesams. Valstybę atstovavo jos įgaliota institucija, kurios veiklos tikslai yra užtikrinti teisėtą teritorijų planavimo ir statybos vykdymo teisėtumą. Nustačius, kad ieškinyje nurodyta statyba savavališka, ji turėjo teisę kreiptis į teismą ( CK 4.103 str. 2 dalis).

CK 1.5 straipsnio 4 dalis nustato, kad atvejais, jeigu įstatymas ar šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, jis tai privalo daryti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Statybos pripažinimą savavališka ir jos likvidavimo galimybes aiškiai reglamentuoja pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje teismo nutartyje nurodomi įstatymai. Teisingumą ir protingumą šiuo atveju apeliantas traktuoja kaip pastarųjų įstatymų reikalavimų nepaisymą, t.y. reikalauja nesilaikyti teisės. Tai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio trečiajai daliai, skelbiančiai, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

Apelianto minimo 1996 m. balandžio 18 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai nagrinėjimo dalykas nebuvo apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime nurodytos Statybos įstatymo ir CK 4.103 straipsnio normos. Šio nutarimo išvados nesuteikia teisės atsakovui ūkinę veiklą vystyti Statybos įstatymui priešingu būdu.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo teisių apgynimas jo pageidaujamu būdu negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą 2012 m. sausio 10 d. Šakių rajono apylinkės teismo sprendimą.