Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimo S. K. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. 2015 m. sausio 1 d. apie 20.05 val. Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) k., vairavo transporto priemonę – automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nustatytas 2,01 promilių girtumas, vairuotojas baustas už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130² straipsnyje.

Apelianto nuomone, Kauno apylinkės teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio: jis savo kaltę, padarius administracinį teisės pažeidimą pripažino pilnai, paaiškino dėl kokių aplinkybių taip neatsakingai pasielgė, dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nuoširdžiai gailisi. Teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Jis neprašo visai netaikyti nuobaudos, tačiau prašo, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, netaikyti automobilio AUDI A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio jo mamai O. G. K., konfiskavimo. Byloje nustatyta, kad apeliantas šį automobilį pasiėmė savavališkai, be automobilio savininkės žinios. Tiek iš teismui pateikiamų dokumentų, tiek iš paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu matyti, kad šeimoje yra susidariusi tikrai sudėtinga situacija dėl šeimos narių sveikatos būklės ir minimas automobilis šeimai yra gyvybiškai reikalingas. Visų pirma, tai dėl nepilnamečio, nepagydoma progresuojančia raumenų distrofija sergančio sūnaus M. K., gim. 1999 m., poreikių. Nesant automobilio, praktiškai nėra galimybės jį iš gyvenamosios vietos rajone, tiksliau sakant vienkiemyje, pristatyti į gydymo įstaigas. Taip pat labai sunkiai serga ir pati O. G. K.. Apelianto pateikti medicinos dokumentų išrašai įrodo, kad ją kamuoja visa eilė sunkių ligų. O. G. K. būtina kelio sąnario protezavimo operacija. Jai taip pat automobilis būtinas kelionėms į gydymo įstaigas. Būtent dėl šių šeimos narių sveikatos problemų jo mama O. G. K. iš savo santaupų ir įsigijo šį automobilį. Nors ji pati ir nevairuoja automobilio, tačiau ir be apelianto šeimoje yra asmenų, galinčių vairuoti transporto priemones, tai jo žmona ir mamos pusseserė Z. D., gyvenanti gretimame (duomenys neskelbtini) kaime.

Apibendrindamas, apeliantas daro išvadą, kad susiklosčius išskirtinai nepalankiai situacijai su šeimos narių sveikatos būkle, automobilis yra tiesiog gyvybiškai reikalingas šeimai bei, automobilio savininkui esant neatsakingam už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais Kauno apylinkės teismas galėjo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, t. y. paskirti jam nuobaudą, mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali nuobauda ir netaikyti šioje administracinėje byloje transporto priemonės konfiskavimo.

S. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius pažeidimą, numatytą ATPK 130² straipsnyje. Apeliaciniame skunde ginčijamas nuobaudos individualizavimas, apeliantas nesutinka su ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytu transporto priemonės konfiskavimo paskyrimu, todėl skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.

ATPK 130² straipsnio sankcijoje transporto priemonės konfiskavimas yra ne alternatyvi nuobauda, kurios teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, gali neskirti, o privaloma, skiriama vairuotojams kartu su administracine nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu.

Daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai objektai, konfiskavimo tvarką reglamentuoja ATPK 26 straipsnis. Bendra šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad konfiskuotas gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, tačiau įstatymų leidėjas yra numatęs išimtį iš šios bendros taisyklės ir nurodęs, kokius pažeidimus padarius, gali būti konfiskuojamas ir daiktas ar pajamos, nesantys pažeidėjo nuosavybe. Prie tokių išimčių priskiriamas ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnyje, padarymas. Įstatymas leidžia konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnio padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir tuo atveju, kai jis priklauso kitam asmeniui.

Kaip nurodyta ir skundžiamame nutarime, su tuo sutinka ir apeliantas, pagal teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnyje numatytą pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4/2012, 2AT-30/2013). Tam yra būtina išsiaiškinti, ar šis daiktas (automobilis) buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t. y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, teisingai jas taikė ir laikėsi šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad automobilio savininkė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir nesiėmė atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo jo panaudojimo teisės pažeidimui daryti. Vien tai, kad automobilio raktelius sūnus paėmė jai nieko nesakęs, nepatvirtina, kad automobilis Audi A6 buvo paimtas prieš savininkės O. G. K. valią.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju, priešingai apelianto nuomonei, negalima pripažinti, kad O. G. K. su jai priklausančiu daiktu elgėsi taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams. Sprendžiant iš bylos duomenų, apelianto ir automobilio savininkės paaiškinimų, apeliacinio skundo argumentų, O. G. K. buvo tik formali automobilio savininkė, kadangi pati teisės vairuoti transporto priemones neturėjo, todėl automobiliu buvo leidžiama naudotis bet kuriam šeimos nariui pagal poreikius. Byloje nėra jokių duomenų, kad juo naudotis būtų uždrausta ir S. K.. Darytina išvada, kad naudotis automobiliu kitiems asmenims šeimoje buvo įprasta praktika, ir jai automobilio savininkė neprieštaravo. Tai patvirtina ir tai, kad automobilio dokumentai, jo rakteliai buvo padėti S. K. žinomoje ir prieinamoje vietoje, todėl negalima sutikti su apeliantu, jog automobilis buvo paimtas prieš savininkės valią ir jai nieko nežinant, nors ji ir buvo išvykusi iš namų. Būdama šeimos nariu, O. G. K. galėjo žinoti, jog S. K. yra baustas už vairavimą esant neblaiviam ir dėl to jau buvo netekęs teisės vairuoti transporto priemones, taigi, yra linkęs į panašius pažeidimus, todėl išvykdama iš namų, norėdama apsaugoti savo turtą, ji privalėjo imtis efektyvesnių priemonių, pavyzdžiui, automobilio raktelius pasiimti kartu su savimi, o ne palikti jų aiškiai sūnui žinomoje vietoje, taip sudarydama sąlygas juos be didelių pastangų pasiimti ir pasinaudoti automobiliu. Teismo vertinimu, O. G. K., žinodama galimą neblaivaus sūnaus bandymą pasinaudoti jos automobiliu, elgėsi lengvabūdiškai, rizikingai ir neatsakingai, palikdama automobilio raktelius taip, kad sūnus juos galėjo laisvai paimti.

Pagal formuojamą teismų praktiką, už daikto panaudojimą visuomet atsako jo savininkas, todėl perduodamas savo turtą valdyti ir naudoti kitiems asmenims, savininkas prisiima ir su tuo susijusią riziką, todėl turi imtis priemonių apsaugoti savo turtą nuo praradimo, sugadinimo ar neteisėto jo panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-30-2013). O. G. K. neužtikrino savo turto tinkamo eksploatavimo, kadangi sudarė sąlygas S. K. be didelių kliūčių paimti automobilio raktelius ir važiuoti automobiliu, todėl, kaip automobilio savininkė, privalėjo įvertinti ir galimas padaryto pažeidimo pasekmes, tame tarpe – ir galimą jo konfiskavimą.

Kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime yra konstatuota, jog nors nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto skunde nurodyti argumentai neįtikino, kad jis automobilį paėmė prieš savininkės O. G. K. valią ir tai nebuvo įprasta jų šeimos praktika. Konstitucinio teismo doktrinoje pažymėta, kad toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti, ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.

Nėra pagrindo keisti nuobaudos ir taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų ir dėl S. K. šeimos ar jo mamos gyvenime dėl automobilio netekimo kilusių nepatogumų. Teismų praktikoje materialinė, darbinė, šeimyninė padėtis, sveikatos būklė nelaikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu turėtų būti švelninama atsakomybė.

Byloje nustatytos pažeidimo padarymo aplinkybės neleidžia teigti, kad S. K. padarytas pažeidimas buvo mažai pavojingas ir kad už tokią veiką jam paskirta įstatyme numatyta nuobauda turėtų būti laikoma aiškiai neteisinga ar neprotinga. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl, žinodamas apie gresiančias sankcijas ir vis dėlto pasirinkęs daryti pažeidimus, pažeidėjas prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir patirti materialinius nuostolius, kadangi savininkui išlieka galimybė reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą. Taigi, nežiūrint to, kad S. K. yra O. G. K. sūnus, jis yra pilnametis, nėra duomenų, kad būtų neveiksnus ar nedarbingas, todėl ji turi teisę iš jo išsireikalauti atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka.

Tai, kad S. K. nurodo, jog visiškai pripažino savo kaltę, gailisi dėl padaryto pažeidimo, pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir gali nulemti mažesnio dydžio, nei sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkis, nuobaudos paskyrimą, tačiau nesudaro neordinarios situacijos, kad būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo S. K. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų – jokių kitų, nei jau įvertintos skundžiamame nutarime, atsakomybę lengvinančių ir teisinę padėtį švelninančių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau, negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo keisti, panaikinant S. K. paskirtos nuobaudos dalį – transporto priemonės automobilio Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio O. G. K., konfiskavimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.