Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. M. paskirta galutinė bausmė – 30 (trisdešimt) parų arešto.

Galutinę bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ž. M. nuteistas už tai, kad laikė, gabeno ir panaudojo aiškiai netikrą dokumentą, o būtent: jis nuo 2018 metų tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, bet ne vėliau kaip iki 2019-09-15, Kopenhagos mieste, Danijos Karalystėje, tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo netikrą Ukrainos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį laikė su savimi ir gabeno automobiliu Danijos Karalystėje, kol 2019-09-15 apie 9.30 val. atgabeno keltu „(duomenys neskelbtini)“ į Klaipėdos centrinį terminalą, adresu Baltijos pr. 40, ir Uosto pasienio užkardos Pilies pasienio kontrolės punkte, adresu Baltijos pr. 40, Klaipėda, patikrinimo metu sustabdytas vairuojantis automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo – kaip tariamai teisėtą vairavimo teisės turėjimo faktą pagrindžiantį dokumentą, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, numatytos Administracinių nusižengimo kodekso 424 straipsnio 2 dalyje, už transporto priemonės vairavimą neturint teisės ją vairuoti, pateikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga ir skundžiamo nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Apylinkės teismas už šį nusikaltimą paskyrė nuteistajam 45 parų arešto, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – 30 parų arešto. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, paskirdamas Ž. M. už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, arešto bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas valdymo tvarkai (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į tai, kad nenustatyta Ž. M. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis pirmą kartą padarė tokio pobūdžio nusikaltimą, tačiau nusikalto būdamas teistas už nusikaltimą žmogaus sveikatai (b. l. 45–47), baustas administracine tvarka, o informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (b. l. 48–54), dirba užsienyje. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, savo kaltę pripažino tik teisiamajame posėdyje ir nurodė, kad labai gailisi, todėl teismas sprendė, kad nuteistojo deklaruotas nuoširdus gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką gali būti vertinamas tik kaip formalus. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog Ž. M. nors ir suprasdamas, kad vairuotojo pažymėjimas yra netikras, nenurodė tikrųjų vairuotojo pažymėjimo įsigijimo aplinkybių, be to, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, skyrėsi nuo duotų teisiamajame posėdyje. Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai nurodė, jog nuteistajam negali būti taikomos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe negali būti pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Įvertinęs aptartas Ž. M. apibūdinančias ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytą tyčinę nusikalstamą veiką turi būti paskirta BK 300 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta arešto bausmė, kuri savo dydžiu yra artima BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam šios bausmės vidurkiui ir kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – 30 parų arešto.

9. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistajam Ž. M. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų nuteistojo bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – areštą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį, todėl atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog nuteistajam paskirta arešto bausmė neatitinka teisingumo principo.

10. Nors apeliantas žada daugiau nusikaltimų nedaryti, akcentuoja, jog nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta dėl „neapgalvotai susiklosčiusių aplinkybių“, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais negali sutikti. Nuteistojo padarytas apysunkis nusikaltimas yra tyčinis, nukreiptas prieš valdymo tvarką. Kaip jau minėta, Ž. M. nusikalto ir buvo teisiamas, būdamas teistas, praeityje ne kartą baustas administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Toks nuteistojo nusikalstamas elgesys rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Kaip matyti, anksčiau Ž. M. paskirta bausmė jo nepataisė, nes jis, neišnykus teistumui, vėl padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas šioje byloje. Šie duomenys rodo, kad nuteistasis teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, anksčiau jam už BK 140 straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo padarymą paskirta švelnesne nei areštas bausme (viešaisiais darbais) bausmės tikslai nebuvo pasiekti, ir kartu leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, nesupranta jo pavojingumo ir pažeidžiamų vertybių svarbos, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam asmeniui bausmės tikslų pasiekimas realiai neatliekant arešto bausmės nėra galimas. Todėl nuteistojo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, jog nuteistasis klaidingai nurodo, jog tai, kad jis už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą realios laisvės atėmimo bausmės neatliko, reiškia, jog teistumas už minėtos nusikalstamos veikos padarymą jam yra išnykęs. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje aiškiai nurodyta, jog turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad Ž. M. 2017-12-28 Kretingos rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas 6 mėnesių viešųjų darbų bausme už nesunkų tyčinį BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. 2018-06-20 Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų nutartimi neatlikta bausmės dalis pakeista į 8 parų areštą (bausmę atliko nuo 2019-08-12), todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai vertino, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu Ž. M. turėjo neišnykusį teistumą.

11. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo prisipažinimo ir gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato dvi aplinkybes: kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, bet teismas turi įvertinti ir tai, kiek kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą padėjo priimti byloje teisingą sprendimą.

12. Pažymėtina, kad pripažįstant nuteistajam atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepakanka nustatyti nuteistojo prisipažinimo fakto, būtina konstatuoti ir nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nustatyta, kad Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, kaltę pripažino tik teisme. Kaip jau minėta, nors jis ir prisipažino, kad suprato, jog vairuotojo pažymėjimas yra netikras, tačiau nenurodė tikrųjų vairuotojo pažymėjimo įsigijimo aplinkybių. Taigi nuteistasis teisme nedavė visiškai išsamių parodymų ir taip apsunkino galimybę atskleisti tiesą. Kaip nurodo pats nuteistasis apeliaciniame skunde, jis visiškai prisipažino ir gailisi, nes tikėjosi išvengti su realiu laisvės atėmimu susijusios bausmės. Tai reiškia, jog nuteistasis tik dėl surinktų įrodymų, patvirtinančių jį padarius nusikalstamą veiką, ir siekdamas išvengti realaus laisvės atėmimo nutarė pripažinti savo kaltę ir teigti, jog gailisi, todėl toks jo prisipažinimas ir gailėjimasis laikytinas sąlyginiu. Vien formalus apelianto teigimas, jog jis gailisi, negali būti vertintinas kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė. Be to, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į tai, jog nuteistasis prisipažino esąs kaltas, o byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl taikė BK 64¹ nuostatas ir jam skiriamą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

13. Apeliantas teigia, kad yra sąlygos taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir vietoj teisingumo principui prieštaraujančios arešto bausmės paskirti jam baudą ar kitą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais negali sutikti. BK 54 straipsnio 3 dalyje išdėstyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018, 2K-179-693/2019). Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimas šiuo atveju nėra pakankamas bausmei tinkamai individualizuoti ir BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti. Nuteistojo skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jis turi nuolatinį darbą Danijoje ir dėl arešto bausmės gali jo netekti, o netekęs darbo nežinotų, kaip pragyventi ir padėti artimiesiems, yra gyvenimiškai įprastos ir nelaikytinos išimtinėmis, pakankamomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui pagrįsti. Vertinant šias aplinkybes bausmės individualizavimo kontekste pažymėtina, jog paminėtos aplinkybės egzistavo iki nusikaltimo padarymo ir Ž. M. buvo žinomos, tačiau nuo neteisėto elgesio jo nesulaikė. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog nuteistasis kaip vieną iš aplinkybių, sudarančių pagrindą skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmę laiko mažesnį veikos pavojingumą, tokį manymą grįsdamas tuo, kad nusikaltimas įvyko dėl jo lengvabūdiško pasitikėjimo kitais žmonėmis, kurie, pažeisdami dokumento išdavimo tvarką, jam davė netikrą vairuotojo pažymėjimą, nors jis buvo teisėtai išlaikęs egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tokias apelianto nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko deklaratyviais. Kitos aplinkybės, mažinančios aptariamos veikos pavojingumą, nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos, jų skunde nenurodė ir pats nuteistasis.

14. Darytina išvada, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam Ž. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį 45 arešto parų bausmę, mažesnę nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, kuri, taikant BK 64¹ straipsnį, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 30 parų arešto, BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir tai, kad švelnesne bausme nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Keisti skundžiamą nuosprendį, švelninant bausmės rūšį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo Ž. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.