- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-31
- Bylos Nr.
- eI-3039-426/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.13.3Gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, grąžinimas
- 12.13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei M. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (prašymą pateikusi institucija) (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-116(7-56/2016) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir palikti galioti VMI 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 68-46 (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Prašyme nurodė, kad VMI ir Komisija skirtingai interpretuoja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 23 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 (toliau – ir LVAT nutartis), kuriame išskirti atvejai, kai galimas mokestinės prievolės paskirstymas kitiems asmenims nei tiems, kurie nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme, o būtent: kai mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos mokestį išskaičiuojantis asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti; kai mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti. LVAT nutartyje nurodyta, jog, „nesant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytų specialių nuostatų, taikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatytą mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tik tokiu atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiantį į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes“. Komisija Skundžiamame sprendime nurodė, kad VMI nepateikė įrodymų, jog UAB „VKK Investicija“ (toliau – ir Bendrovė), sudarydama ginčo sandorį su pareiškėju, veikė sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad mokestinė nepriemoka susidarė dėl pastarojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų. Centrinio mokesčių administratoriaus teigimu, mokestinė nepriemoka susidarė dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo teise. Jei 2007 m. gruodžio 3 d. sandoris būtų realus, Bendrovei nebūtų atsiradusi pareiga išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Pareiškėjas turėjo tikslą, pasinaudojęs 2007 m. gruodžio 3 d. preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi, gauti kitų pajamų, nuo kurių nekiltų prievolė mokėti GPM. Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti pareiškėjo ketinimų, o pareiškėjui nuo preliminarios sutarties sudarymo buvo žinomas Bendrovės veiklos pobūdis ir aplinkybė, jog pastarajai nereikalingas sklypas, kuriame statyba negalima.
Taip pat VMI nurodo, jog buvo nustatytas netiesioginis ryšys tarp pareiškėjo ir Bendrovės. Sudarant sandorį 2007 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo UAB „Vicus“, kuri valdė Bendrovės 99,9 proc. akcijų, direktorius. Pareiškėjas UAB „Vicus“ pateiktame paaiškinime nurodė, jog jis veikia šios bendrovės vardu ir visus sprendimus priima vienasmeniškai.
Prašyme paaiškinta, kad Bendrovės mokestinis patikrinimas negalimas dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino suėjimo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį.
Akcentavo, kad prieš tai nurodytos aplinkybės nagrinėjamos bylos atveju lemia GPM mokėjimo pareigos perkėlimą pareiškėjui, nes priešingu atveju jis, piktnaudžiaudamas savo mokestinėmis teisėmis, įgytų pranašumą kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Pareiškėjas gautų ne tik 3 500 000 Lt neapmokestintų pajamų, bet ir būtų atleidžiamas nuo GPM sumokėjimo. Be to būtų pažeisti mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje VMI atstovė palaikė prašyme išdėstytus argumentus ir prašė teismo jį tenkinti visiškai. Laikėsi pozicijos, kad Bendrovė įsigijo žemės sklypą, kuris buvo nereikalingas, o pareiškėjas iš esmės piktnaudžiavo teise, siekė mokestinės naudos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu prašė VMI prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad VMI netinkamai vertino LVAT nutarties išaiškinimus. Pasak pareiškėjo, GPMĮ 23 straipsnio norma yra imperatyvi, ji negali būti interpretuojama. VMI aiškinimas, jog nustatytas netiesioginis ryšys tarp pareiškėjo ir Bendrovės bei mokesčio apskaičiavimo senaties termino pabaiga sudaro sąlygas apskaičiuoti mokestį kitam asmeniui, yra nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, ryšys tarp mokesčių mokėtojo ir mokestį išskaičiuojančio asmens neturi nieko bendra su GPMĮ 23 straipsnio imperatyvu, nurodančiu, kas privalo sumokėti mokestį. Pareiškėjas jokių valstybės interesų nepažeidė, nes Bendrovei buvo grąžinta 3 500 000 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė VMI prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Patvirtino, jog negalėjo pakeisti žemės sklypo paskirties. Grąžino Bendrovei visas lėšas, tik neprisimena, kada.
Prie nagrinėjamos bylos prijungta Komisijos byla.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje keliamas dėl Skundžiamo sprendimo, kuriuo konstatuota, kad 273 691 Eur GPM, 182 770 Eur GPM delspinigių ir 27 369 Eur GPM baudą privalo sumokėti pareiškėjas, o ne Bendrovė, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apskrities VMI 2011 m. kovo 2 d. užduotimi Nr. AU10-7 (Komisijos byla, 1 t., b. l. 119) Patikrinimų skyriaus pareigūnei pavedė atlikti pareiškėjo mokestinį tyrimą.
Kauno apskrities VMI pareigūnė atliko pareiškėjo GPM sumokėjimo nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. patikrinimą. Patikrinimo aktą Nr. AU16-24 surašė 2011 m. gegužės 30 d. (Komisijos byla, 1 t. b. l. 18–26, abi lapų pusės) (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 1 133 640 Lt mokesčių (776 520 Lt GPM, 357 120 Lt GPM delspinigių).
Pareiškėjas (kaip pardavėjas) ir Bendrovė 2007 m. gruodžio 3 d. sudarė preliminarią 2,4975 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Rokų kaime, Kauno rajono savivaldybėje, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. KK06/09/101D (Komisijos byla, 1 t. b. l. 49–50, abi lapų pusės), kuria įsipareigojo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Sklypą pardavė už 3 500 000 Lt. Bendrovė šią sumą į pareiškėjo sąskaitą pervedė 2007 m. gruodžio 7 d. Pinigus pareiškėjas išsigrynino. Aptariamą sklypą nepriklausomi turto vertintojai 2006 m. rugpjūčio 10 d. įvertino 624 000 Lt. (Komisijos byla, 1 t., b. l. 99, abi lapo pusės), pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 19 d. (Komisijos byla, 1 t., b. l. 65–67, abi lapų pusės) įkeitė bankui ir iki 2011 m. gegužės 30 d. jis buvo įregistruotas kaip pareiškėjo nuosavybė (VĮ Registrų centro duomenys), įkeitimas hipotekai nepanaikintas.
Pareiškėjas ir Bendrovė pasirašė net tris susitarimus dėl preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo (Komisijos byla, 1 t., b. l. 50, antra lapo pusė, b. l. 51, abi lapų pusės), kuriais terminas sudaryti prikimo-pardavimo sutartį buvo pratęstas iki 2011 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas žemės sklypą įsigijo 2001 m. gegužės 22 d. 2002 m. jis atidalintas į atskirą 2,4975 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Išlaikęs 3 metus nuosavybėje, jį pardavė. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2007 m. pareiškėjas GPM305N priede šio sandorio nedeklaravo, nors turto pardavimo pajamos per mokestinį laikotarpį viršijo 10 000 Lt.
Patikrinimo akte konstatuota, kad 2007 m. gruodžio 3 d. preliminarus žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas formaliai, turint tikslą atitikti GPM įstatymo 17 straipsnio1 dalies 21 punkto nuostatas. Šiame sandoryje buvo nepagrįstai padidinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo kaina, siekiant įteisinti kitų pajamų gavimą ir išvengti apmokestinimo GPM.
Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. (30)-K3-154 (Komisijos byla, 1 t., b. l. 33–35, abi lapų pusės) patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjui nurodyta sumokėti į 776 520 Lt GPM, 357 120 Lt GPM delspinigių ir 77 652 Lt GPM baudą.
VMI 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 68-132 (Komisijos byla, 1 t. 8–10, abi lapų pusės) patvirtino Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 7 d. sprendimą.
Komisija 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. S-278(7-232/2011) (Komisijos byla, 2 t., b. l. 175–184) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, konstatuodama, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra aplinkybės, patvirtinančios, kad 2007 m. gruodžio 3 d. preliminari pirkimo-pardavimo sutartis turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius tik su mokestinės naudos gavimu. Pripažino, kad jis piktnaudžiavo mokesčio įstatymais, gavo mokestinę naudą. Komisija sutiko su VMI nurodymu pareiškėjui sumokėti GPM, šio mokesčio delspinigius ir baudą.
Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. balandžio 30 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą, paliko galioti Kauno apskrities VMI, VMI ir Komisijos priimtus sprendimus (Komisijos byla, 1 t., b. l. 52–61, abi lapų pusės).
LVAT 2013 m. sausio 2 d. nusprendė patenkinti iš dalies pareiškėjo skundą, panaikino Komisijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir VMI 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, įpareigojo pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo (Komisijos byla, 7 t., b. l. 165–173).
Kauno apskrities VMI, vykdydama 2013 m. kovo 6 d. pavedimą, atliko pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-12 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo 945 000 Lt GPM (Komisijos byla, 3 t., b. l. 25–38, abi lapų pusės).
Kauno apskrities VMI 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (04.5)-K3-147 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiuota 945 000 Lt GPM, apskaičiavo 631 069 Lt GPM delspinigių ir paskyrė 94 500 Lt GPM baudą, iš viso 1 670 569 Lt (Komisijos byla, 3 t., b. l.13–24, abi lapų pusės).
VMI 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 68-151 (Komisijos byla, 3 t., b. l. 5–8, abi lapų pusės) patvirtino Kauno apskrities VMI 2013 m. birželio 7 d. sprendimą, konstatuodamas, kad 3 500 000 Lt gavimas įformintas sandoriais, kurie nesukėlė mokestinių pasekmių. Pripažino, kad Kauno apskrities VMI pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas ir atkūrė iškreiptas aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimą ir pareiškėjui paskaičiavo GPM ir su juo susijusias sumas.
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. S-193(7-200/2013) panaikino pastarąjį ir perdavė skundą nagrinėti iš naujo (Komisijos byla, 7 t., b. l. 181–194). Komisija, nustačiusi, kad centrinis mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, kad Bendrovė, sudarydama ginčo sandorį su pareiškėju, veikė sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad mokestinė nepriemoka susidarė dėl pareiškėjo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas ir Bendrovė tikslingai siekė perkelti GPM mokėjimą Bendrovei, kuri dėl mokumo problemų šių prievolių negalės įvykdyti, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo sutikti tu VMI pozicija, kad pareiškėjui turi būti perkeliama pareiga nuo Bendrovės išmokėtų 3 500 000 Lt kitų pajamų sumokėti 945 000 Lt GPM.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, VMI kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti šį Komisijos sprendimą ir palikti galioti 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu VMI prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
LVAT 2016 m. sausio 28 d. nutartimi administracinėje byloje A-153-438/2016 išnagrinėjo administracinę bylą pagal VMI apeliacinį skundą dėl šio Komisijos sprendimo. LVAT teisėjų kolegija nustatė, kad Komisija, vertindama bylos faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad byloje juridinę reikšmę faktų, kurie leistų taikyti GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtintas taisykles, nenustatyta, jų neįrodė ir VMI. LVAT teisėjų kolegija akcentavo, kad centriniam mokesčių administratoriui nesuteikta teisė ginčyti Komisijos sprendimų dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo. Nenustačiusi kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie leistų pripažinti, kad ginčas kilo dėl skirtingo materialinės normos nuostatų interpretavimo, LVAT teisėjų kolegija VMI apeliacinį skundą atmetė (Komisijos byla, 7 t., 203–206).
VMI, įgyvendindama LVAT 2016 m. sausio 28 d. nutartį ir iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 68-46 patvirtino Kauno apskrities VMI sprendimą (Komisijos byla, 7 t., b. l. 199–201, abi lapų pusės), pripažinusi, kad nagrinėjamu atveju galimas prievolės išskaičiuoti GPM ir jį sumokėti į biudžetą perkėlimas pareiškėjui. Šiame sprendime aiškino, kad nustatytas netiesioginis ryšys tarp pareiškėjo ir Bendrovės bei aplinkybės, kad Bendrovės patikrinimas negalimas dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties yra tie faktai, kurie nagrinėjamos bylos atveju yra lemiantys GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui, kadangi priešingu atveju pareiškėjas, piktnaudžiaudamas savo mokestinėmis teisėmis, įgytų pranašumą kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, tuo pažeidžiant mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus. VMI vertinimu, Bendrovė nežinojo ir negalėjo žinoti pareiškėjo ketinimų pasinaudojus 2017 m. gruodžio 3 d. preliminaria pirkimo-pardavimo sutartimi gauti kitų pajamų, nuo kurių nekiltų prievolė mokėti GPM.
Komisija Skundžiamu sprendimu panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2016 m. vasario 26 d. sprendimą (Komisijos byla, 7 t., b. l. 211–222), nurodydama, kad VMI, nagrinėdama pareiškėjo skundą iš naujo, neįvykdė Komisijos įpareigojimo ir nenurodė bei nepagrindė juridinę reikšmę turinčių faktų, kurie leistų taikyti išimtį iš GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, ir nepagrindė, kad nuo Bendrovės pareiškėjui išmokėtų 3 500 00 Lt kitų pajamų sumokėti 945 00 Lt (273 691 Eur) GPM privalo pareiškėjas, o ne šias pajamas išmokėjęs asmuo – Bendrovė.
MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę VMI, tačiau tik tuo atveju, kai VMI ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
LVAT, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija MAĮ 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir VMI) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr. 2012 m. balandžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012 ir kt.). VMI neturi teisės ginčyti Komisijos sprendimo vien tuo pagrindu, kad egzistavo kitos (kito turinio) aplinkybės, nei nurodė Komisija. Kitaip tariant, tam, kad mokesčių administratorius turėtų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče VMI ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo (pavyzdžiui, koks teisės aktas ir norma turi būti taikoma, kokios yra tokios normos taikymo prielaidos – faktinės aplinkybės, nurodytos normos hipotezėje, koks yra teisės aktuose vartojamų sąvokų turinio apibrėžimas ar aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti šias sąvokas apibrėžiant), o ne dėl konkrečių faktinių bylos aplinkybių (žr. LVAT 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-391-602/2017 ir kt.).
Šia praktika LVAT iš esmės tęsia savo ankstesnę praktiką, kai konstatavo, kad VMI inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju – kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialiosios teisės normos taikymo, t. y. kai skirtingai teisės normą aiškina bei pritaiko VMI ir Komisija (žr. 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1248-438/2015, 2016 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-381-556/2016 ir kt.) ar sprendžiamas tik ginčas dėl teisės (žr. 2017 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-151-556/2017 ir kt.).
Įvertinus rašytinę bylos medžiagą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp VMI ir Komisijos vyksta dėl teisės, kadangi išsiskiria šių institucijų GPMĮ 23 straipsnio aiškinimas, remiantis LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 pateiktu išaiškinimu, t. y. atsakovė ir Komisija nustato skirtingas GPMĮ 23 straipsnio išimties taikymo prielaidas, t. y. kokios faktinės aplinkybės pagrindžia GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui.
LVAT 2016 m. sausio 26 d. nutartyje Nr. A-153-438/2016 išaiškinta, kad iš LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-715/2013 motyvų matyti, jog galimybę mokestinę nepriemoką išieškoti tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra išimtis iš taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje, kuri gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, t. y. kai nustatomi juridinę reikšmę turintys faktai – 1) mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos pirmasis (mokestį išskaičiuojantis) asmuo, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti ir 2) kai mokestinių santykių dalyviai tikslingai siekia perkelti mokesčių mokėjimą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, kuris dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti.
Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama pagrįsti GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui, turi įrodyti, kad yra nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, aptarti LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-715/2013.
GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui atsakovė grindžia tuo, kad nustatytas netiesioginis ryšys tarp pareiškėjo ir Bendrovės, aplinkybe, kad negalimas Bendrovės mokestinis patikrinimas, nes, priešingu atveju, pareiškėjas, piktnaudžiaudamas savo mokestinėmis teisėmis, įgytų pranašumą kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, tuo pažeisdamas mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus bei tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo teise, o Bendrovė negalėjo žinoti apie jo ketinimus.
Aplinkybės, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės egzistuoja netiesioginis ryšys ir kad negalimas Bendrovės mokestinis patikrinimas, kurios, atsakovės teigimu, lemia GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui, nustatytos vadovaujantis MAĮ 10 straipsniu ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi. Tačiau šioje vietoje pažymėtina, kad pagal aktualią LVAT praktiką (žr. LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1146-602/2017 ir kt.), nei MAĮ 10 straipsnis, nei MAĮ 69 straipsnio 1 dalis savaime nesuteikia teisės atitinkamas mokestines prievoles paskirstyti kitiems asmenims, nei tiems, kurie eksplicitiškai nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme (žr. 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556?715/2013, 2017 m. liepos 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Tai reiškia, kad VMI nurodytos aplinkybės tam, kad jos lemtų GPM mokėjimo perkėlimą pareiškėjui, turi patvirtinti ne tai, kad toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojo lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus, bet GPMĮ 23 straipsnio išimčių taikymą.
Teismo vertinimu, vien nustatymas, kad pareiškėjas su Bendrove sudarė 2007 m. gruodžio 3 d. sandorį turint tikslą gauti mokestinę naudą, savaime neeliminuoja Bendrovės pareigos išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti GPM. Tokiu atveju, tam, kad GPM mokėjimo pareiga būtų perkelta pareiškėjui reikia įrodyti, kad Bendrovė veikė sąžiningai ir rūpestingai. Šios aplinkybės atsakovė nevertino, o aplinkybių, kurios patvirtintų juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas kartu su Bendrovė tikslingai siekė perkelti GPM mokėjimą Bendrovei, kuri dėl mokumo problemų (pvz., gresiančio bankroto) šių prievolių akivaizdžiai negalės įvykdyti, taip pat nenustatė.
Todėl darytina išvada, kad atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės nepagrindžia GPM mokėjimo perkėlimo pareiškėjui.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei aplinkybę, kad VMI nenustatė jokių kitų aplinkybių, kurios lemtų GPM mokėjimo pareigos perkėlimą pareiškėjui, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Skundžiamą sprendimą atsakovės pateikto prašymo argumentais, todėl prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų reikalų ministerijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.