Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-668-327-2013

Teisėja Inga Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-80-1-00005-2012-0

2013 m. rugpjūčio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Giedriaus Endriukaičio ir Algimanto Smolsko, sekre­to­riau­jant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Povilanskui, nuteistajam R. B., jo gynėjui advokatui Vladislovui Milukui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Prienų ra­jo­no apy­lin­kės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pu­bli­kos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas areštu 50 parų, o pagal BK 233 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 15 d., apie 20.30 val., veikdamas ben­dri­ninkų grupėje su R. B., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), po kilusio tar­pu­savio konflikto tyčia sudavė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip dvidešimt smūgių T. Ž. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydamas jam kraujosruvą dešinės akies vokuose, nubrozdinimus veide ir dėl dešinės pusės viršutinio žandikaulio-skruostikaulio lūžio nesunkiai sutrikdydamas nuken­tė­ju­sio­jo T. Ž. sveikatą.

R. B. buvo kaltinamas ir poveikiu liudytojui K. D., nes susitikimų metu šį liu­dy­to­ją įkalbėjo duoti melagingus parodymus jo naudai. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo tei­sė­jo apklausiamas K. D. davė iš esmės kitokius parodymus, nei policijoje, t. y. teisinančius nu­teis­tąjį. Tačiau byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, kad K. D. savo parodymus pakeitė, kaip nors paveiktas būtent R. B.. Nesant patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog R. B. darė kokį nors poveikį liudytojui K. D., siekdamas jo parodymų savo naudai, visos abejonės ver­tin­tos kaltinamojo naudai, todėl R. B. dėl poveikio liudytojui K. D. išteisintas, jam ne­pa­darius veikos, turinčios BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 305 str. 5 d. 1 p.).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. B. ape­liacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tei­sin­gai sprendė dėl R. B. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą veiką, teisingai ją kvalifikavo ir paskyrė jam bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismo išvados dėl apelianto kal­tės neparemtos jokiais fak­tais, kad liudytojų jis buvo apkalbėtas, prieš­­ta­rauja byloje surinktiems, teisme ištirtiems bei skun­džiamame nuosprendyje aptartiems įro­dy­mams. Apeliacinio skundo argumentai paremti skir­tingu tų pačių įrodymų – liudytojų paro­dy­mų vertinimu. Apylinkės teismas nuosprendyje dėl visų šių asmenų parodymų pasisakė, tinkamai juos įver­tino patikimumo požiūriu.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde visiškai be pagrindo nurodoma, kad nukentėjusysis T. Ž. tvir­ti­no, jog jam sudavė kitas asmuo, o nuteistojo tuo metu įvykio vietoje nebuvo. Iš bylos medžiagos ma­­tyti, kad jau 2011 m. sausio 17 d. protokole-pareiškime (b. l. 8) T. Ž. nurodė, kad prie jo pribėgo R. B. su broliu (nuteistuoju) ir pirmasis (R.) smogė jam į veidą. Tą patį patvirtino ir apklaustas liudytoju 2012 m. sausio 31 d. (b. l. 33). Tai, kad nukentėjusysis nurodė, kad pirmą smū­gį jam, po kurio T. Ž. pra­rado sąmonę ir parkrito, sudavė R. B., nu­teis­tojo kaltės nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų K. D. ir A. S. parodymus, kadangi pagal liu­dy­tojos D. D. parodymus, K. D. išėjo iš buto 10 minučių po T. Ž. išė­ji­mo ir negalėjo matyti įvykio aplinkybių. Šie apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti, kadangi tikslus įvykio laikas nėra nustatytas, konkrečių veiks­mų trukmės parodymus duodami nenurodė ir liudytojai. Nepagrįstomis laikytinos ir skunde nurodytos aplinkybės dėl liudytojo A. S. parodymų prieštaringumo bei jo nurodyto fakto, kad jis nepastebėjo, kas sudavė nukentėjusiajam pirmą smūgį, nors stovėjo 5 met­rai nuo įvykio. Aukš­tesnysis teismas nenustatė jokių prieštaravimų šio liudytojo parodymuose. Be to, A. S. nuo pat pirmos apklausos teigė, kad nematė, kuris iš brolių B. smūgiavo pirmas, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu. Nedideli liudytojų parodymų neati­ti­ki­mai nėra esminiai ir yra visai natūralūs. Be to skirtingose apklausose tų pačių asmenų parodymai gali būti užfiksuojami šiek tiek skirtingai. Šie skirtumai nesuteikia pagrindo netikėti liudytojų pa­ro­dymais ir nepaneigia esminių jų matytų aplinkybių fakto – kad smūgius nukentėjusiajam su­da­vė ir jį spardė ir nuteistasis, ir jo brolis. Kitokių priežasčių, dėl kurių šių liudytojų parodymus rei­kė­tų vertinti kaip nepatikimus, apeliantas nenurodė.

Jokie bylos duomenys nepatvirtina ir skundo argumento, kad liudytojai nuteistąjį apkalbėjo iš keršto ar dėl blogų santykių su juo. Skunde apeliantas nurodo, kad K. D. jį apkalbėjo kerš­taudamas dėl to, kad jis nenorėjo su liudytoju drau­gauti, o nu­ken­tė­jusysis T. Ž. tuo metu drau­gavo su K. D. ir A. S. seserimi E. S.. Nurodytos aplinkybės yra tik niekuo nepagrįstos nu­teis­to­jo prielaidos, kurios jei net ir turėtų tam tikrą pagrindą, negali būti laikomos pa­kan­kamomis pripažinti šio liudytojo pa­rodymus nepatikimais. Pirmosios instancijos teismas, įver­ti­nęs byloje nustatytas aplinkybes, nenu­statė ir jokių kitų priežasčių, dėl ko nukentėjusysis ir liu­dy­to­jai galėjo siekti apkalbėti nuteis­tą­jį. Su apylinkės teismo išvadomis sutinka ir aukštesnysis teismas.

Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad liu­dy­to­jos D. D. parodymai mačius, kaip nuteistasis ir brolis su pagaliais rankose bėgo paskui T. Ž., prieštarauja nukentėjusiojo ir visų liudytojų parodymams, teisėjų kolegija pasisako, kad, nors šios aplinkybės apylinkės teismas ir nevertino, tačiau byloje ji nebuvo paneigta. Be to, ir neįro­džius šios aplinkybės, tai nebūtų pagrindas laikyti nepatikimais ir kitus liudytojos D. D. pa­ro­dymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys, nes teismas, nagrinėdamas bylą, vertina byloje kiek­vieną įrodymą atskirai ir surinktų įrodymų visumą. Kitų priežasčių, dėl kurių šios liudytojos pa­ro­dymus reikėtų vertinti kaip nepatikimus, apeliantas nenurodė ir teisėjų kolegija neįžvelgia.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas šališkai vertino liudytojo K. D. pa­rodymus, kurie keitėsi kelis kartus į iš esmės prieštaraujančius, nevertino šio liudytojo parodymų, duotų 2012-07-17 ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose jis teigė įvykio nematęs ir kad T. Ž. jo prašė paliudyti mačius, kad jį sumušė ne tik R., bet ir R. B.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir iš kitų liudytojų parodymų byloje matyti, kad šie liudytojo K. D. parodymų skirtumai gali būti paaiškinami tuo, kad nuteistasis ir nukentėjusysis bandė taikytis, todėl taikymosi proceso metu liudytojas D. D. galėjo duoti nuteistajam palankesnius parodymus. O taikymosi procesui nepavykus grįžo prie savo pirminių parodymų, kurie atitinka kitus nuteistojo kaltę pa­tvir­tinančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teis­mas tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir detaliai aptarė visus įro­dymus, tame tarpe ir spe­cia­listo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), įver­tino jų reikš­mę sprendžiant R. B. kaltės klausimą. Apy­lin­kės teismas teisingai taikė nuteistajam bau­džia­mąjį įstatymą pagal BK 138 str. 1 d.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Pir­mo­sios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos padarymo motyvus, nu­teis­to­jo as­me­nybę bei visas bylos aplinkybes, ski­ria­mą bausmę tinkamai motyvavo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skun­dą atmesti.