Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. papildomo sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-96-71/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, tretieji asmenys R. P., D. P., R. P., G. Š., J. B., V. S., J. I., J. M., K. B., Ž. M., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Atsižvelgdamas į tai, kad laidavimo sutartis ir vekselis pripažintini negaliojančiais CK 1.82 str. 1 d., 6.66 str., 1.91 str. 1 d. pagrindais, teismas taikė restituciją, numatyta CK 6.145 str. 1 d., 1.91 str. 2 d., 1.82 str. 4 d., 1.80 str. 2 d., atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos neteisėtai įgytus 1 717 481,46 Lt grąžintino bankrutuojančiai Rozalimo ŽŪB.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Teismas rezoliucinėje dalyje nusprendė priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl reikalavimo pripažinti neteisėtais antstolės veiksmus vykdomojoje byloje, iš antstolės depozitinės sąskaitos, išmokant 1 717 481,46 Lt atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė. Tačiau tokių savo veiksmų teismas sprendime neargumentavo ir nenurodė jokių teisinių motyvų, kodėl tokį ieškovo prašymą tenkino ir kokios pasekmės dėl to atsiranda šioje byloje. Būtent antstolė įvykdė išieškojimą pagal ginčijamą vekselį, todėl jos eliminavimas iš šios bylos daro niekiniu ir patį ieškinį bei teismo sprendimą, t. y. teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais bei CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

6. Nesant pagrindų ginčo laidavimo sandorius ir vekselį pripažinti negaliojančiais, teismas nepagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė restituciją.

7. Teismas, papildomame sprendime nenurodė motyvų, kuriais remiantis atnaujino ieškovui terminą prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas papildomo sprendimo rezoliucinėje dalyje neišsprendė klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo, o tai taip pat absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Ieškovas bankrutuojanti Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamam ginčui taikytinas teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Jeigu nenustatytos visos CK 6.66 straipsnyje actio Pauliana sąlygos, tai reikalavimas šiuo pagrindu negali būti patenkintas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad laidavimo sandoriai nepagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu, kadangi šiuo pagrindu gali būti ginčijami tik turto perleidimo sandoriai, o ieškovui sudarius laidavimo sandorius, jo mokumas nepakito.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M., V. B., bylos Nr. 3K-3-535/2007). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai; sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., paskolų, laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Taigi kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ginčija 18 laidavimo sutarčių, 2008 m. gegužės 30 d. sudarytų tarp ieškovo Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės ir atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos, kuriomis ieškovas laidavo už dešimties fizinių asmenų prievoles atsakovui, bei 2008 m. gegužės 30 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį už 1 710 000 Lt sumą ir 10 proc. metinių palūkanų, išduotą Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės atsakovui pinigų gavėjui Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandorių sudarymo metu Rozalimo žemės ūkio bendrovė turėjo didelį kreditorinį įsiskolinimą. Praėjus mažiau nei trims mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo – 2008 m. rugpjūčio 29 d. Rozalimo žemės ūkio bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Teismo nutartyje iškelti Rozalimo žemės ūkio bendrovei bankroto bylą nurodyta, kad bendrovės turtas 2008 m. sausio 1 d. sudarė – 8 169 137 Lt, o įsipareigojimai – 5 078 871 Lt, bendrovė nevykdo kreditorinių įsipareigojimų (nemoka skolų), 2008 m. birželio 30 d. bendrovės veiklos nuostoliai sudarė 2 434 798 Lt, skolų iš jos išieškojimas nukreiptas vykdyti priverstine tvarka, o turtas areštuotas (t. 1, b. l. 49-50). Rozalimo žemės ūkio bendrovė buvo įsiskolinusi dideliam kreditorių skaičiui, geruoju su jais neatsiskaitė, jos finansinė padėtis buvo sunki ir atitiko faktinio nemokumo būseną. Nepaisant to, ginčijamais sandoriais bendrovė prisiėmė prievolę laiduoti už fizinių asmenų finansinius įsipareigojimus atsakovui, taip apsunkindama finansinę padėtį ir kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš bendrovei priklausančio turto. Ginčo sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai, nes Rozalimo žemės ūkio bendrovė prisiėmė įsipareigojimus daugiau nei 1,7 mln. Lt sumai, kurių prisiimti neprivalėjo ir vietoj atsiskaitymo su esamais kreditoriais, šios lėšos buvo panaudotos vykdant naujas savo kaip laiduotojo prievoles atsakovui. Atmestini apelianto argumentai, kad sudarius ginčo sandorius Rozalimo žemės ūkio bendrovės turtas nesumažėjo. Įvykdžius ginčo sandoriais naujai ir nepagrįstai prisiimtus įsipareigojimus, bendrovė neteko 1 710 000 Lt vertės turto, kuris galėjo būti panaudotas įmonės veikloje, pajamoms uždirbti bei atsiskaitymui su esamais kreditoriais. Rozalimo žemės ūkio bendrovės dalyviai (pajininkai) ar valdymo organai, esant dideliems įmonės finansiniams įsipareigojimams, ne tik kad nesiėmė priemonių ir neieškojo būdų atsiskaityti su kreditoriais, tačiau sudarydami ginčijamus sandorius, prisiėmė naujų įsipareigojimų.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad ginčijami sandoriai turtėjo būti sudaryti.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas, remdamasis CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostata, nepasisakė kokiais argumentais remdamasis jis neanalizavo kitos sandorių šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo klausimo. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Byloje nekilo ginčo dėl to, kad laidavimo sutartys ir jų pagrindu išduotas vekselis yra neatlygintiniai sandoriai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriai neatlygintiniai, kitos sandorio šalies – atsakovo nesąžiningumo, kaip vienos iš sandorio negaliojimo sąlygų, įrodinėjimas šiuo atveju nėra aktualus.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos, pagrįstai ginčijamas laidavimo sutartis ir vekselį pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai.

Juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Rozalimo žemės ūkio bendrovės įstatuose nustatyti šio juridinio asmens tikslai – gauti ekonominę naudą, gerinti bendrovės narių gyvenimo ir darbo sąlygas (t. 1, b. l. 139-150). Šių tikslų turi siekti tiek bendrovės nariai – pajininkai, tiek jos valdymo organai. Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos narių bei pajininkų naudai, tausoti bendrovės turtą, rūpintis jo didinimu, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 str. 3 d., CK 2.82 str. 4 d., 2.87 str., Rozalimo ŽŪB įstatų 53.1 p., 53.4 p.). Taigi įstatymai ir bendrovės įstatai draudžia bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ir/ar atlikti veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, yra rizikingi, akivaizdžiai nenaudingi arba nuostolingi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Rozalimo žemės ūkio bendrovės valdymo organai nutarė sudaryti ir sudarė neatlygintines laidavimo sutartis, kuriomis buvo laiduota už fizinius asmenis, kurie jokiais ryšiais nėra susiję su pačiu laiduotoju (G. Š., J. B., V. S., J. I., J. M., K. B., Ž. M.), bei už asmenis, kurie buvo Rozalimo žemės ūkio bendrovės pagrindiniai pajininkai, jų šeimos nariai (R. P., R. P., D. P.). Taigi ginčijamais sandoriais buvo užtikrintos kitų asmenų prievolių atsakovui vykdymas, nes įrodymų, jog viena sandorio šalis – Rozalimo žemės ūkio bendrovė iš šių sandorių gavo ar galėjo gauti kokią nors ekonominę naudą, byloje nėra. Todėl ginčijami sandoriai, sudaryti kitų asmenų turtiniais interesais be jokio atlygio už tai, nenustačius jokių sąlygų, kurios šiuos sandorius leistų kvalifikuoti kaip naudingus bendrovei, teikiančiai laidavimą, vertintinas kaip priešingas įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams. Ginčijami sandoriai prieštarauja bendrovės tikslui siekti ekonominės naudos. Priešingai, nei teigia apeliantas, formalus ginčijamų laidavimo sutarčių atitikimas įstatymų reikalavimams savaime nereiškia ir negali reikšti, kad tokios sutartys bendrovei buvo būtinos ir naudingos, atnešė pelną ar bet kokią kitą naudą.

Kaip minėta, CK 1.82 straipsnio pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamas laidavimo sutartis pasirašė Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdybos pirmininkas A. A. (t. 1, b. l. 20-37, 89), kuris tuo metu buvo ir Rozalimo žemės ūkio bendrovės pajininkas ir narys (t. 2, b. l. 117). Todėl būdamas sąžiningas teisinių santykių dalyvis, ginčijamus sandorius pasirašęs A. A. turėjo pareigą veikti ne tik jo vadovaujamos Pakruojo ūkininkų kredito unijos interesais, bet ir pareigą rūpestingai elgtis kitos sandorio šalies, su kuria šį asmenį siejo narystės santykiai, atžvilgiu, t. y. pasidomėti bei įvertinti, ar sudaromas sandoris bus naudingas jį sudarančiai Rozalimo žemės ūkio bendrovei, ar sudaromo sandorio sąlygos atitinka šios bendrovės veiklos tikslus, ar juo nebus pakenkta bendrovės, jos narių ir kreditorių turtiniams interesams. Žemės ūkio bendrovių įstatyme įvirtintos ne tik šio juridinio asmens valdymo organų, bet ir bendrovės narių prievolės laikytis bendrovės įstatų, dalyvauti bendrovės veikloje, tausoti bendrovės turtą, rūpintis jo didinimu (18 str. 3 d. 1 ir 2 p. ). Sandorio šalies atstovui, prievolinėmis teisėmis ir pareigomis susijusiam su abiem sandorio šalimis, taikytini apdairaus, atidaus, rūpestingo ir protingo žmogaus standartai, nes sudarydamas sutartį, jis analogiškomis aplinkybėmis privalėjo elgtis taip, kad sudaromas sandoris ne tik būtų teisėtas, bet ir atitinkantis abiejų sandorio šalių tikslus ir interesus, būtų naudingas abiem šalims, o ne vienai iš jų. Bylos duomenys patvirtina, kad laidavimo sutarčių sudarymo 2008 m. gegužės 30 d. metu fizinių asmenų, už kuriuos laidavo Rozalimo žemės ūkio bendrovė, finansinė padėtis buvo bloga ir jie nebuvo pajėgūs vykdyti savo finansinių įsipareigojimų Pakruojo ūkininkų kredito unijai. Tai įrodo byloje esantis Pakruojo ūkininkų kredito unijos 2008 m. gegužės 23 d. valdybos posėdžio protokolas, kuriame nurodyta, kad iškilus grėsmei, kad fizinių asmenų paskolos negalės būti grąžintos laiku buvo pareikalauta, jog būtų pridėtos papildomos užtikrinimo priemonės (t. 2, b. l. 69-70). Šiame posėdyje būtent A. A. buvo valdybos įgaliotas stebėti fizinių asmenų, už kuriuos laidavo bendrovė, paskolų grąžinimą ir esant būtinybei kreiptis į Rozalimo žemės ūkio bendrovę dėl vekselio apmokėjimo. Taigi Pakruojo kredito unijos valdybos pirmininkui buvo gerai žinomos fizinių asmenų blogos finansinės padėties aplinkybės. A. A. aktyviai dalyvavo ir Rozalimo žemės ūkio bendrovės veikoje (tai patvirtina 2008-01-08 ir 2008-04-18 visuotinių Rozalimo žemės ūkio bendrovės pajininkų susirinkimų protokolai, t. 2, b. l. 115-119), todėl jam turėjo būti žinoma ir bendrovės sunki finansinė būklė. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovo A. A. vadovaujama Pakruojo ūkininkų kredito unija pateikė laiduotojo Rozalimo žemės ūkio bendrovės 2008 m. gegužės 30 d. išduotą ginčo vekselį vykdyti ir inicijavo lėšų išieškojimą iš laiduotojo jau 2008 m. birželio 9 d., kai prievolių įvykdymo terminai pagal dvylika ginčijamų laidavimo sutarčių būtų suėję tik 2009-2012 metais (t. 1, b. l. 21, 22-27, 30-37, 39). Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad kita ginčijamų sandorių šalis – Pakruojo ūkininkų kredito unija, atstovaujama A. A. – veikė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai prieštarauja Rozalimo žemės ūkio bendrovės tikslams.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, buvo pagrindas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio nuostatas dėl sandorio prieštaravimo ieškovo Rozalimo ŽŪB tikslams.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas, pripažindamas ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu turėjo pasisakyti dėl valdymo organo kompetencijos sudarant laidavimo sandorius. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad ginčo sandoriai prieštarauja bendrovės tikslams, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo analizuoti ir pasisakyti dėl Rozalimo žemės ūkio bendrovės valdymo organų kompetencijos ir jos pažeidimo ar nepažeidimo.

Dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu

CK 1.91 straipsnis numato sandorio pripažinimo negaliojančiu galimybę dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises pripažinimo negaliojančiais teisiniai pagrindai, numatyti CK 6.66 straipsnyje, ir sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindas, numatytas CK 1.91 straipsnyje – piktavališkas šalies atstovo susitarimas su kita šalimi, šios bylos kontekste tarpusavyje koreliuoja, nes sandoriai, sudaryti skolininkui žinant apie kreditorių teisių pažeidimą, patvirtina ir sandorius sudariusių šalių atstovų piktavališkumą šiuo aspektu. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, argumentai dėl tariamo šių sandorių pobūdžio ar šalių piktavališkumo jį sudarant yra pertekliniai, neturi teisinės reikšmės, todėl nenagrinėtini.

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

Ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu 2008 m. gegužės 30 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis, išduotas Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, buvo išduotas laidavimo sutarčių pagrindu ir ieškovas vekselį ginčija tais pačiais CK 1.82 str. 1 d., CK 6.66 str., CK 1.91 str. 1 d. numatytais pagrindais, kaip ir ginčo laidavimo sutartis.

Atmestinas apelianto argumentas, kad vekselio ginčijimas CK nuostatų pagrindu negalimas, kadangi tai prieštarauja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatoms ir suformuotai teismų praktikai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, galimybė ginčyti vekselius bendraisiais CK numatytais pagrindais yra pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009 dėl nevienodos teismų praktikos, sprendžiant klausimus dėl vekselio negaliojimo pagrindų, konstatavo, kad esant 2005 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005 bei 2007 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 konkurencijai, pirmenybė teiktina pastarojoje pateikiamam išaiškinimui, nes šią nutarti priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, ji atspindi suformuotą teismų praktiką, pateikta argumentacija yra įtikinamesnė ir ji priimta vėliau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, suformuotą taisyklę, vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio) ir yra be išlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007 yra nurodęs, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių.

Atsižvelgdama į šias aplinkybe, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažįstant negaliojančiomis prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindą (laidavimo sutartis), negaliojančiu pripažintinas ir vekselis. Be to, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ginčo vekselį pripažinti negaliojančiu ir pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą. Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio turėtojas – Pakruojo ūkininkų kredito unija tyčia veikė skolininko Rozalimo žemės ūkio bendrovės nenaudai, turėdamas žinių, kad fiziniai asmenys, už kuriuos laidavo bendrovė, yra nepajėgūs vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui, bei žinodamas, kad šių fizinių asmenų įsipareigojimų atsakovui vykdymas nebuvo tinkamai užtikrintas kitais prievolių užtikrinimo būdais, taip pat žinodamas apie sunkią Rozalimo žemės ūkio bendrovės finansinę padėtį, pasinaudojo galimybe sudaryti laidavimo sutartis, gauti jų pagrindu išrašytą vekselį ir praėjus tik penkioms dienoms nuo vekselio išrašymo dienos, pradėti išieškojimo pagal vekselį procedūras, nors didžiosios dalies prievolių įvykdymo terminai pagal laidavimo sutartis dar nebuvo suėję.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir kad nepagrįstai ginčo vekselį pripažino negaliojančiu ĮVPĮ 19, CK 1.82, CK 6.66, CK 1.91 straipsnių pagrindu.

Dėl kitų apelianto argumentų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtent antstolė įvykdė išieškojimą pagal ginčijamą vekselį, todėl jos eliminavimas iš šios bylos daro niekiniu ir patį ieškinį bei teismo sprendimą, t. y. teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais bei CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas niekaip neįtakoja išieškojimą iš Rozalimo žemės ūkio bendrovės pagal ginčo vekselį atlikusios antstolės teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo išvadai, kai yra minėtas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). CPK 293 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškimu atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu, civilinę bylą dalyje dėl ieškovo atsisakytų reikalavimų nutraukė. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas šios sprendimo dalies nemotyvavo.

Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdį, jeigu toks asmuo, kurio teisės pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Šiuo atveju apeliacinį skundą pateikė atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija, kuri bylos duomenimis (t. 3, b. l. 62-63), dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme.

Dėl nurodytų aplinkybių atmestini apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo šalis buvo atleista, išieškomos iš kitos šalies į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 27 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad iš atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos priteistinas žyminis mokestis valstybei, nes ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio išlaidų (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Tačiau minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šių išlaidų nepasisakė. Žyminio mokesčio iš atsakovo valstybei priteisimo klausimas ieškovo prašymu buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu. Atsakovas ginčydamas papildomą sprendimą nurodo, kad teismas nenurodė motyvų, kuriais remiantis atnaujino ieškovui terminą prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo. Nors pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad terminas šiam prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra atnaujintinas, tačiau papildomo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ieškovas prašė atnaujinti terminą šiam prašymui , nes bankroto administratorius buvo išvykęs ir negalėjo per teismo nustatytą terminą pateikti šį prašymą. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytas termino prašymui dėl papildomo sprendimo priėmimo praleidimo aplinkybes laikė svarbiomis ir dėl to šį terminą atnaujino. Nors teismo papildomo sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodyti išsamūs argumentai, kuriais remiantis buvo atnaujintas terminas prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau tai nėra absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas papildomo sprendimo rezoliucinėje dalyje neišsprendė klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo, nes priteisus žyminį mokestį (tai yra patenkinus prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo), laikytina, kad išspręstas ir termino atnaujinimo klausimas.

Netenkinant atsakovo apeliacinio skundo, atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Ieškovas pateikė įrodymus, kad turėjo 3 100 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, teisėjų kolegija sprendžia, nėra pagrindo sumažinti ieškovo prašomas priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisi iš atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškovui bankrutuojančiai Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei 3 100 Lt (tris tūkstančius šimtą litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.