Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-03-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-110-309-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-24
Bylos Nr.
1A-110-309-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Virginija Žindulienė, Vaclovas Iždonas
Nuteistasis
S. Ž.
Advokatai
Dainius Žiedas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-110-309/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Vaclovo Iždono,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,gynėjui advokatui Dainiui Žiedui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-01-08 nuosprendžio, kuriuo

S. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, areštu penkiasdešimčiai (50) parų, bausmę atliekant areštinėje.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 30 d. apie 22.10 val., (duomenys neskelbtini) namo, iš nukentėjusiosios D. S. atvirai pagrobė rankinę 50 Lt vertės, kurioje buvo akiniai 100 Lt vertės su plastmasiniu dėklu 10 Lt vertės, servetėlės „Renova“ 2 Lt vertės, piniginė 5 Lt vertės, kurioje buvo 69 Lt, iš viso 236 Lt vertės svetimo, D. S. priklausančio turto.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Ž. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-01-08 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį perkvalifikuojant jo įvykdytą veiką pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d., paskirti jam bausmę - vieną mėnesį viešųjų darbų bei sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo klausimą išspręsti kardomosios priemonės pakeitimo į lengvesnę klausimą ir paskirti jam rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Skunde nurodo, kad teismas neteisingai kvalifikavo jo įvykdytą veiką, todėl priėmė neteisėtą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Nurodo, kad teismas jo veiką įvertino kaip baigtą, kadangi jis pagrobtą rankinuką su jame buvusiais daiktais užvaldė, nubėgo toli nuo įvykio vietos ir galėjo netrukdomai pagrobtais daiktais disponuoti pagal savo valią, bet numetė, siekdamas suklaidinti jį persekiojusius asmenis. Apelianto nuomone, tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi kaip teigia nuteistasis, išplėšus rankinę ir ėmus bėgti, jį iš karto ėmė vytis kiti asmenys. Taigi nurodo, jog bijodamas, kad jį gali pagauti ir sulaikyti, jis išmetė rankinę, kad lengviau būtų pasprukti ir pasislėpti nuo persekiotojų. Taip pat nurodo, jog neteisinga teismo išvada, kad jis galėjo netrukdomai disponuoti pagrobtais daiktais pagal savo valią, kadangi, pasak apelianto, grobimo nepavyko užbaigti nuo jo nepriklausančių aplinkybių - iš karto po rankinės pagrobimo jį ėmė persekioti, todėl siekdamas išvengti sulaikymo jis buvo priverstas rankinę išmesti. Taigi teigia, kad tas kelias sekundes, kol bėgo rankoje laikydamas rankinę, buvo persekiojamas ir neturėjo galimybės disponuoti turtu (pvz., išimti kokį nors daiktą), atitinkamai, grobimo nebaigė, ką nuteistojo nuomone, patvirtina ir faktas, jog rankinė, su visais joje buvusiais daiktais rasta netoli pagrobimo vietos. Toliau, apeliantas plėtodamas savo argumentus pasitelkia teismų praktiką ir nurodo, kad jo poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. Nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose" (toliau -Nutarimas). Sekant Nutarimo 8 punktu vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, dėl ko nuteistasis daro išvadą, jog jo įvykdyta veika privalėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas pagal BK 22 str. 2 d. Taipogi nurodo, kad vagystės vienas iš kvalifikuojančių požymių yra kišenvagystė, t. y. svetimo turto pagrobimas viešoje vietoje iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Teigia, kad jis pagrobė pačią rankinę, o ne turtą iš jos, taigi, apelianto nuomone, akivaizdu, kad jis įvykdė atvirąją vagystę. Nurodo, kad kišenvagystė nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, jog nukentėjusysis ir aplinkiniai nemato ir nežino apie vykdomą neteisėto daikto pagrobimą. Įstatymų leidėjas kišenvagystę numatė kaip kvalifikuojantį požymį, kadangi veika slapta užvaldant turtą yra pavojingesnė, tame tarpe dėl to, kad sudėtinga nustatyti kaltininką, kišenvagystei įvykdyti reikia ypatingų sugebėjimą. LAT Nutarimo 17 punkte išaiškinta, jog, veika kvalifikuojama kaip kišenvagystė, kai nusikaltimas padaromas viešoje vietoje pagrobiant svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, kuriuos tas asmuo turi prie savęs (pvz., ištraukiama piniginė iš švarko, kurį apsivilkęs nukentėjusysis, ar iš su savimi turimos rankinės arba nešulio). Teigia, kad jei viešoje vietoje iš asmens pagrobiami jo drabužiai, rankinė, ar kitoks nešulys kartu su juose buvusiu turtu, tokia veika kaip kišenvagystė nekvalifikuojama. Taigi nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija patvirtina, kad rankinės pagrobimas viešoje vietoje privalo būti kvalifikuojamas pagal BK 178 str. 1 dalį.

Be kita ko apeliantas nurodo, kad nuosprendžiu jam paskirta bausmė - 50 parų arešto. BK 178 str. 1 dalies sankcijoje ši bausmė nenumatyta, todėl, nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismui tenkinus skundą jam privalės būti paskirta lengvesnė ir mažesnė bausmė. Todėl apeliantas mano, jog tai yra viena iš priežasčių pirmosios instancijos teismui persvarstyti jam paskirtą kardomąją priemonę, atsižvelgiant į tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, atliko didesnę dalį bausmės, prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką pagal įvykio aplinkybes, tačiau suklydo dėl kvalifikacijos.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis S. Ž. savo apeliaciniame skunde kaltės klausimo neginčija, tačiau nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir prašo jo įvykdytą veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo.

Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto pagrobimą - vagystę. Vagystė – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. yra numatyti keli alternatyvūs požymiai, bent vieno iš jų konstatavimo pakanka svetimo turto pagrobimą kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d.: 1) atviras svetimo turto pagrobimas; 2) pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją; 3) viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio ( kišenvagystė); 4) automobilį.

Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant – atvira vagystė (kasacinė byla Nr. 2K-189/2009).

Vagystės objektyviesiems požymiams būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus: slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Vagystėje turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Vagystės sudėtis yra materialioji. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad va­gys­tė lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Valdymo teisė suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje. Naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė (kasacinė byla Nr. 2K-234/2006). Vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti (kasacinė byla nr. 2K-297/2006).

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas pagrobtą rankinę išplėšė iš nukentėjusios D. S. rankų ir pabėgo, ką pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats nuteistasis (1 t. b. l. 95). Pažymėtina tai, kad atviroji vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti. Aplinkybė, kad apeliantas S. Ž. buvo pabėgęs iš nusikaltimo vietos, rodo, kad jis turėjo realią galimybę pavogtą rankinę išmesti arba paslėpti, ir vėliau galimai tuo turtu naudotis, disponuoti ir valdyti, todėl jo nusikalstama veika Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 8 d. nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas. O ta aplinkybė, kad apeliantas pagrobtu turtu nespėjo pasinaudoti veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes svarbu ne tai, ar turtu buvo pasinaudota, o tai, kad apeliantas S. Ž. turėjo galimybę juo pasinaudoti savo nuožiūra nors ir trumpą laiko tarpą.

Paminėtina tai, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde painiojasi ir teigia, kad jis įvykdė ne kišenvagystę, o atvirąją vagystę. Pažymėtina tai, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už atvirą svetimo turto vagystę, o ne už kišenvagystę, kaip nurodoma apeliaciniame skunde.

Vertinant aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl S. Ž. veikos kvalifikavimo ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo S. Ž. veikos kvalifikaciją, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam.

Paskirdamas nuteistajam S. Ž. arešto bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis apysunkis nusikaltimas, apelianto asmenybę, į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybės. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažinta ta aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta ta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Vertinant S. Ž. asmenybę – neteistas, baustas administracine tvarka, nedirba, padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai.

Įvertinusi visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam arešto bausmę mažesnę, tačiau artimą sankcijoje numatytam arešto bausmės vidurkiui, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bei pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu bausmę, todėl švelninti ją apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Virginija ŽindulienėVaclovas Iždonas