Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro A. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. dėl jai pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. gruodžio 5 d. (pagal bylos duomenis turėtų būti 2012 m. spalio 5 d.) melagingai pranešė Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, t. y. įstaigai, turinčiai teisę pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą, apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. apie tai, kad 2012 m. spalio 5 d., apie 22.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), sugyventinis P. E. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – jėga parvertė ant lovos, tyčia vieną kartą sudavė jai į krūtinės sritį, po to nutvėręs už rūbų parvertė ant grindų ir tampė už plaukų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Telšių rajono apylinkės teismas, konstatavęs, kad nebuvo padaryta veika, turinti inkriminuojamo nusikaltimo požymių, 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu V. M. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį išteisino.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras A. G. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: V. M. pripažinti kalta įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 1 mėnesį viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Skunde apeliantas pažymi, kad pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis) kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra baigta, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas įskundimas yra baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie konkretaus asmens neva nusikalstamą veiką ir tos institucijos pradeda melagingai įskųsto asmens baudžiamąjį persekiojimą.

Skunde pažymima, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas pagal gautą V. M. skundą, kuriame ji nurodė, kad 2012 m. spalio 5 d., apie 22 val. 30 min, savo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), sugyventinis P. E. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y. jėga parvertė ją ant lovos, tyčia vieną kartą sudavė jai į krūtinės sritį, po to nutvėręs už rūbų parvertė ant grindų ir tampė už plaukų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Telšių apskrities VPK dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atlikus tyrimą nustatyta, kad nėra surinkta duomenų, kurie leistų teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje yra tik V. M. pateiktas skundas bei 2012 m. spalio 6 d. jos duoti parodymai, kuriuose pastaroji teigia, kad buvo sumušta sugyventinio P. E.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kituose savo parodymuose V. M. pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog P. E. jos nemušė, o pareiškimą parašė dėl to, kad buvo supykusi ant sugyventinio. Tai ji tvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Pats P. E. nuo pat pradžių kategoriškai neigė mušęs savo buvusią sugyventinę V. M., kitų duomenų, kad P. E. vartojo smurtą V. M. atžvilgiu, tyrimo metu surinkta nebuvo, todėl, prokuroro manymu, remtis tik V. M. pirminiais parodymais, kuriuos ji vėliau pakeitė, ir tuo P. E. grįsti įtarimą, nebuvo pagrindo. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes buvo konstatuota, kad smurtas V. M. atžvilgiu vartojamas nebuvo. Taigi, buvo pateiktas melagingas skundas ir duoti parodymai dėl smurto vartojimo, nors to iš tikrųjų nebuvo, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pagrįstai nutrauktas. Šio nutarimo niekas iš proceso dalyvių neskundė. Pasak apelianto, akivaizdu, kad skundas iš tiesų buvo melagingas ir parašytas tik dėl asmeninių paskatų, siekiant atkeršyti sugyventiniui dėl jo vaikščiojimo pas kitas moteris, ir tai V. M. nurodė teismo posėdžio metu. Be to, V. M. patvirtino, kad pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl parašyto melagingo pranešimo.

Esant paminėtoms aplinkybėms, prokuroro teigimu, teismo nurodyti motyvai, kad kaltinamosios parodymai yra nenuoseklūs, jos apkalbėjimo motyvacija yra „netvirta“, tai, kad kaltinamoji siekė sulaikyti sugyventinį nuo neištikimybės, nepatvirtina jokie įrodymai, tėra tik prielaidos, kurios prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms. Nors teismas nurodė, kad neginčytinai nustatyta, jog V. M. buvo sumušta krūtinė, tačiau nei tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), nei įrodymų tyrimo metu šioje byloje nebuvo nustatyta, kokiu būdu, kada ir kaip galėjo būti padarytas medikų pažymoje nurodytas sumušimas, ir kas tai galėjo padaryti. V. M. nurodė, kad ji pati galėjo susižaloti buityje, o tai yra būdinga tokiems sumušimams. Teismas, nurodydamas, kad V. M. parodymai yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi, teisingai konstatavo šias aplinkybes, nes būtent dėl to V. M. ir yra kaltinama, t. y. būtent dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Tai, apelianto teigimu, patvirtina, kad dalis V. M. parodymų yra melagingi, o po to, pakeitus šiuos parodymus, jie tampa priešingi pirminiams parodymams.

Prokuroro įsitikinimu, neteisingai nurodyta ir tik tikėtina pripažinta teismo aplinkybė, kad V. M. galėjo būti padarytas nestiprus stumtelėjimas ar nešvelnus prisilietimas. Pažymi, kad kaltinime tokios aplinkybės nenurodytos ir jų negalima susieti su „prisilietimais“, nes tiek melagingai pateikdama išgalvotas aplinkybes savo skunde, tiek duodama parodymus, V. M. nurodė, kad P. E. jėga parvertė ją ant lovos, tyčia vieną kartą sudavė jai į krūtinės sritį, po to nutvėręs už rūbų parvertė ant grindų ir tampė už plaukų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Pasak apelianto, akivaizdu, kad šios aplinkybės ir pateikti duomenys prieštarauja teismo nurodytoms aplinkybėms – „nestiprus stumtelėjimas ar nešvelnus prisilietimas“. Teigia, jog tyrimo metu neginčijamai nustatyta tik tai, kad policija, t. y. ikiteisminio tyrimo įstaiga, pradėjo ikiteisminį tyrimą be pagrindo – policijai buvo pateiktas melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą.

Be to, apelianto teigimu, akivaizdu, kad V. M. parodymai yra dviprasmiški, todėl įrodžius, kad P. E. jos atžvilgiu vartojo smurtą, tai atitiktų BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. V. M. melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitiktų BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, 2013 m. sausio 3 d. priimdamas nutartį perduoti nagrinėti bylą teisme, nurodė, kad dėl V. M. galbūt melagingo pranešimo buvo iškviesta policija ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, galbūt nepagrįstai apkaltintas asmuo buvo sulaikytas. Duomenų apie ikiteisminio tyrimo institucijos dėl melagingo pranešimo patirtą žalą nėra, taip pat duomenų, kad ši žala būtų atlyginta, kaip nurodyta pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, ar susitarta dėl jos atlyginimo teismui pateiktoje byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, bylos užbaigimas teismo baudžiamuoju įsakymu yra negalimas. Taip pat teismas nurodė, kad būtina išsiaiškinti, ar nėra pagrindų taikyti BK 38 straipsnio ir BK 39 straipsnio nuostatas. Kartu apeliantas pažymi, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas jau nurodė, jog civilinis ieškinys nepareikštas, vadinasi, žala nepadaryta, nors policija teisme nurodė, kad dėl šio tyrimo patyrė 46 litų žalą, o sąlygų taikyti BK 38 straipsnį ar BK 39 straipsnį nėra ir nebuvo, nebent yra galimybė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo atsakomybės pagal laidavimą. Pasak prokuroro, nurodyti teismo motyvai kelia pagrįstas abejones dėl šio teismo šališkumo. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino ir neatsižvelgė į anksčiau paminėtas aplinkybes, nuosprendį grindė tikėtinomis aplinkybėmis, subjektyviomis prielaidomis, todėl nepagrįstai išteisino V. M.. Apelianto įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintosios gynėja prašė prokuroro skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formali, t. y. jis baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Nusikaltimas padaromas tyčios kaltės forma ir žodis „melagingas“ suponuoja tik tiesioginę tyčią: asmuo supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką. Suvokdamas, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą, kaltininkas siekia tą daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2013).

Kaip matyti iš V. M. 2012 m. spalio 6 d. skundo, ji nurodė, kad 2012 m. spalio 5 d., apie 22.30 val., jos namuose ją sumušė buvęs sugyventinis P. E., kuris tada buvo neblaivus, ir, jai liepus išeiti iš jos buto, parvertė ją ant lovos, koja spyrė į krūtinės sritį ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Po to P. E. stvėrė ją už plaukų, parvertė ant žemės ir išbėgo iš buto. Ji paskambino greitajai medicinos pagalbai ir pranešė apie įvykį (2 b. l.). Apklausiama kaip liudytoja netrukus po minėto skundo surašymo (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini)), V. M. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes bei paaiškino, kad P. E. bijo, nes pastarasis jai ne kartą yra sakęs, jog ji negyvens. Taip pat nurodė, kad jai nustatytas krūtinės sumušimas (3 b. l.).

Nors ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausiama kaip liudytoja (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini)), o vėliau – kaip įtariamoji, taip pat apklausiama pirmosios instancijos teisme V. M. savo parodymus pakeitė ir parodė nepamenanti, kad P. E. ją būtų mušęs, atkreipiamas dėmesys, kad kartu pastaroji pažymėjo, jog visų aplinkybių išsamiai nurodyti negali, nes tada buvo neblaivi, dėl girtumo beveik nieko neprisimena (4, 11–12, 68–69 b. l.). Tai, kad V. M. buvo neblaivi, patvirtina ir byloje esantys alkoholio kiekio matuoklio parodymai, liudijantys, jog V. M. 2012 m. spalio 5 d. 23.59 val. buvo nustatytas 2, 65 promilių girtumas (6 b. l.). Kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad V. M. parodymus laikyti visiškai nenuosekliais nėra pagrindo. Kaip matyti iš pastarosios parodymų, ji nuosekliai teigė, kad greitąją medicinos pagalbą kvietė dėl to, jog jautė skausmą, aiškino, kad buvo neblaivi. V. M. parodymus patvirtina ir P. E. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duoti parodymai. P. E. taip pat nurodė, kad 2012 m. spalio 5 d. tarp jo ir V. M. kilo konfliktas, jis V. M. rankomis pastūmė ant lovos ir išėjo pas kaimyną. Taip pat paaiškino, kad jiems gyvenant kartu ne kartą buvo kilę kivirčų, konfliktų. Atsakydamas į teisėjos klausimus, nurodė, kad tą vakarą prieš jam pastumiant V. M. pastaroji jautėsi gerai, jai šono neskaudėjo, atsakyti, ar nuo jo pastūmimo V. M. galėjo kur nors atsitrenkti, susižeisti, negali, nes nežino, visų aplinkybių neprisimena, buvo išgėręs (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), 22 b. l., baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 25–26, 69 b. l.). Iš gydytojo konsultanto atsakymo siuntėjui formoje užfiksuotų duomenų (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), 15 b. l.) matyti, kad V. M. gydytojui nurodė, jog ją 2012 m. spalio 5 d. sumušė buvęs sugyventinis, V. M. nustatytas krūtinės sumušimas, girtumas. Taigi, bylos duomenys ne paneigia, o patvirtina V. M. parodymus, kad 2012 m. spalio 5 d. tarp jos ir jos sugyventinio P. E. kilo konfliktas, kurio metu sugyventinis ją pastūmė ir ji dėl patirto skausmo kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jai buvo nustatytas krūtinės sumušimas. Nors V. M. nurodė dėl girtumo negalinti tiksliai prisiminti visų aplinkybių, pažymėjo, kad jai kyla abejonių, ar būtent P. E. ją sužalojo, atkreipiamas dėmesys, kad pats P. E. patvirtino, jog jis pastūmė V. M. ant lovos, iki tol ji jautėsi gerai, jai niekur neskaudėjo, taip pat nurodė, jog buvo išgėręs, todėl visko tiksliai neprisimena. Aplinkybę, kad kilusio konflikto metu P. E. buvo neblaivus, patvirtina alkoholio kiekio matuoklio parodymai, liudijantys, jog P. E. 2012 m. spalio 6 d. 2:27:40 val. buvo nustatytas 1,67 promilių girtumas (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), 18 b. l.).

Kaip jau minėta, melagingo pranešimo apie nusikaltimą subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jo pateikiama informacija neatitinka tikrovės, neabejotinai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis praneša, nebuvo ir nėra, tačiau siekia, kad tokią melagingą informaciją atitinkamos institucijos gautų ir į ją reaguotų. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog V. M. veiksmuose nėra būtinojo inkriminuojamo nusikaltimo subjektyvios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Akivaizdu, kad V. M., būdama neblaivi, po fizinio kontakto su P. E., kai pastarasis ją pastūmė, pajutusi fizinį skausmą kreipėsi į gydymo įstaigą, ten jai buvo diagnozuotas krūtinės sumušimas, o po to Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo surašytas skundas, kuriame V. M. nurodė aplinkybes, kurių egzistavimu ji, būdama neblaivi (nustatytas 2,65 promilių girtumas), buvo įsitikinusi. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis taip pat neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta teismo išvada, kad V. M. savo parodymus P. E., kuris anksčiau jau ne kartą buvo teistas, naudai pakeitė siekdama padėti pastarajam, kaip savo sugyventiniui, išvengti atsakomybės. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Akivaizdu, kad teismas ėmėsi visų priemonių, kad būtų pašalintos kilusias abejones, o nepavykus tai padaryti, šias abejones kaltinamosios naudai įvertino vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkto 1 dalyje esančiu išaiškinimu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog V. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir jai pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Duomenų, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas būtų buvęs šališkas, byloje nėra. Teismo šališkumo nepatvirtina ir prokuroro skunde nurodyta aplinkybė, kad teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartyje konstatavo, jog bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro A. G. apeliacinį skundą.