- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-15
- Bylos Nr.
- eI2-2360-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00556-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Konora"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. (I. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, jog Sprendimas yra priimtas neįvertinus reikšmingų individualių aplinkybių ir yra formalus bei nemotyvuotas. Teigia, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą, Departamentas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Tačiau ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.
Paaiškina, kad jau kelis mėnesius dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Tvirtina, kad paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie įtakojo skundžiamo Sprendimo priėmimą. Departamentas priimdamas Sprendimą visiškai neįvertino tai, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui buvo paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų darbuotojų kaltės. Darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus ir neatsargus, o tai patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad iš Sprendimo visiškai neaišku, kokių teisėtų tikslų pastaruoju siekiama, kadangi juo apribojamos ne įmonės ar jos vadovo, kurie buvo nubausti administracine tvarka, teisės, bet būtent yra baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai (neveikimas) niekaip neįtakojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytų teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, Departamento priimtas Sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjas niekada nebuvo pažeidęs Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Departamentui, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas bei pareiškėjas visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo ir dirba Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad nėra atimama teisė pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau pareiškėjui tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad Migracijos departamento turimais duomenimis, Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir bendrovei paskirta 1736 eurų bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. (K. H.) už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinus pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorių patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Nustačius, jog pareiškėjo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė Sprendimą.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remiantis teigia, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo.
Pažymi, jog Departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Atsakovo įsitikinimu, Įstatymo nustatytas vienerių metų terminas nėra suėjęs ir Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad pareiškėjo, neteisėtų veiksmų nenustatyta, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio atitiktis Įstatymo reikalavimams. Nagrinėjamu atveju darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Tvirtina, kad pareiškėjo argumentai, jog pažeidimas yra tik formalus, neturi teisinės reikšmės, nes administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, kadangi tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos bei teismo. Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu. Departamentas, priimdamas Sprendimą, veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi teisės aktuose numatytų reikalavimų, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
Paaiškina, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjui ar jo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Departamentui, pareiškėjas nenurodė. Be to, nėra ginčo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta pažeidus Užimtumo įstatymo nuostatas ir bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes, kadangi panaikinus leidimą laikinai gyventi jis negali dirbti, patiria nepatogumus bei papildomas išlaidas, tačiau visa tai neturi teisinės reikšmės vertinant Sprendimo teisėtumą. Minėtos pasekmės pareiškėjui kilo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne dėl Departamento neteisėtų veiksmų.
Pažymi, kad Sprendimas nesuderinimas nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendime taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiai rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 26 d., ketindamas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas dujomis ir elektra), Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2020 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniame skyriuje 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą bauda. Bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 2(2) dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.
2021 m. vasario 11 d. priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutikdamas su Departamento priimtu Sprendimu skundžia jį teismui.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019).
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2021 m. vasario 11 d.) dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas 2021 m. sausio 13 d. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2021 m. vasario 11 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pabrėžtina, jog tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jis, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jo kaltės. Išaiškintina, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškus išaiškinimus naujausioje administracinio teismo praktikoje palaiko ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (žr., pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021).
Pareiškėjo argumentai, kad jis ne trumpą laiką nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku, kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų ir kt., teismo vertintini kaip nepagrįsti, neturintys jokios įtakos ir reikšmės sprendžiant nagrinėjamu atveju dėl imperatyvios nuostatos taikymo. Sprendime teisingai taikoma imperatyvi Įstatymo norma. Sprendimo priėmimo metu Departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, todėl Departamento priimtas Sprendimas yra proporcingas ir adekvatus. Departamentui nesuteikta teisė priimti alternatyvų sprendimą minėto Įstatymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinus pateiktus duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, todėl Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Tuo pačiu pritartina atsakovui, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Sprendimas priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše nustatytą 14 dienų terminą.
Tvarkos aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinantiems duomenims ir (ar) dokumentams, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad buvo praleistas terminas priimti Sprendimą. Byloje buvo fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas įmonei ir 2021 m. sausio 13 d. – įmonės vadovui. Taigi jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Taigi terminas nepraleistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą, tai suteikia teisę asmeniui ginti savo teises kreipiantis su skundu dėl neveikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-602/2018).
Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Sprendimas nesuderinimas nei su Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Migracijos departamento sprendime taikomo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.
Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo. Jokių argumentų dėl nekonstitucingumo (kokiu aspektu, kokiai Konstitucijos nuostatai) ar prieštaravimo Konvencijai pareiškėjas nenurodo, o tik abstrakčiai suabejoja normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Antra, teismas prieštaravimo Konvencijai ar pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nenustatė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Departamento, tiek teismų praktikoje ir neprieštaringa. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai nesutinka su Įstatymo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Konvencijai ar Konstitucijai.
Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo I. P. (I. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.