Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu šešiolikai metų;

pagal BK 311 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. K. paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešiolikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. K. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. V. priteista 6 475 Lt turtinei ir 250 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš T. K. priteista 320 Lt valstybei už nukentėjusiajai L. V. skirtą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iš savanaudiškų paskatų, tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: 2009 m. gegužės 19 d. laikotarpiu nuo 2 val. 00 min. iki 6 val. 00 min. (duomenys neskelbtini), žvyrkelio, vedančio link sodų bendrijos „XXXX“ kelkraštyje, apie 500 metrų atstumu nuo minėtos sodų bendrijos teritorijos, (duomenys neskelbtini) rajone, nukentėjusiajam D. V. priklausančiame automobilyje „XXX XXX“, valst. Nr. XXXXXX, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą jam priklausantį turtą, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą smogė nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu į pasmakrę bei šovė jam į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip septynis kartus iš legaliai laikomo pistoleto „Makarov“ Nr. XX XXXX, taip padarė muštinę žaizdą pasmakrio srityje, septynis šautinius sužalojimus – šautinę įėjimo žaizdą kaktos dešinėje pusėje ties gumburu ir šūvio kanalą skersai kaukolės priekinės daubos, sulaužant skliauto ir pamato kaulus, pažeidžiant smegenis ir jų dangalus; šautinę įėjimo žaizdą krūtinės centrinėje dalyje palei krūtinkaulio dešinį kraštą II šonkaulio lygyje ir šūvio kanalą statmenai į krūtinės ląstą kiek žemyn, kliudant IV krūtininį slankstelį; šautinę įėjimo žaizdą krūtinės dešinėje pusėje priekinėje pažasties linijoje ties V šonkauliu ir šūvio kanalą iš dešinės į kairę ir nežymiai įstrižai žemyn perveriant dešinio plaučio apatinę skiltį, diafragmos dešinį kupolą, kepenų dešinės skilties viršutinę dalį, diafragmą centrinėje dalyje, širdį ir širdiplėvę bei kairio plaučio apatinę skiltį ir kiaurai išeinant per krūtinės sieną kairėje pusėje per VI šonkaulį priekinėje, pažasties linijoje paliekant šautinę išėjimo žaizdą; šautinę įėjimo žaizdą kairiojo peties srities priekiniame paviršiuje ir šūvio kanalu iš priekio link nugaros nežymiai iš viršaus žemyn ir kairėn, padarant skeveldrinį žastikaulio kaklelio lūžį ir paliekant šautinę išėjimo žaizdą kairiojo žasto užpakalinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje; šautinę įėjimo žaizdą dešiniojo peties srities užpakaliniame paviršiuje ir šūvio kanalą iš nugaros link priekio nežymiai iš viršaus žemyn, padarant skeveldrinį žastikaulio lūžį ir paliekant šautinę išėjimo žaizdą dešinio žasto priekinio paviršiaus viršutinėje dalyje palei pažasties kraštą; šautinę įėjimo žaizdą dešiniojo peties srities užpakaliniame paviršiuje palei pažasties užpakalinį kraštą ir šūvio kanalą iš dešinės į kairę įstrižai žemyn tarp mentės ir šonkaulių nenustatytame tarpšonkaulyje įeinant į krūtinės ląstą kliudant krūtininių IX ir X slankstelių kūnų priekines dalis bei pažeidžiant krūtininę aortą ir kairį diafragmos kupolą ir išeinant kiaurai per krūtinės kairiąją sieną IX tarpšonkaulyje užpakalinėje pažasties linijoje paliekant šautinę išėjimo žaizdą; šautinę įėjimo žaizdą kairės plaštakos V piršto II pirštakaulio vidiniame paviršiuje, skeveldrinį šio pirštakaulio lūžį, kiaurinį šautinį IV piršto pirmos falangos minkštųjų audinių priekinio paviršiaus pažeidimą neliečiant kaulo, kiaurinį III piršto pirmos falangos šautinį pažeidimą sulaužant šį pirštakaulį bei liestinį skersinės krypties II piršto I pirštakaulio pamatinės dalies priekinio paviršiaus minkštųjų audinių šautinį pažeidimą, nepažeidžiant kaulo, dėl ko D. V. nuo daugybinių šautinių galvos, krūtinės, pečių ir kairės plaštakos sužalojimų, davusių kaukolės skliauto ir pamato lūžius, galvos smegenų pažeidimą, abiejų žastikaulių skeveldrinius lūžius, abiejų plaučių, krūtininės aortos dalies, širdies ir kepenų pažeidimus, kairės plaštakos pirštakaulių lūžius, įvykio vietoje mirė. Po to T. K. tyčia užvaldė svetimą – D. V. priklausantį turtą – automobilį „XXX XXX“, valstybinis numeris XXXXXX, kurio vertė 4 500 Lt, automobilio daiktų dėtuvėje buvusius 700 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „XXXX“ (duomenys neskelbtini), kurio vertė 200 Lt, juodą odinę rankinę, kurios vertė 30 Lt bei joje buvusius 500 Lt, tai yra dėl savanaudiškų paskatų jį nužudė.

Be to, T. K. 2009 m. gegužės 19 d. nuo 2 val. 00 min. val. iki 6 val. 00 min. (duomenys neskelbtini), apie 500 metrų atstumu nuo sodų bendrijos „XXXX“ teritorijos bei 34 metrų atstumu nuo žvyrkelio, vedančio į minėtą sodų bendriją, (duomenys neskelbtini) rajone, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu aštriu pjaunančiu įrankiu daugybiniais kartotiniais trauminiais poveikiais tyčia atidalino galvą nuo kūno tarp trečio ir ketvirto kaklinio slankstelio, atvėrė krūtinės ląstą skersai nuo vienos pažasties iki kitos bei išilgai krūtinkaulio, taip pat nugaroje prieinant prie stuburo krūtininės dalies, tyčia badė aštraus pjaunančio įrankio ašmenimis kairę smilkininę sritį, tokiu būdu tyčia išniekino nukentėjusiojo D. V. palaikus.

Nukentėjusioji L. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti ir T. K. nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir jam paskirti dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis bausmes apėmus, T. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvidešimt metų, iš kurių pirmus aštuonis metus atliekant kalėjime, kitus - pataisos namuose.

Nukentėjusioji skunde nurodo, kad su Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu nesutinka dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nes šioje dalyje teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas įstatymas ir paskirta per švelni bausmė. Ikiteisminio tyrimo metu T. K. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus, t. y. padarius nužudymą itin žiauriai ir dėl savanaudiškų paskatų. Apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikaltimo kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nepasitvirtino. Teismas motyvavo tuo, kad nužudymas pripažįstamas itin žiauriu, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus aktas, tačiau ne kiekvienas nužudymas gali būti pripažintas itin žiauriu. Nužudymas padaromas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Teismo medicinos specialisto išvados patvirtina, kad D. V. mirties priežastis buvo daugybiniai šautiniai galvos, krūtinės, pečių ir kairės plaštakos sužalojimai, kurie sukėlė kaukolės skliauto ir pamato lūžius, galvos smegenų pažeidimą abiejų žastikaulių skeveldrinius lūžius, abiejų plaučių, krūtininės aortos dalies, širdies ir kepenų pažeidimus, kairės plaštakos pirštakaulių lūžius. D. V. kūne rasti septyni šautiniai sužalojimai (kaktoje, abiejose krūtinės pusėse, abiejuose pečiuose ir plaštakoje), kuriais nukentėjusiajam buvo padaryti galvos smegenų ir vidaus organų pažeidimai bei kaukolės skliauto ir pamato atviri lūžiai, kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir šiuo atveju kaip visuma tapo mirties priežastimi. Šie sužalojimai padaryti prieš pat mirtį šaunant iš šaunamojo ginklo užtaisyto 9 mm kulka. Be to, šioje išvadoje nustatyta, jog šūviai į galvą ir krūtinę, pažeidžiant galvos smegenis, aortą, širdį ir plaučius yra nesuderinami su gyvybe, todėl negalima prielaida, kad D. V. po tokių sužalojimų būtų galėjęs bent kurį laiką atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus. Be šautinių sužalojimų D. V. konstatuotas vienas priešmirtinis sužalojimas - muštinė žaizda pasmakrio srityje, ir šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo. Iš nuteistojo T. K. parodymų matyti, kad jis, sėdėdamas automobilyje nedideliu atstumu nuo nukentėjusiojo (taksi vairuotojo D. V.) iššovė vieną po kito 5 ar 7 kartus, kol baigėsi šoviniai. Todėl po tokių sužalojimų padarymo nukentėjusysis mirė staiga ir ypatingo skausmo bei kančių dėl jų nepatyrė.

Nukentėjusioji L. V. su tokiais teismo motyvais nesutinka ir mano, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei prieštarauja teismų formuojamai praktikai, kurioje laikomasi nuostatos, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Toks nužudymo ypatumas konstatuojamas atsižvelgiant į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas objektyviai nustatytas aplinkybes, nes pasirinkęs tokį veikimo būdą kaltininkas suvokia, kad sukelia dideles fizines kančias bei smurtą naudoja nukentėjusiajam dar esant gyvam. Be to, būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, kad gyvybė nukentėjusiajam bus neišvengiamai ar galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai ir sąmoningai pasirenka tokį gyvybės atėmimo būdą, veika taip pat kvalifikuojama pagal šį punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas). Kompleksinio teismo medicinos balistikos specialisto išvadoje teigiama, kad konstatuoti viso septyni atskiri sužalojimai, tačiau vertinant sužalojimų lokalizaciją galima situacija, kad sužalojimai padaryti šešiais ar penkiais šūviais, nes kiaurinio dešinio peties srities šautinio sužalojimo išėjimo žaizdos aukštis ir lokalizacija labai artima krūtinės dešinės priekinio paviršiaus šautinei įėjimo žaizdai priekinėje pažasties linijoje V šonkaulio aukštyje, o taip pat per kairės plaštakos pirštus kiaurai praskridusi kulka galėjo padaryti kaip galvos, krūtinės centrinės dalies ar kairio peties srities priekinio paviršiaus šautinius sužalojimus (t. 2, b. l. 75). Be šautinių sužalojimų D. V. konstatuotas vienas priešmirtinis sužalojimas, t. y. muštinė žaizda pasmakrio srityje, ir šis sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gegužės 20 d. T. K. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad važiuodamas su taksistu kalbėjosi apie tai, ką vienas ir kitas veikia, tai buvo draugiškas pokalbis. Tačiau vienu momentu taksistas jį sunervino savo kalbomis, kad jis labai gerai gyvena, todėl jis (nuteistasis) išsitraukė pistoletą „Makarov“ ir šovė į D. V., šaudė tol, kol baigėsi šoviniai, kur pataikė nematė, specialiai nesitaikė. Toliau apeliantė teigia, kad nors šūvių padarymo nuoseklumo (turėtų būti – eiliškumo) nustatyti negalima, bet nuteistojo išdėstyta versija, jog jis, sėdėdamas automobilyje nedideliu atstumu nuo taksi vairuotojo, iššovė į jį vieną po kito 5 ar 7 kartus, kol baigėsi šoviniai bei specialisto išvados duomenys apie tai, kad per kairės plaštakos pirštus kiaurai praskridusi kulka galėjo padaryti tiek galvos, krūtinės centrinės dalies ar kairio peties srities priekinio paviršiaus šautinius sužalojimus duoda pagrindą daryti išvadą, kad šaudymo metu, kai buvo peršauta kairės plaštakos pirštai, nukentėjusysis buvo ją pakėlęs ir suvokė, kad į jį nukreiptas ginklas. T. K. iš nedidelio atstumo šaudydamas iš pistoleto D. V. į įvairias kūno vietas, taip pat į gyvybiškai svarbius organus - galvą, krūtinę ne tik suprato, kad savo veika kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir to norėjo. Todėl įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, atsižvelgiant į nužudymo įrankį, padarytų sužalojimų lokalizaciją, jo laiką, intensyvumą, į tai, kad nuteistasis sąmoningai pasirinko tokį nužudymo būdą, tyčia šaudė į beginklį ir gyvą žmogų, suvokė, kad gyvybė bus neišvengiamai atimta ir taip sukėlė jam dideles fizines kančias, todėl sąmoningai leido kilti tokiam nužudymo būdui. Nukentėjusiosios nuomone, T. K. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Teismas netinkamai pritaikydamas įstatymą ir netinkamai kvalifikuodamas T. K. veiką, paskyrė jam aiškiai per švelnią bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas svarstydamas bausmės skyrimą už kvalifikuotą nužudymą, pažymėjo, kad <...> teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) - tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme nurodytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė <...> Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Kartu tokiais teismo sprendimais formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-576/2006). Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas T. K. skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nusikaltimus, kad vienas iš jų yra labai sunkus, į jų pavojingumo visuomenei laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į jo amžių, asmenybę (seniūno charakterizuojamas teigiamai), jo šeiminę padėtį, kad vienuolika kartų baustas administracine tvarka, savo kaltės iš esmės neneigia, tačiau visų nusikaltimų aplinkybių iki galo neatskleidžia bei duoda prieštaringus parodymus, šaudydamas į nukentėjusįjį kėlė realią grėsmę šalia automobilio galėjusiems būti žmonėms. Teismas padarė išvadą, kad nors jis anksčiau ir nebuvo teistas, jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė didesnė už straipsnio sankcijoje padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. K. bausmę netinkamai taikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas ir nepakankamai įvertino veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, kaltės formą, todėl nuteistajam paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Nukentėjusioji akcentuoja tai, kad T. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nevertino savo poelgio neigiamai, nesikrimto dėl padarytų veiksmų ir nesistengė sušvelninti nusikalstamos veikos padarinių (t. 3, b. l. 107-110). Tai rodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje pažymima, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Teismas, vertindamas kaltininko asmenybę, turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo ir nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.). Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, kaip padarytas nusikaltimas, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, ar nusikaltimas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė.

Nukentėjusioji skunde teigia, kad bausmės skyrimas - viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, t. y. procesas, kai teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę, asmeniui, pripažintam kaltu konkrečios nusikalstamos veikos padarymu, įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo principai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Todėl bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis parodė, kad nužudyti taksi automobilio vairuotoją liepė „šėtonas“, kad jis yra jo („šėtono“) demonas, ir kad nuteistasis girdėjo balsą, kuriam negalėjo priešintis. Tai parodo, kad T. K. nevertina savo elgesio kritiškai, priešingai, parodo jo nepaprastą cinizmą, niekinamąjį požiūrį į žmogiškąsias vertybes, abejingumą žmogaus gyvybei kaip didžiausiai vertybei, kas įrodo, kad jis veikė tyčia sąmoningai, valingai ir kryptingai, o visi jo veiksmai buvo apgalvoti. T. K. ne tik šaltakraujiškai ir itin žiauriai nužudė D. V. bet ir išniekino jo palaikus - pjaustė kūną ir nupjovė galvą. Nuteistasis įvykio vietoje bandė susirinkti gilzes ir kulkas, kad pagal jas nebūtų nustatytas jam legaliai priklausantis ir panaudotas ginklas, pasiėmė iš nužudytojo daiktus, pinigus ir siekdamas suklaidinti tyrėjus, melagingai pranešė policijai, kad iš jo pavogė pistoletą. Tokie nuteistojo veiksmai rodo didesnį nei vidutinį padaryto nužudymo pavojingumą visuomenei, humaniškumo principo nebuvimą. Apklaustas įtariamuoju T. K. parodė, kad tempiant nužudytą D. V., iš jo rūbų iškirto daiktai - dokumentai, piniginė, telefonas, kuriuos sumetė į taksi automobilį, vėliau aiškino, kad šiuos daiktus pasiėmė, tačiau kur juos padėjo nenurodo, apie pinigų paėmimą taip pat neužsimena. Nustatyta, kad automobilio daiktų dėtuvėje buvo 700 Lt, rankinėje - 500 Lt, telefonas, tačiau šie daiktai bei pinigai automobilio apžiūros metu rasti nebuvo. Pas nuteistąjį jo asmens kratos metu buvo rasti 1 640 Lt. Tai, pasak apeliantės, rodo nuteistojo asmenybės neigiamas savybes.

L. V. ir jos atstovė prašo skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nukentėjusiosios skundą tenkinti iš dalies ir T. K. paskirti griežtesnę bausmę.

Nuteistasis T. K. ir jo gynėjas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios L. V. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. T. K. kaltė dėl D. V. nužudymo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinis skundas dėl T. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 311 straipsnio 1 dalį negautas, nėra ginčijama priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydis, todėl nuosprendis šiose dalyse neperžiūrimas. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nužudymas pripažįstamas itin žiauriu, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus aktas, tačiau ne kiekvienas nužudymas gali būti pripažintas itin žiauriu. Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.), arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Veiksmai su lavonu, kai kaltininkas suvokia, jog nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip nužudymo tąsa, ir jų pobūdis nužudymo būdo vertinimui reikšmės neturi. Jeigu po nužudymo lavonas sunaikinamas ar susmulkinamas į dalis, turint tikslą paslėpti nužudymą, dėl to veika taip pat negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas itin žiauriai, o tokia kaltininko veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį - BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį ir BK 311 straipsnio 1 dalį.

Šioje byloje iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad D. V. mirties priežastis buvo daugybiniai šautiniai galvos, krūtinės, pečių ir kairės plaštakos sužalojimai, dėl ko lūžo kaukolės skliautas ir pamatas, pažeisti galvos smegenys, padaryti abiejų žastikaulių skeveldriniai lūžiai, abiejų plaučių, krūtininės aortos dalies, širdies ir kepenų pažeidimai, kairės plaštakos pirštakaulių lūžiai. D. V. kūne rasti septyni šautiniai sužalojimai (kaktoje, abiejose krūtinės pusėse, abiejuose pečiuose ir plaštakoje), kuriais nukentėjusiajam buvo padaryti galvos smegenų ir vidaus organų pažeidimai bei kaukolės skliauto ir pamato atviri lūžiai, kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir kaip visuma tapo mirties priežastimi. Taip pat konstatuota, kad šie sužalojimai padaryti prieš pat mirtį, šaunant iš šaunamojo ginklo, užtaisyto 9 mm kulka. Taip pat nustatyta, kad šūviai į galvą ir krūtinę, pažeidžiant galvos smegenis, aortą, širdį ir plaučius, yra nesuderinami su gyvybe, todėl negalima prielaida, kad D. V. po tokių sužalojimų galėjo kurį laiką atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus. Be šautinių sužalojimų D. V. konstatuotas vienas priešmirtinis sužalojimas - muštinė žaizda pasmakrio srityje, kuris atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo (t. 1, b. l. 54-65).

Šioje byloje nustatyta ir iš nuteistojo T. K. parodymų matyti, kad važiuodamas taksi automobiliu, kurį vairavo D. V., nukentėjusysis jį sunervino savo kalbomis, kad jam labai gerai gyventi, o kažkoks balsas jam pasakė, kad jį (taksistą) reikia nušauti, nes kažkam jis (nukentėjusysis) reikalingas. Todėl jis (nuteistasis) išsitraukė pistoletą „Makarov“, kuris jam buvo išduotas teisėtai, ir šovė į taksistą (nukentėjusįjį), iššaudė visus apkaboje esančius šovinius, kur pataikė - nematė, specialiai niekur netaikė. Tokie nuteistojo veiksmai iš dalies atitinka Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2009 m. birželio 12 d. ekspertizės akto išvadas, kuriose konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jam diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (t. 3, b. l. 172-175). Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad D. V. ne daugiau kaip septyniais šūviais buvo padaryti galvos smegenų ir vidaus organų pažeidimai bei kaukolės skliauto ir pamato atviri lūžiai (kaktoje, abiejose krūtinės pusėse, abiejuose pečiuose ir plaštakoje), kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir kaip visuma tapo jo mirties priežastimi, todėl nukentėjusysis jokių savarankiškų veiksmų atlikti negalėjo. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nuteistasis iššovė iki septynių šūvių vienas po kito (iš karto), nustatyti padarytų sužalojimų eiliškumo negalima. Tai įrodo, kad D. V. po sunkių sužalojimų nejautė ypatingo skausmo, nes mirtis įvyko staiga. Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad po nužudymo T. K. veiksmai – galvos atidalijimas nuo kūno – yra brutualūs ir žiaurūs, tačiau jie kvalifikuojami pagal BK 311 straipsnio 1 dalį, todėl negali būti veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nagrinėjimo (vertinimo) dalyku. Savaime suprantama, kad tokie nuteistojo veiksmai parodo jo cinizmą, niekinamąjį požiūrį į žmogiškąsias vertybes, abejingumą žmogaus gyvybei kaip didžiausiai vertybei, tačiau neįrodo itin žiauraus nužudymo būdo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skunde išdėstytu argumentu, kad nužudymo būdas (šaudymas iš pistoleto) turi reikšmės sprendžiant, ar nužudymas padarytas itin žiauriai. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien tik iš nužudymo būdo negalima spręsti apie padarytos nusikalstamos veikos itin didelį žiaurumą. Be to, sąvoka „itin žiaurus“ yra teisinio pobūdžio klausimas ir teismo medicinos specialisto išvados teismui sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo lemiamos reikšmės neturi, nes teismas vertina bylos duomenų visumą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, rodančių, jog prieš mirtį D. V. patyrė dideles fizines kančias ar iš jo buvo tyčiojamasi. To taip pat neįrodo D. V. pasmakrėje nustatyta muštinė žaizda, o toks sužalojimas įvertintas lengvu sveikatos sutrikdymu, kuris neturėjo tiesioginės įtakos jo mirčiai. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. V. gynėsi nuo nuteistojo veiksmų (šaudymo), todėl pakėlė kairę ranką, o nuteistasis į tai nekreipė dėmesio. Teismo kriminalistinio tyrimo išvadoje konstatuota, kad per kairės plaštakos pirštus kiaurai praskridusi kulka galėjo padaryti galvos, krūtinės centrinės dalies ar kairio peties srities priekinio paviršiaus šautinius sužalojimus (t. 2, b. l. 75). Tokia specialisto išvada yra tikimybinė, nepagrįsta jokiais kitais objektyviais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad žmogų žudo itin žiauriai. T. K. nusikalstami veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad jis veikė tiesiogine tyčia, valingai ir kryptingai. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nužudymo įrankio, padarytų sužalojimų lokalizacijos, trukmės, intensyvumo ir tai, kad nuteistasis sąmoningai pasirinko tokį nužudymo būdą, tyčia šaudė į beginklį, gyvą žmogų ir suvokė, kad nukentėjusiajam neišvengiamai bus atimta gyvybė patvirtina būtent tiesioginės tyčios buvimą nuteistojo veiksmuose. Tai, kad po D. V. nužudymo nuteistasis užvaldė jo turtą, slėpė ne tik jį, bet ir patį nužudytąjį, išsiskalbė rūbus, įvykio vietoje bandė susirinkti kulkas ir gilzes, pranešė policijai apie neva iš jo pavogtą ginklą, teisme nesakė tiesos apie pagrobtus daiktus ir jų buvimo vietą, taip buvo nenuoširdus - tik įrodo, kad nuteistasis siekia suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą bei taip išvengti gresiančios griežtos bausmės. Be to, toks nuteistojo T. K. elgesys ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu patvirtina teismo psichiatrijos, psichologijos specialistų išvadą apie ryškų jo polinkį elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes, apie galimą dažną smarkaus pykčio pasireiškimą smurtu, ypač susiklosčius nepalankioms gyvenimo ar emocinėms situacijoms, ar jį kritikuojant (t. 3, b. l. 172-175). Esant šioms aplinkybėms, byloje nėra objektyvių duomenų, kad nuteistasis tokiais savo veiksmais siekė ir suprato, jog gyvybės atėmimo metu nukentėjusiajam D. V. sukelia didelės fizines, dvasines kančias ir taip itin žiauriai atima gyvybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nukentėjusioji L. V. skunde teisingai nurodo, kad bausmės skyrimas - viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, o įstatymų leidėjo įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo principai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, todėl bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino T. K. asmenybę (dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka). Byloje nėra objektyvių duomenų, kad T. K. nusikalstamą veiką padarė iš anksto suplanavęs. Iš aukščiau paminėtų nuteistojo parodymų matyti, kad į nukentėjusįjį šovė spontaniškai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Kauno apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad T. K. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. K. kaltu dėl padarytų nusikaltimų prisipažino tik iš dalies, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme keitė parodymus. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Akivaizdu, kad T. K. dalinis kaltės pripažinimas yra formalus ir nenuoširdus. Teisėjų kolegija aukščiau aptarė nuteistojo veiksmus po nusikaltimo padarymo ir įvertino juos, kaip siekimą išvengti atsakomybės, todėl šių motyvų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nukentėjusiosios skundo argumentu, kad nuteistasis savo elgesį dėl nusikalstamų veikų padarymo nevertina kritiškai, nuoširdžiai neatgailauja, tačiau vien tik šios aplinkybės neduoda pagrindo jam skirti griežtesnę bausmę. Apygardos teismas taip pat įvertino nukentėjusiosios L. V. dvasinius sukrėtimus ir pergyvenimus, jos psichinę ir emocinę būseną po padaryto nusikaltimo, šeimines aplinkybes dėl šeimos nario (vyro) ir maitintojo netekties (liko du mažamečiai vaikai). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė už įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. K. anksčiau neteistas, todėl jam skirti pirmuosius aštuonis metus laisvės atėmimo bausmės atlikti kalėjime, nepagrįstas. Nukentėjusioji L. V. apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių nuteistajam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę griežtinti. Teisėjų kolegijos nuomone, T. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, T. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios L. V. apeliacinį skundą atmesti.