Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Rimvydas Žukauskas Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.13.; 2.4.6.3.1.

2014 m. gruodžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. N., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes visiškai sudedant. Prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, pridėta neatlikta laisvės atėmimo bausmė pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendį ir M. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams dviems mėnesiams ir trylikai dienų.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2014-09-04.

V. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2011-12-30, apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), stumdė nukentėjusįjį D. Ž. bei pastarajam pargriuvus ant žemės pasilenkęs kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius D. Ž. į kaktą bei į čiurną. Dėl veido minkštųjų audinių ir kairio čiurnos sąnario sumušimo, M. N. padarė D. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Tenkinama dalis apeliacinio skundo.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas neginčija savo kaltės bei veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d., tačiau nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme – prašo ją švelninti, taip pat prašo pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 4 p.) bei įskaityti į bausmės laiką jo suėmime išbūtą laikotarpį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinį skundą bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino bei atsižvelgė į visus, BK 54 str. įtvirtintus, bausmių skyrimo pagrindus ir M. N. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymą, paskyrė tinkamą bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sankcija numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. N. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime motyvavo. Motyvai aiškūs, konkretūs, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą (pažymėtina, jog padarytos veikos laikyti mažareikšme, kaip tvirtina apeliantas, nėra jokio pagrindo) ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. M. N. skundžiamas nuosprendis yra ketvirtas, ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, taip pat ir smurtinę veiką. Paskutiniuoju iš nuosprendžių jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tačiau tai nepadėjo apelianto atžvilgiu pasiekti BK 41 str. 4 p. numatyto tikslo – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Nepraėjus nė pusei paskirtojo bausmės vykdymo atidėjimo termino jis ir vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad kitus bausmės tikslus – atimti apeliantui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo, pasiekti galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Kaip jau minėta, veiką, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, tai yra neišnykus teistumui, todėl jis, kaip nurodyta BK 27 str. 1 d., laikomas recidyvistu, o įstatymas (BK 56 str. 1 d.) numato, kad recidyvistams už naujų tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu M. N. paskirtoji bausmė ir pagal BK 140 str. 1 d. savo rūšimi yra ir teisinga, ir teisėta.

Skundžiamu nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veika apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė savo trukme lygi sankcijoje numatytam šios bausmės maksimumui. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos M. N. nedirba, darbo biržoje neregistruotas, baustas administracine tvarka, neigiamai charakterizuojamas, o nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas taip pat įvertino ir M. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Taip pat M. N. per palyginti trumpą laiko tarpą (nuo 2010-08-25 iki 2011-12-30) padarė tris nusikaltimus, paskutinįjį iš jų, už kurį pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, baudžiamojoje byloje esantys duomenys neginčijamai leidžia tvirtinti, jog apeliantas ne tik vengė atlikti ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bet ir vilkino baudžiamąjį procesą pirmosios instancijos teisme, taip vengdamas atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai apeliantui gali būti pasiekti tik paskyrus BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą maksimalią bausmę. Dėl šių bei pirmiau aptartų aplinkybių apeliantui paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo.

Nėra jokio pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju M. N. nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties, kas galėtų būti pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 4 p.). Pagal formuojamą teismų praktiką ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kuomet kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, tai yra vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (pvz., priverstinis nedarbas, turto praradimas, jo ar šeimos nario sunki liga ir pan.). Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113/2011, 2K-154/2011). Taigi, beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Nuteistasis M. N. tvirtina, jog jis turi keturis mažamečius vaikus, kuriais privalo rūpintis bei jų materialinė padėtis yra labai sunki. Tačiau pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad nuteistojo finansinė padėtis yra sunki, kaip apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, negali būti pagrindu konstatuoti, kad jam susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo nusikalstamo elgesio pasirinkimui, pažymint tą aplinkybę, jog visgi buvo padaryta smurtinė veika, niekaip nesusijusi su turtinės naudos, skirtos būtiniesiems apelianto šeimos poreikiams patenkinti, gavimu. Be to pažymėtina, jog pagrįstų duomenų apie tai, kad M. N., būdamas jauno amžiaus, būtų intensyviai ieškojęs darbo ar kur nors įsidarbinęs, teismui nebuvo pateikta. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti BK 59 str. l d. 4 p. numatytą aplinkybę apelianto atsakomybę lengvinančia bei dėl to švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas tvirtina, jog atsakomybės jis nevengė bei nesislapstė, o į užsienį buvo išvykęs norėdamas užsidirbti, kadangi jam nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės. Šie teiginiai visiškai nepagrįsti. Kaip matyti, šioje baudžiamojoje byloje M. N. laikotarpiu nuo 2012-01-02 iki 2012-02-15 buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas ir panaikinus šios priemonės taikymą kitos kardomosios priemonės apeliantui paskirtos nebuvo. Tačiau, iš esmės tuo pačiu metu, Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-01-26 nutartimi buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir M. N. buvo pasiųstas atlikti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendžiu paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės (nutartis įsiteisėjo 2012-02-14). Taigi darytina išvada, jog, žinodamas apie vykstantį baudžiamąjį procesą (2012-02-15 apeliantui buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą) bei apie bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą, taip pat suvokdamas minėtų procesinių sprendimų pasekmes, apeliantas pasislėpė, dėl ko 2012-03-29 jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas bei buvo paskelbta jo paieška.

Įvertinuspirmiau aptartas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. N. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., savo sprendimą išsamiai motyvavo bei apeliantui paskyrė tinkamą, tiek padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek apelianto asmenybę, tiek bausmės paskirtį atitinkančią bausmę, kurią švelninti nėra jokio pagrindo.

Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., buvo subendrinta su Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme (šiuo nuosprendžiu buvo paskirta 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo) bei M. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams dviems mėnesiams ir trylikai dienų. Taigi, kaip matyti, apeliantui skundžiamu nuosprendžiu į paskirtos bausmės laiką buvo įskaityta jo atliktos bausmės, paskirtos pagal Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendį, dalis, tai yra laikotarpis nuo 2014-05-18 (kuomet M. N. buvo sulaikytas) iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2014-09-04 – trys mėnesiai 17 dienų. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, M. N. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas teismo nuosprendis, laikotarpiu nuo 2012-01-02 iki 2012-02-15 buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas (1 t. 73, 87-88, 107 b.l.) ir šis laikotarpis liko nepagrįstai neįskaitytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tai yra BK 66 str. 1 d. nuostatų (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį pakeisti.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityti M. N. sulaikymo bei suėmimo laiką nuo 2012-01-02 iki 2012-02-15.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.