Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-10-18 · Administracinė byla Nr. eI2-5033-1064/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eI2-5033-1064/2022Sprendimas · 2022-10-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-09-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-10-18
Bylos Nr.
eI2-5033-1064/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02430-2022-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Indrė Pukanasytė-Biekšė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Foods“
Atsakovas
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
Administracinė byla Nr. eI3-5033-1064/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02430-2022-8 Procesinio sprendimo kategorija: 41; 55.2
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio,

sekretoriaujant Gitanai Jasilionienei,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Foods“ atstovui advokatui K. P.,

atsakovės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovei D. K.,

nuotoliniu būdu organizuotame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Foods“ skundą atsakovei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB ,,Baltic Foods“ kreipėsi į teismą dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) 2022 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. MĮPN-118 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo atsakovė konstatavo Lietuvos Respublikos maisto įstatymo (toliau – ir Maisto įstatymas) 7 straipsnio l dalies pažeidimą ir pareiškėją nubaudė 500 Eur bauda, panaikinimo. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.

Pareiškėja nurodė, kad Nutarimas grindžiamas tuo, jog VMVT Vilniaus departamentas, reaguodamas į Bulgarijos atsakingos institucijos RASFF sistema pateiktą pavojaus pranešimą dėl šaldytų vištienos sparnelių iš Lenkijos, kuriuose nustatyti patogeniniai mikroorganizmai Salmonella Enteritidis 5g/25g, 2020 m. liepos 7 d. atliko įmonės neplaninį patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad iš viso buvo gauta 90 kg šaldytų vištienos sparnelių petelių iš Lenkijos, partijos numeris L600850365, o patikrinimo metu sandėlyje šio produkto likučio nėra. Atsižvelgiant į tai VMVT 2020 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 69SV-351 „Dėl produkto tiekimo rinkai uždraudimo“ , kuriuo uždraudė tiekti rinkai šaldytus vištienos sparnelių petelius, partijos numeris L600850365 ir įpareigojo įmonę nesaugų produktą susigrąžinti iš vartotojų, pašalinti iš rinkos ir sunaikinti. Tyrimas buvo baigtas surašius Protokolą, kuriame nurodyta, kad Įmonė pateikė rinkai nesaugų produktą, kuris neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a) ir b) punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų, I priedo 1 skyriaus 1.9 punkto, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, ir taip pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.

Nutarime buvo konstatuota, kad įmonė Maisto įstatymą pažeidė pakartotinai, todėl, vadovaujantis Maisto įstatymo 123 straipsnio 4 dalimi, tai buvo laikoma atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis.

Pareiškėjos vertinimu, VMVT Vilniaus departamentas neturi pagrindo skundžiamame nutarime konstatuoti veikos pakartotinumo 2020 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. MĮPN-35 pagrindu, nes šis nutarimas yra vis dar tebevykstančio teisminio ginčo objektas (teisminis procesas Nr. 3-61-3-01143-2020-6).

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat mano, kad nėra jokio pagrindo nustatyti administracinės atsakomybės taikymo sąlygų, kuomet ne ji, o KPS Food Sp. z. o. o. pateikė nutarime minimą produkciją į bendrą ES rinką, kurioje produkciją (kaip ir kiti asmenys) įsigijo pareiškėjas. Atsakovas net netyrė pas pareiškėją buvusios produkcijos ir atitinkamai nenustatė, kad pas pareiškėją buvusi produkcija būtų netinkama.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama (šiuo metu sustabdyta) administracinė byla Nr. eA-186-575/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01561-2019-8), kurioje 2021 m. vasario 10 d. nutarta kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į klausimą ar 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų 1 straipsnį ir 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 14 straipsnio 8 dalį reikia aiškinti kaip suteikiančius diskreciją valstybės narės kompetentingoms kontroliuojančioms institucijoms Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytus reikalavimus atitinkančią šviežią paukštieną pripažinti neatitinkančia Reglamento 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies reikalavimų, kai tokiai maisto kategorijai priskirtinas maisto produktas yra užkrėstas kitais, nei Reglamento 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytais Salmonella serotipais.

Pareiškėjos vertinimu, šis klausimas yra reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje, todėl nagrinėjama byla turi būti sustabdyta iki ESTT priims prejudicinį sprendimą ir atsakys į pateiktą klausimą administracinėje byloje Nr. eA-186-575/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01561-2019-8).

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad Vengrijoje bendrovės ,,TARAVIS Baromfi és Élelmiszeripari Korl?tolt Felel?sség? T?rsas?g“ atstovė advokatė dr. Geiszt Eva 2020 m. gegužės 15 d. informavo UAB ,,Baltic foods“, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimai prieštarauja Europos Sąjungos reglamentams, konkrečiai Reglamento (EB) 2073/2005 ir Reglamento (ES) 1086/2011 12 punkto nuostatoms, todėl UAB ,,Baltic foods“ nepagrįstai vykdydama tokius sprendimus sunaikino produkciją, kurią jai pardavė TARAVIS Baromfi és Élelmiszeripari Korl?tolt Felel?sség? T?rsas?g.

Pareiškėjos vertinimu, sisteminė Maisto įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad maisto tvarkymo subjektų, kurie atsakingi už teikiamų į rinką maisto produktų atitikimą maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimams visose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose šių produktų galiojimo laikotarpiu, yra daug, o nagrinėjamu atveju tai produkcijos gamintoja Lenkijos įmonė CEDROB S.A., kuri pagamino ir pateikė į rinką nurodytus produktus.

Pareiškėja jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra administracinės atsakomybės taikymo sąlygų. Be to, pas pareiškėją buvusi produkcija net nebuvo patikrinta.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck Nr. C-443/13, aiškindamas 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės, iš dalies pakeisto 2011 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, nuostatas nurodė, kad šio reglamento I priede išvardytų naminių paukščių šviežia mėsa turi atitikti 2005 m. lapkričio 15 d. Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1086/2011, I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytą mikrobiologinį kriterijų visais platinimo etapais, įskaitant mažmeninės prekybos etapą; kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš esmės nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, pagal kurį maisto verslo operatoriui, kuris veikia tik platinimo etapu, kad pateiktų maisto produktą rinkai, taikoma sankcija už Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodyto mikrobiologinio kriterijaus nesilaikymą. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sankcija atitinka Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 2 dalyje nurodytą proporcingumo principą.

Pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į šiuos ES Teisingumo Teismo išaiškinimus, jog visi maisto verslo operatoriai, visais su jų kontroliuojamu verslu susijusiais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais užtikrina, kad maisto produktai atitiktų su jų veikla susijusių teisės aktų, reglamentuojančių maisto produktus, reikalavimus, nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti faktinį pagrindą, kuris suponuotų pareiškėjos, o ne gamintojo atsakomybę.

Visi nacionaliniai apribojimai, tiek nustatyti teisės aktuose, tiek institucijų praktikoje priimamuose sprendimuose, kurie nėra nustatyti reglamentuose pagal ES Teisingumo Teismo praktiką yra laikomi neteisėtais kiekybiniais apribojimais ir neteisėtomis lygiaverčio poveikio priemonėmis.

Pagal nusistovėjusią ES teismo praktiką bet kuri priemonė, galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai trukdyti Bendrijos vidaus prekybai, yra laikoma kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemone ir todėl uždrausta pagal EB 28 straipsnį (žr. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, 5 punktą ir 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C?420/01, 25 punktą).

Pareiškėja daro prielaidą, kad atsakovė bausdama pareiškėją už Lenkijos Respublikos gamintojo veiksmus, pareiškėjai siekia parodyti, kad jeigu ji įsigytų produkciją pavyzdžiui iš Lietuvos Respublikos gamintojų, tai tokių atveju nebūtų. Viešoje erdvėje yra viešai skelbiami pranešimai apie šviežios lenkiškos paukštienos iš Lenkijos uždraudimą ir distributoriams skirtas baudas, tačiau didžiąją dalį Lietuvos rinkos sudaro įmonių grupės „KG Group“ priklausančių AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynu“ produkcija, kuri viešose atsakovo pranešimuose spaudai nėra minima. Tokia atsakovės veikla reiškia lygiaverčio poveikio priemonių taikymą ir tai yra šiurkštus Europos Sąjungos teisės pažeidimas.

Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas, nes jame tik išvardintos pobūdžio normos, tačiau nenurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjos kaltė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėja pažymėjo, kad Administracinių nusižengimų kodekso 39 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Nutarime minimas produktas į bendrą ES rinką jo gamintojo buvo patiektas daugiau kaip prieš dvejus metus. Pareiškėjo įsigytas produktas į ES rinką patiektas 2020 m. vasario – kovo mėn., o skundžiamas nutarimas priimtas 2022 m. gegužės 17 d.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos nuomone, šioje byloje yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pateikiant klausimus: 1) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinama taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos? 2) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinama taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto patiekimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugos produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė?

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su skundu nesutinka. Ji nurodė, kad Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. Ar maistas saugus, yra nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus. Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektai privalo pateikti į rinką saugų maistą. Maisto įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad valstybinę maisto kontrolę atlieka VMVT, kuri tikrina, kad maistas, skirtas tiek vidaus rinkai, tiek eksportui, būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Maisto įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektai, pažeidę Maisto įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Maisto įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Maisto įstatymo 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VMVT, nustačiusi Maisto įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto sauga, maisto tvarkymo subjektui skiria įspėjimus arba baudas.

Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžiama maisto tvarkymo subjekto sąvoka ir nurodoma, kad „maisto tvarkymo subjektas“ - ši sąvoka atitinka sąvoką „maisto verslo operatorius“ ir vartojama ta pačia reikšme, kaip ši apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „maisto verslo operatorius“ - tai fiziniai arba juridiniai asmenys, atsakingi už tai, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „maisto verslas“ – tai pelno siekianti arba nesiekianti viešoji ar privati įmonė, vykdanti bet kokią su visais maisto gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapais susijusią veiklą. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad „gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapai“ – tai bet kuris etapas, įskaitant importą, nuo pirminio maisto pagaminimo imtinai iki jo saugojimo, vežimo, pardavimo arba pateikimo galutiniam vartotojui imtinai. Maisto įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžiamo pateikimo į rinką sąvoka ir nurodoma kad „pateikimas į rinką “ – kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „pateikimas į rinką“– tai maisto laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos.

Reglamento (EB) Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje maisto tvarkymo subjektams nustatyta pareiga visuose su jų kontroliuojamu maisto verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrinti, kad maistas atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrinti, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.

Atsakovės vertinimu, pareiškėja yra maisto tvarkymo subjektas, vykdantis mėsos ir mėsos produktų didmeninę prekybą, perpakavimą, kuri produktus perka ir sandėliuoja dideliais kiekiais ir toliau parduoda juos įvairių dydžių partijomis kitiems asmenims, todėl jai yra taikomi teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, ir gali būti taikoma atsakomybė už pažeidimus. Atsakovė pažymėjo, kad Maisto įstatymas, tiek visi kiti maisto tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai yra taikomi ne tik maisto gamintojams, tačiau visiems maisto tvarkymo subjektams ir visuose jų maisto tvarkymo etapuose.

Atsakovės teigimu, pareiškėja pateikė rinkai nesaugų produktą, kadangi patikrinimo metu produkto likučio sandėlyje nerasta ir pati pareiškėja pateikė produkto išplatinimą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja, kaip maisto tvarkymo subjektas, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 18 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsnio 1 dalimi, turi turėti sistemas bei taikyti procedūras, suteikiančias jai galimybę nustatyti kitas įmones, į kurias yra pateikti jos produktai bei pašalinti iš rinkos pateiktą produktą, turi vykdyti įtvirtintas pareigas. Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad maisto tvarkymo subjektai yra atsakingi už jų tiekiamų rinkai produktų saugą, nors jie jų ir nepagamino (žr. 2019 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-784- 602/2019). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck Nr.C-443/13 (prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 kartu su minėto reglamento I priedo 1 skyriaus 1.28 eilute išaiškinimo) taip pat nurodyta, kad distributoriaus veikla, paskirstant kito ES gamintojo pagamintą produkciją, jos niekaip nekeičiant, laikytina produkcijos tiekimu į rinką Reglamento (EB) Nr. 178/2002 prasme, be to nurodyta, kad Reglamentų (EB) 2073/2005 ir (EB) 1086/2011 nuostatos dėl maisto produktų tyrimų yra taikomos sertifikuoto ES gamintojo produkciją paskirstantiems distributoriams, kadangi Reglamentų nurodytą mikrobiologinį kriterijų šviežia paukščių mėsa turi atitikti visais platinimo etapais. Esant nurodytam, atmestini pareiškėjos teiginiai, kad jai neturi būti taikoma atsakomybė, kadangi ji produkto negamino, o tik įsigijo ir išplatino, priešingai, jai kaip maisto tvarkymo subjektui tenka pareiga užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje jos platinama produkcija yra saugi ir atitinkanti teisės aktų reikalavimus.

Atsakovė pažymėjo, kad priimant Nutarimą buvo vadovaujamasi oficialiu 2020 m. liepos 7 d. Europos Komisijos Skubiu pranešimu dėl nesaugaus maisto, pašarų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų Nr. 20200707-000-(59), kuris buvo gautas Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema (RASFF). Pranešime nurodyta, kad Bulgarijos atsakingos institucijos pateikė RASFF sistema pavojaus pranešimą dėl šaldytų vištienos sparnelių iš Lenkijos, kuriuose nustatyti patogeniniai mikroorganizmai Salmonella Enteritidis 5g/25g, taip pat buvo gauta papildoma informacija iš Lenkijos atsakingų institucijų, kad produkcija pateko ir į Lietuvą.

2020 m. liepos 1 d. laboratorijos Regionai Food Safety Directorate city of Gabrovo- Bulgarian Food Safety Agency (Bulgarija) tyrimų protokole Nr. 2059/01.07.2020 buvo pateikta išvada, kad šaldytuose vištienos sparnelių peteliuose iš Lenkijos (partijos numeris L600850365), kurios gamintojas yra KPS Food Sp. z. o. o., nustatyti patogeniniai mikroorganizmai - Salmonella Enteritidis.

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalimi, yra laikytina, kad visa produkcijos partija laikytina nesaugia, ir papildomi laboratoriniai tyrimai dėl jos neturi būti atlikti.

Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus VMVT 2020 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. 69SV-351 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“, kuriuo uždraudė pareiškėjai tiekti rinkai šaldytus vištienos sparnelių petelius (partijos numeris L600850365, tinka vartoti iki 2021 m. rugsėjo 29 d., sufasuota po 10 kg, kartoninės dėžės, kilmės šalis Lenkija, KPS Food Sp. z. o. o., gauta iš viso 90 kg) ir įpareigojo pareiškėją susigrąžinti produktą iš vartotojų, pašalinti iš rinkos ir sunaikinti. Šio sprendimo pareiškėja neskundė, todėl laikytina, kad faktas, jog UAB „Baltic Foods“ į rinką pateikė nesaugų produktą, įrodytas.

Be to, pagal Maisto įstatymo 12³ straipsnio 1 dalies 2 punktą maisto tvarkymo subjektas ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojas ir (ar) tiekėjas neatsako už nesaugaus maisto ar nesaugių su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų ir (ar) suklastoto maisto pateikimą į rinką, jeigu įrodo, kad: maistas ar su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos tapo nesaugus (nesaugūs) vėliau dėl trečiojo asmens veiksmų netinkamai, neatsargiai gabenant ar saugant (sandėliuojant) maistą ar su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas dėl kitų nuo maisto tvarkymo subjekto ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojo ir (ar) tiekėjo valios nepriklausančių priežasčių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įrodymų, kad rinkai pateikta paukštiena buvo saugi.

Atsakovės vertinimu, Nutarimas atitinka tiek formos, tiek turinio reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje.

Pasisakydama dėl baudos skyrimo terminų atsakovė nurodė, kad pagal Maisto įstatymo 12⁴ straipsnį, šio įstatymo 12² straipsnyje numatytas baudas VMVT gali skirti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju - per dvejus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. LVAT praktikoje išaiškinta, kad pažeidimo nustatymo diena yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena, o sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas pažeidimas. Pažeidimo nustatymo diena - momentas, kai institucija, įgaliota surašyti protokolą, nustato pakankamai duomenų, būtinų tokiam pažeidimui užfiksuoti bei kvalifikuoti. Tokie duomenys yra pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeidimą kvalifikuojančios aplinkybės, traukiamo atsakomybėn asmens nustatymas ir kt. (LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1565-13; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-964-14). LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-558-822/2018, konstatavo, kad nors aukščiau nurodyta teismo praktika yra susijusi su Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau - Alkoholio kontrolės įstatymas) nuostatų aiškinimu, Alkoholio kontrolės įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas savo esme yra panašus į Maisto įstatymo 124 straipsnyje nustatytą reguliavimą ir dėl to paminėta LVAT praktika galima vadovautis.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus VMVT protokolą dėl galimo Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo Nr. 69MĮPP-95 surašė 2020 m. lapkričio 12 d., todėl Nutarimo priėmimo metu (t. y. 2022 m. gegužės 17 d.) šis terminas dar nebuvo suėjęs.

Atsakovė nesutiko, kad VMVT neturėjo pagrindo skundžiamame nutarime konstatuoti veikos pakartotinumo 2020 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. MĮPN-35 pagrindu, nes šis nutarimas vis dar yra vykstančio teisminio ginčo objektas (teisinio proceso Nr. 3-61-3-01143-2020-6), taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta bauda, nepaisant sunkinančios aplinkybės, buvo sumažinta nuo jos vidurkio net kelis kartus (t. y. nuo 1650 iki 500 eurų).

Atsakovės vertinimu, pareiškėjos keliamas klausimas ES Teisingumo Teismui nagrinėjamos bylos išsprendimui nėra aktualus, nes pareiškėja neskundė sprendimo, kuriuo ji buvo įpareigota pašalinti iš rinkos ir sunaikinti nesaugų produktą, o Pareiškėjos nurodytų ES reglamentų nuostatos yra aiškios ir dėl jų prasmės ar taikymo apimties nėra pagrindo abejoti.

Atsakovė pažymėjo, kad Reglamentu (EB) Nr. 178/2002 valstybėms narėms yra nustatyta pareiga kontroliuoti nacionalinius maisto tvarkymo subjektus, taikyti poveikio priemones tiems maisto tvarkymo subjektams, kurie pažeidžia maisto saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. VMVT vykdydama jai teisės aktais pavestas funkcijas, t. y. vykdydama valstybinę maisto kontrolę, nustatė, kad pareiškėja, t. y. Lietuvos Respublikoje veikiantis maisto tvarkymo subjektas, pateikė Lietuvos Respublikos rinkai nesaugų maisto produktą, t. y. neužtikrino, kad produktas atitiktų su jos veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, todėl pagal Maisto įstatymo nuostatas paskyrė pareiškėjai baudą už padarytą pažeidimą. VMVT nėra įgaliota kontroliuoti kitų valstybių narių ūkio subjektų ir taikyti jiems poveikio priemonių.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos rinkai pateiktoje paukštienoje buvo nustatyti patogeniniai mikroorganizmai Salmonella Enteritidis, t. y. serotipas nurodytas Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje, todėl kitos pareiškėjos nurodytos sustabdytos bylos nėra aktualios. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. balandžio 28 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 1 straipsnis, siejamas su Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 8 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentinga institucija gali laikyti nesaugiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2 dalis, maisto produktus, kuriuos sudaro šviežia paukštiena ir kuriuose buvo nustatyta kitų patogeninių mikroorganizmų, o ne Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 punkte nurodytų salmonelių serotipų.

Teismo posėdžio metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2022 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. MĮPN-118, kuriuo atsakovė konstatavo Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 7 straipsnio l dalies pažeidimą ir pareiškėją nubaudė 500 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl administracinės bylos sustabdymo

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-186-575/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01561-2019-8), kurioje 2021 m. vasario 10 d. nutarta kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjos vertinimu, šis klausimas yra reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje, todėl nagrinėjama byla turi būti sustabdyta iki ESTT priims prejudicinį sprendimą ir atsakys į pateiktą klausimą administracinėje byloje Nr. eA-186-575/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01561-2019-8).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) matyti, kad pareiškėjos nurodoma administracinė byla yra išnagrinėta ir joje priimtas galutinis sprendimas t. y. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos sustabdymas nebeaktualus, nes ESTT priėmė prejudicinį sprendimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį sprendimą, todėl pareiškėjos prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo netenkintinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad VMVT Vilniaus departamentas, atsižvelgdamas į 2020 m. liepos 7 d. Skubų pranešimą dėl nesaugaus maisto, pašarų ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų Nr. 20200707-000-(59) (toliau – ir Skubus pranešimas), 2020 m. liepos 7 d. atliko neplaninį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas), kurio metu buvo surašytas Didmeninės prekybos subjekto / sandėlio patikrinimo aktas Nr. 69MPĮ-782 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

Patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimas atliekamas neplanine tvarka, pagal Skubų pranešimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bulgarijos atsakingos institucijos pranešė RASFF sistema pavojaus pranešimą dėl šaldytų vištienos sparnelių iš Lenkijos, kuriuose nustatyti patogeniniai mikroorganizmai (Salmonella Enteritidis 5g/25g). Gauta papildoma informacija iš Lenkijos atsakingų institucijų, kad produkcija pateko ir į Lietuvą. Pagal 2020 m. birželio 23 d. Bulgarijoje atliktus tyrimus ir 2020 m. liepos 1 d. laboratorijos Regional Food Safety Directorate city of Gabrovo- Bulgarian Food Safety Agency, Bulgarija, tyrimų protokolą Nr. 2059/01.07.2020, nustatytos Salmonelės (Salmonella Enteritidis). Šaldyti vištienos sparnelių peteliai iš Lenkijos, partijos numeris L600850365, tinka vartoti iki 2021 m. rugsėjo 27 d., sufasuota po 10 kg, kartoninėse dėžėse, gamintojas KPS Food Sp. Z. O. O., Ul. Zakladowa 7, Pionki, Lenkija, į UAB ,,Baltic Foods“ didmeninės prekybos sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gauta su 2020 m gegužės 25 d. lydinčiu dokumentu VAT Invoice Nr. UE/FwzDW/2020/05/197, 2020 m. gegužės 27 d. CMR Nr. BGR 14802/BGR7P71, paletės Nr. 659067410001192454, iš viso gauta 90 kg. Patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimo metu sandėlyje likučio nėra.

Patikrinimo akte nurodyta, kad nustatyta neatitiktis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 2 dalies a) ir b) punktams, Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

VMVT Vilniaus departamentas UAB „Baltic Foods“ surašė 2020 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 69SV-351 „Dėl produkto (-ų) tiekimo rinkai uždraudimo“, kuriuo pareiškėjai uždraudė tiekti rinkai nesaugius šaldytus vištienos sparnelių petelius, 90 kg, partijos numeris L600850365, tinka vartoti iki 2021 m. rugsėjo 27 d., sufasuota po 10 kg, kartoninėse dėžėse, gamintojas KPS Food Sp. Z. O. O., Ul. Zakladowa 7, Pionki, Lenkija, kadangi Produktas neatitinka Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a) ir b) punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Sprendimu įpareigojo UAB „Baltic Foods“ susigrąžinti nesaugų produktą iš vartotojų, pašalinti nesaugų produktą iš rinkos ir jį sunaikinti.

Šis sprendimas yra įsigaliojęs, teisės aktų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo.

VMVT Vilniaus departamentas Surašė Protokolą, kuriame konstatavo, kad UAB „Baltic Foods“ pateikė rinkai Nesaugų produktą, kuris neatitiko Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a) ir b) punktų, Reglamento (EB) Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktų, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto.

VMVT 2022 m. gegužės 17 d. priėmė skundžiamą Nutarimą. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisija, vadovaudamasi Maisto įstatymo 12⁵ straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. B1-648 „Dėl Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, 2020 m. lapkričio 12 d. Protokolu, konstatavo, kad UAB „Baltic Foods“ pažeidė Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir už šio įstatymo pažeidimą UAB „Baltic Foods“ skyrė 500 Eur baudą.

Dėl Sprendimo teisėtumo

Pareiškėja skunde nurodė, kad nėra administracinės atsakomybės taikymo sąlygų, nes ne pareiškėja, o Lenkijos įmonė pateikė produkciją į bendrą ES rinką, kurioje produkciją įsigijo pareiškėja. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovė netyrė pas pareiškėją buvusios produkcijos ir nenustatė, jog ji būtų buvusi netinkama.

Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo santykius reguliuoja Maisto įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Maisto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad maistas ir su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus: maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus. Maisto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad maisto tvarkymo subjektai ir su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojai ar tiekėjai privalo pateikti į rinką saugų maistą ir su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas. Maisto įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje įtvirtinta, kad pateikimas į rinką – kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje. Maisto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektas – ši sąvoka atitinka sąvoką „maisto verslo operatorius“ ir vartojama ta pačia reikšme, kaip ši apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 178/2002.

Maisto įstatymo 12² straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, nustačiusi šio įstatymo pažeidimus, susijusius su maisto ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų sauga, maisto tvarkymo subjektui ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojui ir (ar) tiekėjui pritaikiusi rinkos ribojimo priemones, skiria įspėjimus arba baudas.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maisto tvarkymo subjektams ar su maistu besiliečiančių gaminių ir medžiagų gamintojams ir (ar) tiekėjams, pateikusiems į rinką nesaugų maistą ar nesaugius su maistu besiliečiančius gaminius ir medžiagas, skiriamas įspėjimas arba nuo 300 iki 3 000 eurų bauda. Maisto tvarkymo subjektams, gaminantiems ir (ar) pateikusiems į rinką suklastotą maistą, skiriama nuo 3000 iki 14 000 eurų bauda.

Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad „maisto verslas“ – tai pelno siekianti arba nesiekianti viešoji ar privati įmonė, vykdanti bet kokią su visais maisto gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapais susijusią veiklą; „maisto verslo operatorius“ – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, atsakingi už tai, kad jų kontroliuojamame maisto versle būtų garantuotai laikomasi maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.

Reglamento Nr. 178/2002 3 straipsnio 8 dalyje pažymėta, kad „pateikimas į rinką“ – tai maisto arba pašarų laikymas pardavimui, įskaitant siūlymą parduoti arba kurį nors kitą jo perdavimo būdą, nemokamai ar už pinigus, ir pats pardavimas, paskirstymas bei kitos jo perdavimo formos.“

Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesaugus maistas į rinką nepateikiamas. To paties straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta, kad maistas laikomas nesaugus, jei manoma, kad jis: a) kenkia sveikatai; b) netinka žmonėms vartoti. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi.

Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad maisto ir pašarų verslo operatoriai visuose su jų kontroliuojamu verslu susijusiuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose užtikrina, kad maistas arba pašarai atitiktų su jų veikla susijusius maisto produktus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir tikrina, kad šių reikalavimų būtų laikomasi.

Reglamento Nr. 2073/2005 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad maisto verslo operatoriai užtikrina, kad maisto produktai atitiktų atitinkamus I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. Tuo tikslu maisto verslo operatoriai kiekviename gamybos, perdirbimo ir paskirstymo, įskaitant mažmeninę prekybą, etape, įgyvendindami savo RVASVT principais paremtas procedūras ir geros higienos praktiką, imasi priemonių, kad užtikrintų: a) kad jų kontroliuojamų žaliavų ir maisto produktų tiekimas, tvarkymas ir perdirbimas vykdomas įgyvendinant proceso higienos kriterijus, b) kad pagrįstai numatomomis paskirstymo, laikymo ir naudojimo sąlygomis būtų galima įgyvendinti produkto tinkamumo vartoti laikotarpiu taikytinus maisto saugos kriterijus.

Reglamento Nr. 2073/2005 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad patvirtindami arba tikrindami, ar teisingai veikia RVASVT principais ir geros higienos praktika paremtos procedūros, maisto verslo operatoriai atlieka tyrimus atitinkamai pagal I priede nustatytus mikrobiologinius kriterijus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maisto verslo operatoriai nusprendžia, koks mėginių dažnumas yra tinkamas, išskyrus tuos atvejus, kai I priede numatytas konkretus mėginių ėmimo dažnumas; o tokiu atveju mėginiai imami ne rečiau kaip numatyta I priede. Maisto verslo operatoriai priima šį sprendimą savo procedūrų, paremtų RVASVT principais ir geros higienos praktika, kontekste, atsižvelgdami į nurodymus dėl maisto produktų naudojimo. Mėginių ėmimo dažnumą galima suderinti su maisto bendrovių pobūdžiu ir dydžiu su sąlyga, kad nenukentės maisto produktų sauga.

Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus „Maisto saugos kriterijai“ 1.28 punkte maisto kategorijai „šviežia paukštiena“ (šis kriterijus taikomas šviežiai paukštienai iš veislinių Gallus gallus rūšies paukščių pulkų, vištų dedeklių, broilerių ir veislinių bei mėsinių kalakutų pulkų) taikomas reikalavimas – Salmonella Typhimurium, Salmonella Enteritidis, taikomos ribos – neaptikta 25 gramuose, kriterijaus taikymo etapas ? produktai, pateikti į rinką jų tinkamumo vartoti laikotarpiu.

2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2160/2003 dėl salmonelių ir kitų nurodytų zoonozių sukėlėjų per maistą kontrolės (toliau – ir Reglamentas Nr. 2160/2003) II priedo E dalies 1 punkte nurodyta, kad nuo 2011 m. gruodžio 1 d. šviežia I priede išvardytų naminių paukščių mėsa turi atitikti Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nustatytą atitinkamą mikrobiologinį kriterijų.

Europos Komisijos pranešime dėl rekomendacinio dokumento dėl maisto saugos vadybos sistemų, apimančių privalomąsias programas (PP) ir RVASVT principais grindžiamas procedūras, taikymo ir jo supaprastinimo (lankstumo) kai kuriose maisto tvarkymo įmonėse (2016/C 278/01) yra pateiktos atitinkamos Europos Komisijos rekomendacijos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime byloje Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck, C 443/13 nurodė, jog Reglamento Nr. 2160/2003 II priedo E dalies 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad šio reglamento I priede išvardytų naminių paukščių šviežia mėsa turi atitikti Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodytą mikrobiologinį kriterijų visais platinimo etapais, įskaitant mažmeninės prekybos etapą (30 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad nors Reglamente Nr. 2073/2005 nustatyti mikrobiologiniai kriterijai, kuriuos turi atitikti maisto produktai visais maisto tiekimo grandinės etapais, šiame reglamente nėra nuostatų, susijusių su maisto verslo operatorių atsakomybės tvarka. Šiuo klausimu reikia remtis Reglamentu Nr. 178/2002. Šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog maisto verslo operatoriai visais su jų kontroliuojamu verslu susijusiais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais užtikrina, kad maisto produktai atitiktų su jų veikla susijusių teisės aktų, reglamentuojančių maisto produktus, reikalavimus (sprendimo 33, 34 punktai). Remdamasis nurodytais motyvais Teisingumo Teisingumas darė išvadą, kad Sąjungos teisė, ypač reglamentai Nr. 178/2002 ir 2073/2005, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš esmės nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį maisto verslo operatoriui, kuris veikia tik platinimo etapu, kad pateiktų maisto produktą rinkai, taikoma sankcija už Reglamento Nr. 2073/2005 I priedo 1 skyriaus 1.28 eilutėje nurodyto mikrobiologinio kriterijaus nesilaikymą (36 punktas). Teisingumo Teismas šiame sprendime taip pat pažymėjo, kad, net darant prielaidą, jog sankcijų sistema pagrindinėje byloje yra atsakomybės be kaltės sistema, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokia sistema savaime nėra neproporcinga siekiamiems tikslams, jeigu šia sistema siekiama skatinti nurodytus asmenis laikytis reglamento nuostatų ir jeigu siekiama bendrojo intereso tikslų, kuriais galima pateisinti tokios sistemos nustatymą (žr. Sprendimo Urb?n, EU:C:2012:64, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Pareiškėja neginčijo, kad ji veikė kaip maisto operatorius, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodyta Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos keliamos abejonės dėl atsakomybės jai (kaip maisto operatoriui) taikymo pagrįstumo, yra nepagrįstos.

Atmestini ir pareiškėjos argumentai dėl to, kad atsakovė negalėjo taikyti atsakomybės pareiškėjai, nes nenustatė pas ją buvusios produkcijos netinkamumo.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo turinio, Salmonella Enteritidis buvo aptikta Bulgarijoje, iš Lenkijos pateiktoje paukštienoje, o pareiškėjos patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja šaldymo patalpoje laikė iš Lenkijos gamintojo įsigytus tos pačios partijos paukštienos gaminius. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad Salmonella Enteritidis užkrėsta paukštiena yra nesaugus maistas, tačiau pareiškėja teigia, jog atsakovė turėjo atlikti pas pareiškėją buvusios produkcijos tyrimus.

Kaip minėta, Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, su maistu besiliečiantys gaminiai ir medžiagos. Ar maistas yra saugus, nustatoma vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jei nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus, nebent po išsamaus įvertinimo nebūtų rasta įrodymų, jog likusioji partijos, siuntos ar krovinio dalis yra nesaugi.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, maisto saugumo kriterijai yra nustatyti, inter alia, Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnyje (Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė pagrįstai taikė Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą prezumpciją pareiškėjai (kaip tinkamam subjektui) dėl produkto nesaugumo, todėl pareiškėjos argumentai susiję su atsakomybės taikymu pareiškėjai atmetami kaip nepagrįsti.

Reglamento Nr. 178/2002 14 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta galimybė išsamiai įvertinti likusiąją partijos, siuntos ar krovinio dalį, ir, neradus įrodymų, kad ji yra nesaugi, paneigti prielaidą, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus.

Taigi, nagrinėjamu atveju pagal pirmiau aptartą reglamentavimą Tarnybai, gavus pranešimą apie nesaugų maistą, nekilo pareiga atlikti papildomus išsamius tyrimus, kad būtų galima laikyti, jog tos pačios partijos paukštiena yra nesaugi, tačiau minėta galimybe paneigti nurodytą prezumpciją galėjo pasinaudoti pareiškėja, siekdama įrodyti, jog jos turima paukštiena yra saugus maistas. Byloje nėra įrodymų, kad šia teise pareiškėja būtų pasinaudojusi arba įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ginčo paukštienos gaminiai būtų buvę saugūs.

Dėl šių priežasčių pareiškėjos argumentai, susiję su papildomų tyrimų atlikimu atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl administracinės nuobaudos skyrimo

Pareiškėja nurodė, kad Administracinių nusižengimų kodekso 39 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Nutarime Produkcija į bendrą ES rinką jo gamintojo buvo patiekta daugiau kaip prieš dvejus metus.

Pagal Maisto įstatymo 12⁴ straipsnį, šio įstatymo 12² straipsnyje numatytas baudas VMVT gali skirti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju - per dvejus metus nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos.

LVAT praktikoje išaiškinta, kad pažeidimo nustatymo diena yra protokolo dėl padaryto pažeidimo surašymo diena, o sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad yra padarytas atitinkamas pažeidimas. Pažeidimo nustatymo diena - momentas, kai institucija, įgaliota surašyti protokolą, nustato pakankamai duomenų, būtinų tokiam pažeidimui užfiksuoti bei kvalifikuoti. Tokie duomenys yra pažeidimo padarymo aplinkybės, pažeidimą kvalifikuojančios aplinkybės, traukiamo atsakomybėn asmens nustatymas ir kt. (LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1565-13; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-964-14).

LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-558-822/2018, konstatavo, kad nors ši teismo praktika yra susijusi su Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimu, Alkoholio kontrolės įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas savo esme yra panašus į Maisto įstatymo 12⁴ straipsnyje nustatytą reguliavimą ir dėl to pirmiau nurodytą LVAT praktika galima vadovautis.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Vilniaus VMVT protokolą dėl galimo Lietuvos Respublikos maisto įstatymo pažeidimo Nr. 69MĮPP-95 surašė 2020 m. lapkričio 12 d., todėl Nutarimo priėmimo metu (t. y. 2022 m. gegužės 17 d.) dviejų metų terminas dar nebuvo suėjęs, ir pareiškėjos argumentai dėl senaties taikymo nagrinėjamu atveju atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovė neturėjo pagrindo skundžiamame nutarime konstatuoti veikos pakartotinumo 2020 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. MĮPN-35 pagrindu, nes šis nutarimas yra vis dar tebevykstančio teisminio ginčo objektas (teisinio proceso Nr. 3-61-3-01143-2020-6).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja kvestionuoja pažeidimo pakartotinumo faktą, tačiau nenurodo, kokią įtaką tai turėtų priimtam sprendimui. Pareiškėja taip pat nenurodo, kaip šis faktas galėtų daryti įtaką jai paskirtos baudos dydžiui.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai paskirta bauda buvo sumažinta nuo jos vidurkio net kelis kartus (t. y. nuo 1650 iki 500 eurų), o pareiškėjai nenurodžius kitų aplinkybių, susijusių su pažeidimo pakartotinumo įtaka sprendimui, jos argumentai dėl pažeidimo pakartotinumo nesudaro pagrindo panaikinti priimto sprendimo.

Teismo vertinimu, Nutarimas priimtas laikantis Maisto įstatymo 12² straipsnio 2 dalies, 12³ straipsnio 2 dalies ir 12⁵ straipsnio 1 dalies nuostatų, pareiškėjai paskirta padaryto pažeidimo pobūdį ir pavojingumą atitinkanti piniginė bauda.

Dėl Nutarimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo normoms

Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas, nes jame tik išvardintos pobūdžio normos, tačiau nenurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjos kaltė.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra konstatavęs, kad pastarosios VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756 450/2010)

Teismas pažymi, jog ginčijamą Nutarimą priėmė įstatymų įgaliota kompetentinga institucija, Nutarimas priimtas nustačius faktines aplinkybes, t. y. kad Produkcijos partijoje rasta Salmonella Enteritidis bakterija, Nutarime aiškiai nurodytas nustatyto pažeidimo teisinis reglamentavimas, Nutarimas pagrįstas tyrimo metu surinkta informacija bei dokumentais, todėl teismo vertinimu, ginčijamas Nutarimas priimtas ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai ir teisingai pritaikius teisės normas, todėl keisti ar naikinti Nutarimą skunde nurodytais motyvais, susijusiais su jo neatitikimu VAĮ normoms, nėra pagrindo.

Dėl lygiaverčio poveikio priemonių

Pareiškėja nurodė, kad atsakovė savo veiksmais taiko lygiaverčio poveikio priemones, versdama maisto tvarkymo operatorius pirkti produkciją tik iš su atsakove bendradarbiaujančių gamintojų bei nesudaryti tiems gamintojams konkurencijos Lietuvoje, prekiaujant pigesne lenkiška paukštiena.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl tai, ar baudos buvo skirtos kitiems (nacionaliniams) gamintojams, dėl jų produkcijos kokybės, neturi įtakos ginčijamo Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes, kaip jau buvo minėta, teisinis ir faktinis pagrindas priimti tokį Nutarimą egzistavo.

Dėl prašymo kreiptis į ESTT

Pareiškėja nurodė, kad būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pateikiant klausimus: 1) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinama taip, kad nesaugų maisto produktą pašalinti iš rinkos, taip pat jį sunaikinti turi tas maisto tvarkymo operatorius, kuris įvežė produkciją į tos maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos? 2) ar 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002, nustatantis maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ir Reglamentas Nr. 2073/2005, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1086/2011, turi ir gali būti aiškinama taip, kad sankcija už nesaugaus maisto produkto patiekimą į rinką yra taikoma ne tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris jį pagamino ar pas kurį nustatytas nesaugos produkto faktas, bet tam maisto tvarkymo operatoriui, kuris įvežė produktą į sankciją taikančios maisto priežiūros institucijos buvimo vietos valstybės narę iš kitos ES narės teritorijos, net jeigu jis tos produkcijos niekam nepardavė?

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ESTT ir LVAT praktiką, nacionaliniai teismai nėra saistomi proceso šalių iniciatyvos dėl prejudicinio sprendimo. ESTT yra nurodęs, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis nėra nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į ESTT priemonė, ir dėl to vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Europos Sąjungos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas SESV 267 straipsnio prasme (ESTT 2006 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Nr. C-344/04 International Air Transport Association ir kt., p. 28).

Nors SESV 267 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nacionalinių teismų, kurių priimti procesiniai sprendimai negali būti skundžiami instancine tvarka, pareiga kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo yra imperatyvaus pobūdžio, ši pareiga turi išimčių. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio spendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas Teismo sprendimas panašioje ar tokioje pačioje byloje (ETT Sprendimas byloje Nr. 28-30/62 Da Costa Schaake NV prieš Administratie der Belastigen); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nebėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje Nr. 283/81); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai.

Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgti į nagrinėjamos bylos ypatybes ir vertinti tiek prejudicinio sprendimo poreikį sprendimo priėmimui, tiek ir pateikiamų klausimų reikšmingumą, tenka nacionalinio teismo, kuriam tenka atsakomybė už byloje priimamą sprendimą, kompetencijai (Teisingumo Teismo Sprendimas byloje C-415/93 Union royale belge des societes de football ass. Prieš Bosman).

Taigi, sprendimą dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priima pats bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2969-1062/2019).

Nagrinėjamu atveju jau buvo minėta, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Ute Reindl prieš Bezirkshauptmannschaft Innsbruck Nr. C-443/13 buvo pateiktas atsakymas dėl 2005 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų, iš dalies pakeisto 2011 m. spalio 27 d. Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 1086/2011, kartu su pirmiau nurodyto reglamento I priedo 1 skyriaus 1.28 eilute išaiškinimo, kuriame buvo išaiškinta dėl maisto tvarkymo operatoriaus atsakomybės, t. y. buvo atsakyta į pareiškėjos prašymo antrą klausimą.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nekeliamas ginčas dėl VMVT Vilniaus departamento sprendimo, kuriuo Tarnyba įpareigojo UAB „Baltic Foods“ pašalinti nesaugų Produktą iš rinkos ir jį sunaikinti, susigrąžinti iš vartotojų, uždrausti tiekti Produktą, teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija laiko, kad pirmasis pareiškėjos klausimas nėra aktualus nagrinėjamam ginčui ir neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 – 133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Foods“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Sigita FomičiovaIndrė Pukanasytė-BiekšėGediminas Užubalis