Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-28 · Administracinė byla Nr. I-1468-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-28
Bylos Nr.
I-1468-244/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00126-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1468-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00126-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1 – 2; 5), prašydamas: 1) priteisti neturtinės žalos atlyginimą 5 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų; 2) priteisti neturtinės žalos atlyginimą 1 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – Vilniaus PN) nuo 2016 m. iki skundo padavimo teismui dienos jis yra gavęs drausminę nuobaudą – perkeltas į kamerų tipo patalpas. Šiose patalpose minimalus gyvenamasis plotas asmeniui nebuvo užtikrintas, skaičiuojant plotą vienam asmeniui nebuvo išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas, dėl mažos erdvės pareiškėjui trūko oro, jautė diskomfortą, buvo prasta ventiliacija. Skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. 2015 m. spalio bei gruodžio mėnesiais, 2016 m. sausio ir vasario mėnesiais Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto asmeniui kamerose, iš bendro ploto nebuvo išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrintas jo privatumas, kadangi sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atitvertas sienele, Lukiškių TI-K kamerose buvo prasta ventiliacija.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 12 – 17), kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) reikalavimus; Lietuvos Respublikos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 76 – 80) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus PN nurodo, kad skunde nurodomu laikotarpiu (nuo 2016 m.) pareiškėjas 7 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, kuomet nuobaudas jam atlikti buvo paskirta kamerų tipo patalpose. Taip pat pareiškėjui 4 kartus buvo pritaikytas atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigoje. Pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas bei buvo izoliuotas izoliatoriaus kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose. Atkreipia dėmesį, kad minimalaus ploto reikalavimai nebuvo viršyti, asmenų nebuvo laikoma daugiau, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytų institucijų – Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Byloje pateiktais duomenimis, sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2015 m. spalio bei gruodžio mėnesiais, 2016 m. sausio ir vasario mėnesiais. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas įvairiais laikotarpiais Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. vasario 3 d. (b. l. 12 – 17). Įvertinus pateiktus duomenis bei kamerose laikytų asmenų skaičių nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 3 d. kameroje Nr. 314, kurios plotas 7,58 kv. m buvo laikomi 3 asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teko 2,53 kv. m, taigi 3 paras nebuvo užtikrintas ne tik minimalus plotas, numatytas nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau ir EŽTT praktikoje. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, 2016 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 203, kurios plotas 6,83 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, pareiškėjui teko 3,4 kv. m, taigi 1 parą nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m tenkančio ploto vienam asmeniui reikalavimas. Kitais laikotarpiais minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu atitiko nustatytus reikalavimus.

Įvertinęs byloje esančius duomenis ir atsižvelgęs į tokio pobūdžio bylose suformuotą LVAT praktiką, teismas nustatė, kad pareiškėjui 4 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu (iš viso 4 paras) buvo pažeistas ne tik vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas, tačiau ir Konvencijos 3 straipsnis.

Akcentuotina tai, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo kameros ploto todėl buvo pažeistas jo privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K pateikė fotonuotraukas, kuriose matyti, kad tam tikrose patalpose yra įrengtos užuolaidos (b. l. 24 – 27), tačiau nenurodė, kuriose, taigi negalima nustatyti, ar pareiškėjas buvo laikomas būtent šiose patalpose. Teismas pažymi, kad užuolaidų įrengimas nėra tinkamas būdas asmenų privatumui apsaugoti EŽTT ir LVAT išaiškinimų kontekste. Atsakovas taip pat pateikė informaciją (b. l. 28 – 29), kuriose kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose laikomas nebuvo. Likusiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele nuo likusio ploto neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Teismas konstatuoja, kad 14 parų pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo bloga ventiliacija. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų (b. l. 30 – 74) matyti, kad patikrinimai buvo atliekami periodiškai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo aktu nustatyti pažeidimai kameroje Nr. 109 (kurioje buvo laikomas pareiškėjas) – neužtikrinta tinkama, teisės aktuose numatyta temperatūra. Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 3 d. raštu informavo, kad pažeidimai yra pašalinti, o taip pat padidinamas paduodamo termofikato kiekis sistemoje (b. l. 32). Darytina išvada, kad nors pareiškėjas ir buvo laikomas vieną parą kameroje, kurioje temperatūra neatitiko teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl tokio mažareikšmio teisės aktų neatitikimo yra pagrindas neturtinei žalai kilti. Kitose kamerose (Nr. 106, 112, 314, 109, 203, 108, 345, 398) ir tuo laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų, susijusių su ventiliacija nenustatyta, pareiškėjas jokių konkrečių duomenų dėl to nepateikė. Atsakovės atstovui pateikus pareiškėjo nurodomas aplinkybes paneigiančius duomenis (patikrinimo aktai) teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2016 m. iki skundo padavimo teismui dienos (2018 m. sausio 11 d.) buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, tą patvirtina ir atsakovo pateikti Vilniaus PN direktoriaus nutarimai dėl nuteistojo nubaudimo (b. l. 84 – 99; 101– 116). Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: Nr. 18K, Nr. 10K, Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 16K, Nr. 21K, Nr. 19K, Nr. 11D, Nr. 1D (b. l. 81 – 82).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Taisyklių 11¹.2 papunktis).

Kadangi pasisakant dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui Lukiškių TI-K, detaliai išanalizuotas teisinis reguliavimas ir konstatuota, kad teisės aktai nenumato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, papildomai nesikartotina, o vertinant vienam asmeniui tenkantį plotą Vilniaus PN, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad kamerų tipo patalpos Nr. 18K plotas 30,67 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 10K plotas 14,15 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 1K plotas 13,05 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 16K plotas 14,46 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 21K plotas 13,82 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 19K plotas 14,3 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 11D plotas 19,45 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 1D plotas 12,69 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos. Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas – 3,6 kv. m – Vilniaus PN nebuvo pažeistas. Darytina išvada, kad atsakovės atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Vilniaus PN nors tualetas ir yra atitvertas durimis, tačiau dėl prastos ventiliacijos nuolat jautėsi nemalonus kvapas. Iš skundo argumentų teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neginčija, jog sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas durimis. LVAT laikosi pozicijos, jog tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Įvertinus skundo argumentus bei teismų praktikoje įtvirtintos pozicijos, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu Vilniaus PN, pažeistas nebuvo. Teismas taip pat pažymi, kad pagal HN 76:2010 2 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 4 paras buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, sudarė mažiau nei 3 kv. m, konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, taip pat į tai, kad Vilniaus PN pažeidimų nenustatyta, teismas vertina, kad pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos dydis už pažeistą teisę į minimalų plotą, kalint Lukiškių TI-K, yra 44 Eur. Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, teismas vertina ir privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. (a. k. 39312292385) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 44 Eur (keturiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska