Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2015-12-15 · Civilinė byla Nr. 2-713-965/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-15Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-18Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
2-713-965/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-05556-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Tamošaitienė
Ieškovas
AB „Lietuvos draudimas“
Atsakovas
UAB „Transmodas“
Trečiasis asmuo
Y. A. A.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-713-965/2015Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05556-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.; 2.5.39.2.6.1.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erika Tamošaitienė, sekretoriaujant Erikai Palepšienei, dalyvaujant ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai I. V., atsakovės UAB „Transmodas“ atstovui advokatui D. C., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Transmodas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Y. A. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 11348,43 Lt (3286,73 Eur) žalos atlyginimą, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-10-05 Rusijoje įvyko avarija, kurios metu buvo apgadinti keli automobiliai. Avarija įvyko dėl trečiojo asmens Y. A. A. kaltės, kuris vairavo automobilį VOLVO FH12. Šios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarė UAB „Transmodas“. Atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, nurodė, kad automobilis bus naudojamas Lietuvos Respublikoje, neinformavo draudiko, kad automobilis bus naudojamas užsienyje, todėl draudikas negalėjo įvertinti padidėjusios draudimo rizikos. Atsakovė parduodama automobilį trečiajam asmeniui – Kirgizijos piliečiui – turėjo jam išaiškinti, kad automobilis gali būti naudojamas tik Lietuvos Respublikoje, nes pagal draudimo sutartį draudimo apsauga galioje tik šioje teritorijoje. Be to, atsakovė turėjo informuoti draudiką apie pasikeitusį transporto priemonės savininką. Už šios draudimo sutarties sąlygos pažeidimą yra numatyta prievolė atlyginti draudikui iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Pareiga išaiškinti draudimo sutarties sąlygas naujam transporto priemonės savininkui kyla draudėjui, atsakovas šios pareigos neįvykdė, todėl prisiėmė neigiamų pasekmių riziką.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus, papildomai nurodė, kad atsakovė, sudarydama draudimo sutartį, nurodė, kad transporto priemonė bus naudojama Lietuvoje. Tai žinodama, atsakovė automobilį su tranzitiniais numeriais pardavė užsieniečiui. Atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsargi, neįvertino galimybės, kad naujasis transporto savininkas gali ir nesudaryti naujos draudimo sutarties, kuri galiotų ir Rusijoje. Ieškovės atstovo nuomone, atsakovė iš karto turėjo sudaryti draudimo sutartį be transporto priemonės naudojimo teritorijos apribojimų, sumokėdama didesnę draudimo įmoką, arba, pardavusi transporto priemonę užsieniečiui, turėjo nutraukti draudimo sutartį. Mano, kad atsakovei atsakomybė kyla pagal Draudimo sutarties 2.2.3. punktą.

Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad apdraustoji transporto priemonė 2012-09-18 buvo parduota Kirgizijos piliečiui, trečiajam asmeniui šioje byloje. 2012-10-05 įvykusio draudiminio įvykio Rusijoje metu transporto priemonė priklausė ne atsakovei, bet Y. A. A., kuris ir turėtų būti atsakingas ieškovei už galimą žalą. Prieš parduodama transporto priemonę, atsakovė ją įregistravo, buvo išduoti tranzitiniai numeriai, automobilis buvo apdraustas ir draudimas galiojo vieną mėnesį. Tam, kad atsakovė galėtų įregistruoti transporto priemonę ir ją parduoti, ji privalėjo jį apdrausti. Atsakovė transporto priemonę draudė ne tam, kad ja naudotųsi, bet tik tam, kad parduotų. Todėl atsakovė pasirinko patį paprasčiausią draudimo pasiūlymą trumpam laikotarpiui, atsakovei nebuvo žinoma, kas bus naujasis transporto priemonės savininkas, kur ši priemonė bus naudojama. Pareigą pranešti apie pasikeitusią draudimo riziką bei savininką turėjo Y. A. A., nes jam atsakovė perdavė draudimo polisą, todėl naujam savininkui perėjo draudėjo teisės bei pareigos.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė nesutikimo su ieškiniu argumentus, papildomai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad transporto priemonė galėjo būti naudojama tik Lietuvoje, nes atsakovei kartu su draudimo polisu buvo išduota žalioji kortelė – tarptautinis transporto priemonės draudimas. Be to, nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė neinformavo naujojo transporto priemonės savininko apie draudimo sutarties sąlygas.

Trečiasis asmuo Y. A. A. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį informuotas tinkamai, t. y. viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.). Trečiajam asmeniui procesiniai dokumentai buvo siunčiami į Kirgiziją, tačiau grįžo neįteikti, nes trečiasis asmuo neatvykdavo nei į vieną teismo posėdį, nors apie juos buvo informuotas tinkamai (2 t., b. l. 12-17).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2012-09-18 atsakovė su ieškove sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės prievalomojo draudimo sutartį, kuria vieno mėnesio laikotarpiui, t. y. iki 2012-10-17, buvo apdrausta transporto priemonės VOLVO FH12 valdytojo civilinė atsakomybė. Sutarties 2 punkte buvo nurodyta, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje (1 t., b. l. 10-12). 2012-09-18 transporto priemonė VOLVO FH12 buvo parduota Y. A. A. (1 t., b. l. 14, 17). 2012-10-05 Rusijoje įvyko avarija, kurios metu buvo apgadinti keli automobiliai. Avarija įvyko dėl trečiojo asmens Y. A. A. kaltės, kuris vairavo automobilį VOLVO FH12 (1 t., b. l. 28-29). AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmokas už žalą eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims (1 t., b. l. 18-21).

Ieškovė savo reikalavimą atsakovei reiškia pagal Draudimo sutarties 2.2.3. punktą, teigdama, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutartį sudarė ir ją pasirašė ieškovė ir draudėjas UAB „Transmodas“, todėl netinkamo draudimo sutarties vykdymo padariniai turėtų kilti pastarajam, nes nenustatyta, kad jis, perduodamas trečiajam asmeniui draudimo sutartį, supažindino jį su visomis sutarties sąlygomis. Už šios draudimo sutarties sąlygos pažeidimą yra numatyta prievolė atlyginti draudikui iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Teismo nuomone, su tokia pozicija sutikti nėra jokio teisinio pagrindo. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad naujajam transporto priemonės savininkui (atsakovui) dokumentai, patvirtinantys sudarytą draudimo sutartį, buvo perduoti dar iki draudiminio įvykio, t. y. transporto priemonės pardavimo metu 2012-09-18. Įstatyme nenustatyta dokumentus perduodančio asmens pareigos supažindinti naująjį savininką su sutarties sąlygomis, taip pat nėra išlygų dėl atskirų (specialiųjų) draudimo sutarties nuostatų negaliojimo. Nors ieškovė teigia apie dokumentus perduodančio asmens pareigą supažindinti naująjį savininką su sutarties sąlygomis, tačiau nenurodo, kokia forma tai turėtų būti padaryta. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė šios pareigos neįvykdė, turėjo tai įrodyti, tačiau to nepadarė. Atsakovė nurodė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta tik transporto priemonės įregistravimo ir pardavimo tikslu, o asmuo, įsigijęs transporto priemonę ir nusprendęs ją naudoti ne Lietuvoje, turėjo sudaryti kitą draudimo sutartį, trečiasis asmuo apie tai buvo informuotas žodžiu. Nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų, nėra pagrindo abejoti atsakovės teiginiais. Be kita ko, nei įstatymas, nei draudimo sutartis nedraudžia draudimo sutarties perduoti naujajam transporto priemonės savininkui, nenumato draudėjo pareigos naująjį savininką supažindinti su draudimo sutarties nuostatomis.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad trečiajam asmeniui, kaip naujajam transporto priemonės savininkui, perėjo visos draudimo sutarties bendrojoje ir specialiojoje dalyse nustatytos teisės ir pareigos nuo to momento, kai draudėjas jam perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Šalys neginčija fakto, kad transporto priemonė trečiajam asmeniui buvo perleista 2012-09-18, kartu perleidžiant ir draudimo liudijimą. Taigi trečiajam asmeniui draudėjo teisės ir pareigos perėjo dar iki draudiminio įvykio, įvykusio 2012-10-05. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014).

TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Minėta įstatymo nuostata yra perkelta ir į šalių sudarytą draudimo sutartį.

Įvertinus šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas, konstatuotina, kad ieškovė jas aiškina netinkamai. Sutarties 2.2.3. punkte numatyta tiek draudėjo, tiek naujojo transporto priemonės savininko atsakomybė dėl netinkamo draudimo sutarties vykdymo. Aiškinant minėtas nuostatas pagal jų lingvistinę reikšmė bei sutarties prasmę, matyti, kad minėto punkto nuostatos susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje numatyta draudėjo atsakomybė, o antroji, kuri nurodyta skliausteliuose, yra skirta naujojo transporto priemonės savininko atsakomybei.

Minėtame punkte nustatyta, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, draudėjas turi nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, informuoti apie tai draudiką. To nepadarius, sutartyje nurodytam draudėjui tenka visos pasekmės, susijusios su draudiko veiksmais, atliktais nežinant, kad sutarties šalys pasikeitė, pvz., nurašius eilinę nesumokėtą draudimo įmoką nuo draudėjo sąskaitos. Minėtame sutarties punkte nenumatyta galimybė draudikui reikalauti iš sutartyje nurodyto draudėjo už šios pareigos nevykdymą grąžinti iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Priešingai, toje punkto dalyje, kurioje numatyta naujojo transporto savininkko atsakomybė, nurodytoje skliauteliuose, įtvirtinta, kad naujajam transporto savininkui atitenka draudėjo teisės ir pareigos pagal sutartį. Naujasis savininkas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. To nepadarius, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimo nevykdymą. Jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai, atsakingas asmuo apie tai neinformavo draudiko, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 proc. dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Taigi minėtos sutarties nuostatos įtvirtina draudiko teisę reikalauti grąžinti dalį draudimo išmokų iš naujojo transporto priemonės savininko. Nepranešdamas draudėjui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat nepateikdamas savo duomenų bei nesumokėdamas papildomos draudimo įmokos dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tačiau vairuodamas transporto priemonę, naujasis transporto priemonės savininkas prisiima iš tokių savo veiksmų kylančią riziką, kaip tai numatyta Įstatyme bei draudimo sutartyje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovei buvo išaiškinta teisė pakeisti atsakovą byloje, 2015-02-23 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas atsisakė šia teise pasinaudoti, į bylą trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas naujasis transporto priemonės savininkas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viso bylos nagrinėjimo metu ieškovei atstovavo advokatas, ieškovė pati pasirinko tokį teisių gynimo būdą ir atsakovą, kuriam pareiškė reikalavimą. Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014 ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ analogišką reikalavimą dėl pareigos informuoti draudiką nevykdymo reiškė būtent naujajam transporto priemonės savininkui, o ne sutartyje nurodytam draudėjui. Todėl, teismo nuomone, ieškovė turėjo pakankamai žinių ir patirties, pasirenkant proceso šalį ir atsakingą asmenį.

Daugiau byloje nenurodyta jokių kitų atsakovės neteisėtų veiksmų, galėjusių sąlygoti žalos ieškovei atsiradimą.

Ieškovė savo reikalavimą grindžia ir tuo, kad atsakovė pažeidė sutarties nuostatas, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje. Atsakovės atstovas ginčijo šį reikalvimą, nurodydamas, kad ieškovė nepagrįstai transporto priemonės naudojimą užsienyje vertina kaip padidėjusią riziką. Be to, nurodo, kad atsakovė šios transporto priemonės užsienyje ir nenaudojo.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis).

Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis.

Todėl sutiktina su ieškovės pozicija, kad draudikas, žinodamas, kad transporto priemonė bus naudojama Rusijoje, galėjo tai vertinti kaip didesnę riziką ir nustatyti didesnę draudimo įmoką. Tačiau nepaisant to, ieškovė nepagrindė savo reikalavimo ir neįrodė, kad atsakovė UAB „Transmodas“ pažeidė sutarties nuostatas ir naudojo apdraustą automobilį ne Lietuvoje. Atsakovė apdraudė transporto priemonę 2012-09-18, tą pačią dieną transporto priemonę pardavė trečiajam asmeniui, draudiminis įvykis Rusijoje įvyko tik 2012-10-05, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė sutarties nuostatas ir su apdrausta transporto priemone išvyko už Lietuvos Respublikos ribų, kas galėjo būti pagrindas žalai atsirasti. Teismui jau anksčiau konstatavus, kad draudėjo teisės ir pareigos trečiajam asmeniui perėjo nuo draudimo poliso perdavimo jam momento, atsakovei negali kilti atsakomybė pagal sutartį už trečiojo asmens veiksmus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškinio argumentai nesudaro teisinio pagrindo jo tenkinti, todėl jis atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, iš viso 1013,67 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 1013,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Transmodas“.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Erika Tamošaitienė