Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-30 · Civilinė byla Nr. 2A-890/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-30
Bylos Nr.
2A-890/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00750-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
M. V., V. V.
Ieškovas
V. B., O. S.
Civilinė byla Nr. 2A-890/2013Proceso Nr. 2-56-3-00750-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.4.; 63.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių V. B. ir O. S. ieškinį dėl skolos priteisimo ir atsakovo M. V. priešieškinį ieškovėms ir atsakovei V. V. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų notarės S. N., R. B..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamos priteisti iš atsakovo ieškovei V. B. 100 000 Lt skolą, o ieškovei O. S. – 335 000 Lt ir 5 procentų procesines palūkanas. Nurodė, kad 2009 m. liepos 23 d. notaro patvirtinta paskolos sutartimi ieškovės V. B. sutuoktinis ir ieškovės O. S. tėvas J. G. B. iki 2010 m. gruodžio 31 d. paskolino atsakovui 770 000 Lt. J. G. B. 2011 m. sausio 17 d. mirė. 2010 m. liepos 13 d. Anykščių rajono notarų biuro paveldėjimo pagal įstatymą liudijimu ir tos pačios dienos įpėdinių paveldėto turto dalybų sutartimi dalis kreditoriaus turtinių teisių pagal paskolos sutartį perėjo ieškovėms (V. B. – 100 000 Lt, O. S. – 335 000 Lt.). Atsakovas paskolos ieškovėms negrąžino.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Šalies argumentai

Atsakovas M. V. pateikė prieštaravimus, o vėliau priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudaryta 2009 m. liepos 23 d. paskolos sutartį, nes jam nebuvo sumokėti pinigai, taip pat pripažinti negaliojančia 2010 m. liepos 13 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalį dėl 770 000 Lt paveldėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. preliminarų sprendimą pakeitė. Ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo M. V. ieškovei V. B. 100 000 Lt skolą, 5 procentų procesines palūkanas, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškovei O. S. 335 000 Lt skolą, 5 procentų procesines palūkanas ir 3 675 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo 9 761,68 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai dėl pinigų pagal paskolos sutartį negavimo paneigti ieškovių, liudytojų J. A. B., V. P. B. paaiškinimais. Kad ginčo sumą atsakovas iš J. G. B. pasiskolino anksčiau, t. y. iki 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutarties surašymo, patvirtina ieškovės V. B. šeimos deklaracija už 2008 m. ir notarės S. N. atsiliepimas, kuriame nurodyta, kad atsakovas patvirtino notarės akivaizdoje, jog pinigus iš J. G. B. gavo iki paskolos sutarties sudarymo. Atsakovo argumentus, kad jis pinigų gavimo faktą raštu patvirtino tik todėl, kad ateityje tikėjosi gauti paskolą ir siekė parodyti, kad jo valdoma įmonė UAB „Maldis“ turės pakankamai lėšų, teismas pripažino neatitinkančiais faktinės situacijos ir prieštaraujančiais logikai. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties tekste šalių valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Paskolos sutartyje paskolos davėjui nėra nustatyta jokių į ateitį nukreiptų piniginių prievolių. Paskolos sutartimi atsakovas patvirtino, jog visa paskolos suma jam yra suteikta, ir neįgijo jokių papildomų piniginių reikalavimo teisių į paskolos davėją. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, jog tai, kad paskolos sutarties surašymo pinigai atsakovui nebuvo perduoti, ir tai atsakovas sutarties įforminimo momentu patvirtino notarei, sudaro pagrindą pripažinti, kad paskolos sutartis negalioja, o notarė pasielgė neteisingai, patvirtindama ginčijamą paskolos sandorį. Teismas nustatė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti iki paskolos sutarties įforminimo, o vėlesnis paskolos sutarties įforminimas notaro kontoroje nedaro šios sutarties negaliojančia. Atsakovų argumentus, kad J. G. B. negalėjo paskolinti ginčo sumos, nes tiek laisvų lėšų neturėjo, teismas pripažino neįrodytais, ir paneigtais ieškovių ir liudytojų parodymais. Teismas atmetė atsakovų motyvus, jog vertybinių popierių, draudimo išmokų, nekilnojamo ir kilnojamo turto registracijos duomenys patvirtina, kad J. G. B. išleido gautus iš atsakovo pinigus (1 000 000 Lt) turto įsigijimui. Teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad J. G. B. įgijo turtą, kuris buvo registruotas jo vardu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai apie J. G. B. vardu registruotą turtą patvirtina, kad J. G. B. buvo turtingas asmuo, galintis disponuoti didele pinigų suma. Atsakovės V. V. pripažintų faktų teismas nelaikė nustatytais, motyvuodamas tuo, jog atsakovės pripažinimas neatitinka bylos aplinkybių ir, tikėtina, kad faktų pripažinimo pareiškimas padarytas siekiant nuslėpti tiesą (CPK 185, 187 str. 2 d.). Teismas preliminarų sprendimą pakeitė, konstatavęs atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdymą, ieškovių ieškinį tenkino, atsakovo reikalavimą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Vertindamas įrodymus teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nustatydamas paskolos dalyko perdavimo faktą netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodinėjimo, susijusio su pinigų perdavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 107/2011, konstatavo, kad jeigu šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Vertindamas įrodymus teismas juos aptarė aptakiai, jų nedetalizuodamas ir nekonkretizuodamas, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

2. Liudytojų parodymai patvirtina, kad 2009 m. liepos 23 d. paskolos sutarties sudarymo metu paskolos sumos G. J. B. atsakovui neperdavė, todėl teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad vien tas faktas, kad sutarties sudarymo metu, pinigai nebuvo perduoti, nėra pagrindas pripažinti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Tokia išvada prieštarauja CK 6.875 straipsniui, numatančiam, kad neperdavus pinigų, sutartis laikoma nesudaryta.

3. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų J. A. B. ir V. P. B. parodymais, teigdamas, jog jie patvirtino, kad J. G. B. nuolat kalbėjo apie atsakovui paskolintus 770 000 Lt ir kad atsakovas pinigų negrąžino, dėl to išgyveno. Šie liudytojų parodymai yra išvestiniai, liudytojai yra suinteresuoti liudyti ieškovių naudai: G. J. B. negalėjo išgyventi dėl negrąžintų pinigų, kadangi jis mirė 2010 m. sausio 17 d., o pagal paskolos sutartį atsakovas skolą turėjo grąžinti iki 2010 m. gruodžio 31 d. G. J. B. negalėjo apgailestauti dėl negrąžintos skolos, kai buvo nesuėjęs skolos grąžinimo terminas.

4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pinigai atsakovui buvo paskolinti iki 2009 m. liepos 13 d., kadangi V. B. šeimos deklaracijoje ši skola deklaruota 2008 metais. Ši teismo padaryta išvada nepagrįsta, kadangi pati ieškovė V. B. negalėjo nurodyti kokiu pagrindu ši skola deklaruota 2008 metais, kai jai nežinomos jokios su skola susijusios aplinkybės, išskyrus 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartį. Šeimos deklaracija patvirtina, kad J. G. B. negalėjo paskolinti 770 000 Lt, kadangi bendras jo šeimos turtas 2008 metų pabaigoje buvo 970 000 Lt, iš jų 201 774 Lt piniginės lėšos, 72 408 Lt vertybiniai popieriai bei 770 000 Lt tariama paskola.

5. Teismas, sprendimą grįsdamas notarės S. N. atsiliepimo motyvais, nevertino šios notarės atsiliepimo motyvų ir paskolos sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios prieštarauja viena kitai: nors notarė nurodė, kad paskolos sutarties surašymo metu jai J. G. B. paaiškino, kad jis pinigus atsakovui yra paskolinęs seniai, tačiau sudarydama sutartį, notarė vartojo esamąjį laiką, be to, sutarties sudarymo išlaidas apmokėjo J. G. B., o tai patvirtina atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad paskolos sutartis buvo sudaryta pagal šalių susitarimą į priekį. Vadovaujantis notarės paaiškinimais, kad paskolos santykiai tarp šalių yra įvykę anksčiau, ji privalėjo kitaip konstruoti šalių paskolos sutartį – nurodyti, kad pinigai yra paskolinti anksčiau, o ne skolinami sutarties sudarymo metu.

Atsiliepimas

6. Atsakovas bei atsakovė V. V. nurodė, kad tokių pinigų atsakovas nesiskolino, ieškovė V. B. patvirtino, kad nežinomos šių pinigų paskolinimo aplinkybės, teismas šių aplinkybių nesiaiškino, apsiribojęs teiginiu, kad G. J. B. buvo turtingu žmogumi, nesiimdamas priemonių atsakovo nurodytoms aplinkybėms ištirti.

7. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovės V. V. parodymų, apsiribojęs motyvu, kad ji, kaip ir kiti J. G. B. įpėdiniai, paveldėjo paskolą, šios paskolos neginčijo. Tokia teismo pozicija yra neteisinga ir nepagrįsta: atsakovė V. V. neturėjo pagrindo ginčyti paskolos sutarties, nes tai yra susiję su didelėmis investicijomis, tačiau ji, žinodama, kad tokia paskolos sutartis realiai nebuvo sudaryta, į teismą dėl jos priteisimo nesikreipė, o teisme paaiškino šio susitarimo aplinkybes. Teismo išvada, kad atsakovės V. V. pareiškimas padarytas siekiant nuslėpti tiesą, yra nemotyvuotas.

Ieškovės su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad šioje byloje pinigų perdavimo faktą atsakovui turėjo įrodyti paskolos davėjas (t. y. ieškovės). 2009 m. liepos 23 d. paskolos sutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas faktas, kad atsakovui paskolos dalykas (pinigai) buvo perduoti iki paskolos sutarties pasirašymo momento. Ši paskolos sutarties sąlyga yra aiškiai išreikšta, šalims buvo atskirai išaiškintos paskolos teisinės pasekmės.

2. Paskolos sutarties 1 punkte įtvirtinta sąlyga dėl pinigų perdavimo iki paskolos sutarties pasirašymo momento nėra vienintelis paskolos sutartyje esantis patvirtinimas dėl paskolos dalyko gavimo. Atsakovas paskolos dalyko gavimo faktą notarės akivaizdoje atskirai patvirtino ranka padarydamas įrašą, kad „septynis šimtus septyniasdešimt tūkstančių litų gavau” ir papildomai pasirašė po šiuo patvirtinimu.

3. atsakovas neteisingai nurodo, jog aplinkybė, kad paskolos dalykas (pinigai) atsakovui buvo perduoti iki paskolos sutarties pasirašymo, daro paskolos sutartį negaliojančia. Vadovaujantis atsakovo cituojama teismų praktika, taip pat CK 6.870 straipsnio nuostatomis, paskoliniai teisiniai santykiai atsiranda nuo paskolos dalyko faktinio perdavimo paskolos gavėjui momento, neatsižvelgiant į pačios sutarties ar skolos dokumento pasirašymo faktą. Šioje byloje esanti įrodymų visuma patvirtina ir įrodo, kad paskolos dalykas atsakovui perduotas iki paskolos sutarties pasirašymo momento.

4. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia vien savo teiginiais, kad paskolos sutartis buvo sudaryta su tikslu ne įforminti atsakovui jau suteiktą paskolą, bet susitarti dėl būsimo finansavimo atsakovo valdomai UAB „Maldis“ suteikimo ateityje. Šių aplinkybių atsakovas nepagrindė leistinais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nesivadovavo šiais atsakovo teiginiais.

5. Atsakovo teiginiai, kad J. G. B. negalėjo turėti paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos, taip pat nėra pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir yra paremti tik atsakovo subjektyviais pamąstymais ir prielaidomis apie J. G. B. galbūt turėtą ar neturėtą turtą, nors savo paaiškinimuose atsakovas pripažino, kad jam buvo žinoma, kad J. G. B. buvo verslininkas, turėjo keletą įmonių bei turėjo pakankamai pinigų, kad galėtų suteikti paskolą atsakovui.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog atsakovui realiai buvo suteikta paskola, patvirtino ir atsakovo elgesys tiek paskolos sutarties sudarymo metu, tiek po paskolos sutarties sudarymo. Atsakovas neginčijo paskolos sutarties sudarymo fakto ar pačios paskolos sutarties, nors gerai žinojo ir suvokė paskolos sutarties sukuriamas teisines pasekmes. Atsakovas į teismą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2011 m. birželio mėnesį, nors apie ieškovių ketinimą atgauti skolą atsakovas buvo informuotas 2011 m. sausio 7 d. pretenzija dėl paskolos grąžinimo.

7. Sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad šioje byloje negali būti vadovaujamasi V. V. priešieškinio pripažinimu, kadangi V. V. elgesys iki ginčo kilimo paneigia jos duotus paaiškinimus šioje byloje – V. V., priimdama palikimą, pasirašydama įpėdinių turto dalybų sutartį, neginčijo paskolos atsakovui suteikimo aplinkybės, priėmė jai priklausančią reikalavimo pagal paskolos sutartį dalį, nutylėjo apie visas aplinkybes, kurios neva paneigia paskolos atsakovui suteikimo faktą, ir, tik kilus ginčui teisme, ėmė neigti paskolos egzistavimo faktą.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė S. N. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad paskolos sutartis patvirtinta laikantis įstatymo reikalavimų, todėl abejoti notaro veiksmais nėra pagrindo, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 23 d. J. G. B. ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, kuria J. G. B. iki 2010 m. gruodžio 31 d. paskolino atsakovui 770 000 Lt (1 t., 10-11 b. l.). Pinigai atsakovui perduoti iki sutarties pasirašymo. Atsakovas patvirtino, kad pinigus yra gavęs (1 t., 11 b. l.). Po J. G. B. mirties jo turtą, tame tarpe ir paskolos grąžinimo reikalavimo teisę į atsakovą, paveldėjo įpėdinės – sutuoktinė V. B. ir dukros V. V. ir O. S. (1 t., 12-17, 18-25 b. l.). Atsakovas paskolą grąžinti atsisakė, teigdamas, kad pinigų pagal paskolos sutartį iš J. G. B. negavo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovas prašo bylą apeliaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl paskolos sudarymo fakto

Tarp šalių kilo ginčas dėl sutarties sudarymo fakto. Ieškovės prašė priteisti pagal paskolos sutartį atsakovui jų tėvo ir sutuoktinio paskolintus pinigus. Atsakovas įrodinėja, kad sutartis nebuvo sudaryta. Teigia, kad nustatinėdamas paskolos dalyko perdavimo faktą teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodinėjimo, susijusio su pinigų perdavimu. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-107/2011, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Apelianto argumentai dėl netinkamo materialiosios teisės aiškinimo ir taikymo bei netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo bei įrodymų vertinimu yra nepagrįsti dėl žemiau išdėstytų argumentų.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Paskolos sutartyje užfiksuotas tiek paskolos sumos atsakovui perdavimo faktas, tiek atsakovo įsipareigojimas gautą pinigų sumą grąžinti. Paskolos sudarymo faktą patvirtina 2009 m. liepos 23 d. notaro patvirtinta paskolos sutartis. Notarė, tvirtinusi sutartį, atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad paskolos davėjas paaiškino sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. kad jis pinigus atsakovui yra perdavęs ankščiau ir nori sutarties sudarymą patvirtinti notarine tvarka. Atsakovas paskolos sutartyje raštu papildomai patvirtino, kad joje nurodytą sumą gavo iki paskolos sudarymo. Taigi pinigų perdavimo/gavimo faktas sutartyje yra tinkamai ir vienareikšmiškai užfiksuotas. Atsakovas, priešieškiniu įrodinėdamas, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, privalo įrodyti kad pinigų negavo.

CPK 197 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas.

Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais, taip pat ieškovės V. B. 2008 metų pajamų ir turto deklaracija, nustatydamas paskolos suteikimo faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad šie įrodymai nebuvo pagrindiniai įrodantys paskolos suteikimo faktą, šiais įrodymais teismas papildomai motyvavo išvadą dėl paskolos gavimo.

Tai, kad paskolos sutartis notarine tvarka patvirtina gerokai vėliau nei ji buvo sudaryta, nepaneigia paskolinių santykių tarp šalių buvimo, kadangi nustatytos visos paskolos sutarties pripažinimui sudaryta būtinos sąlygos – pinigų perdavimo faktas ir įsipareigojimas pasiskolintą sumą grąžinti. Dėl šių priežasčių apelianto nurodomos aplinkybės, kad notaro patvirtintoje sutartyje neteisingai nurodytos sakinių konstrukcijos, kurios suformuotos esamuoju laiku, nesudaro pagrindo pripažinti sutarties nesudaryta ir šios aplinkybės neturi esminės įtakos sprendžiant dėl sutarties dalyko perdavimo ir sutarties sudarymo. Atsakovas yra aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinęs, kad sutartyje nurodytą pinigų sumą gavo prieš paskolos sutarties sudarymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas nepaneigė fakto, jog pagal paskolos sutartį perduotus pinigus gavo. Atsakovo nurodoma versija, kad paskolos sutartis buvo sudaryta dėl ateityje ketinamų pasiskolinti pinigų yra nelogiška. Atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, turintis patirtį sandorių sudaryme, negalėjo pasirašyti, jog 770 000 Lt gavo, jeigu iš tiesų, kaip pats teigia, tai buvo tik ketinimas pasiskolinti pinigus ateityje. Atsakovo teiginys, kad jį su J. G. B. siejo pasitikėjimo santykiai, nepatvirtina jo įrodinėjamų sutarties sudarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovo nurodomą versiją pripažinti nelogiška ir neįtikėtina. Spręsdamas dėl paskolos dalyko atsakovui perdavimo pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į atsakovo elgesį po paskolos sutarties sudarymo – šios sutarties atsakovas neginčijo, nors žinojo jos sudarymo teisines pasekmes bei apie paskolos davėjo sunkią sveikatos būklę.

Atsakovas neįrodė, kad J. G. B. neturėjo galimybės paskolinti 770 000 Lt (CPK 178 str.). Teismas pagrįstai sprendė, kad J. G. B. buvo turtingas žmogus ir turėjo galimybę tokią sumą paskolinti atsakovui. Šią teismo išvadą patvirtina byloje esantys įrodymai apie J. G. B. turtinę padėtį (1 t., 12-17, 66-71, b. l., 2 t., 105, 107-108 b. l.).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus, nepagrįstai vadovavosi liudytojų J. A. B. ir V. P. B. parodymais ir nevertino atsakovės V. V. paaiškinimų. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009, ir kt.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus bei byloje apklaustų liudytojų parodymus. Teismo išvados dėl sutarties dalyko perdavimo atsakovui pagrįstos ne tik tiesioginiais bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai sprendė dėl jų sąsajumo su nagrinėjamu ginču ir padarė pagrįstas išvadas dėl paskolos atsakovui suteikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už apeliacinį skundą atsakovas privalėjo sumokėti 11 700 Lt žyminį mokestį nuo ginčijamų 770 000 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 2 000 Lt žyminio mokesčio, likusią žyminio mokesčio dalį prašė atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, valstybei priteistina iš atsakovo nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 9 700 Lt (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 9 700 (devynis tūkstančius septynis šimtus) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėDanguolė Martinavičienė