- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-802-943/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01345-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- S. B., uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3230-450/2016 pagal ieškovų S. B., uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Auksinis eršketas“ ieškinius atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės kompanija“, SH Petroleum AG, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2015 m. birželio 29 d. įvykusias BUAB „Šiaurės kompanija“ turto pardavimo varžytynes neteisėtomis; pripažinti negaliojančiais 2015 m. birželio 29 d. Turto varžytynių aktą Nr. 1 ir 2015 m. birželio 30 d. Turto varžytynių aktą Nr. 1. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. rezoliucija UAB „Natural North Caviar“ įtraukta į bylą bendraieške.Ieškovė BUAB „Auksinis eršketas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Abadona“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame iš esmės keliami tokie patys reikalavimai kaip ieškovo S. B. ieškinyje.Bendraieškiai S. B. ir UAB „Natural North Caviar“ pažymėjo, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratorius nesilaikė imperatyvių teisės aktų reikalavimų bei neteisingai ir netiksliai nurodė skelbime duomenis apie parduodamą turtą. Be to, bankroto administratorius ieškovui S. B. sąmoningai neteikė informacijos apie varžytynes. Vadinasi, potencialių pirkėjų teisės buvo faktiškai suvaržytos ir jie buvo suklaidinti dėl parduodamo turto teisinio statuso ir jam taikomų apribojimų, iš ieškovo S. B. atimta teisė dalyvauti varžytynėse ir pasiūlyti tikėtina didžiausią kainą už parduodamą nekilnojamąjį turtą.Tiek bendraieškiai, tiek ieškovė BUAB „Auksinis eršketas“ nurodė, kad turtas parduotas teismui dar nepriėmus nutarties pripažinti BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl 2015 m. birželio 29 d. įvykusios turto varžytynės pripažintinos neteisėtomis, prieštaraujančiomis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms. BUAB „Auksinis eršketas“ yra didžiausias BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorius, kurio teismo patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro 395 211,20 Eur (1 364 585,23 Lt), todėl ieškovė suinteresuota, kad turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą, tačiau suvaržius potencialių pirkėjų teises, šis tikslas nebuvo pasiektas.Atsakovė BUAB „Šiaurės kompanija“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Skolvalda“, su pareikštu ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad įstatymo nuostatos leidžia parduoti ne tik bankrutavusios, tačiau ir bankrutuojančios įmonės turtą. Be to, 2015 m. vasario 25 d. įvykęs pirmasis BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimas įpareigojo bankroto administratorių atlikti bankrutuojančios įmonės turto vertinimą ir įmonės turtą parduoti. Pažymėjo, kad turtas parduotas už daugiau nei 100 proc. turto vertintojo nustatytos kainos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog toks turto iš varžytynių pardavimas pažeidė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimas 2015 m. vasario 25 d. nutarimu patvirtino nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kriterijus, kuriais vadovaujantis bus parenkamas turto vertintojas. Kreditorių susirinkimas nutarė, kad, atlikus turto vertinimą, turtas turi būti parduotas. Teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nėra imperatyvių nuostatų, nustatančių, jog įmonės turtas gali būti parduodamas tik įmonės likvidavimo procedūros metu, t. y. pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Be to, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad gali būti parduodamas tiek bankrutuojančios, tiek bankrutavusios įmonės turtas. Turtas iš pirmųjų varžytynių parduotas už didesnę nei nustatyta rinkos kaina. Atsižvelgdamas į įstatyminį reglamentavimą ir kreditorių susirinkimo pritarimą turto pardavimui, teismas konstatavo, kad nei kreditorių, nei bankrutuojančios įmonės interesai nebuvo pažeisti.Iš skelbimo apie varžytynes turinio teismas nustatė, kad jame buvo aiškiai nurodyta informacija apie varžytynių laiką ir jo vykdytoją, administratoriaus įgalioto asmens pavardė bei duomenys, kuriais galima susisiekti su juo, skiltyje „Parduodamas turtas“ įvardintas parduodamo turto pavadinimas, jo buvimo vieta, pažymėta, jog parduodama žemės sklypo nuomos teisė (99 metams) su jame esančiomis negyvenamosiomis patalpomis, nurodytas šio turto adresas. Aplinkybė, kad S. B., UAB „Natural North Caviar“ ar kiti asmenys ketino dalyvauti varžytynėse neįrodyta.Ieškovų argumentai, kad skelbime apie varžytynes turėjo būti nurodyti turto suvaržymai, taikyti Šalčininkų rajono apylinkės teismo, atmesti kaip nepagrįsti, kadangi ši nutartis buvo neįsiteisėjusi.Teismas, pasisakydamas dėl taikos sutarties sudarymo įmonės bankroto proceso metu, pažymėjo, kad taikos sutarties projektui nebuvo pritaręs kreditorių susirinkimas, o taikos sutarties sąlygos neužtikrino bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsaugos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovai S. B. ir UAB „Natural North Caviar“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Bankroto administratorius, vykdydamas turto pardavimą iš varžytynių, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintų Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – Aprašas) 8.5, 17, 18, 22 ir 24 punktus. Skelbimas apie turto pardavimą neatspindi realios parduodamo turto padėties. Lyginant verčių santykį visiškai neaišku, kodėl bankroto administratorius pasirinko nurodyti, kad parduodamos įkeistos žemės sklypo nuomos teisės, tik tarp kitko minint jame esančius gamybinius ir sandėliavimo statinius, kurių vertė aštuonis kartus viršija žemės sklypo nuomos teisės vertę. Be to, skelbimas apie pardavimą buvo paskelbtas tik Įmonių bankroto valdymo departamento tinklalapyje.Aprašas numato, kad kainos didinimo intervalą nustato kreditorių susirinkimas, tačiau bankroto administratorius viršijo savo kompetencijos ribas ir pats nepagrįstai nustatė pernelyg mažą kainos didinimo intervalą – 1 000 Eur.Aprašas numato, kad dėl kiekvieno parduodamo turto pildomas vienas varžytynių protokolas dviem (jei turtas įkeistas – trimis) egzemplioriais, tačiau kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų buvo užpildyti du atskiri 2015 m. birželio 29 d. ir 2015 m. birželio 30 d. varžytynių aktai, nors jokios varžytynės 2015 m. birželio 30 d. nevyko. Ieškovė BUAB „Auksinis eršketas“ teismo prašė išreikalauti iš atsakovų 2015 m. birželio 30 d. Turto varžytynių aktą, tačiau šis prašymas teismo nebuvo patenkintas.Bankroto administratorius vykdė bankrutuojančios įmonės turto pardavimą iš varžytynių įmonei neįgijus bankrutavusios įmonės statuso pagal ĮBĮ 32 straipsnio 1 dalį, dėl ko varžytynės pripažintinos neteisėtomis.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BUAB „Šiaurės kompanija“ prašo skundo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Ieškovas S. B. yra buvęs BUAB „Šiaurės kompanija“ vadovas ir akcininkas, kuriam bankroto administratorius yra pareiškęs ne vieną ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuojant neteisėtą S. B. veikimą, perkeliant veiklą iš BUAB „Šiaurės kompanija“ į UAB „Natural North Caviar“. Bankrutuojančios įmonės įkeisto turto realizavimas nėra siejamas su bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto įmonės statuso įgijimu. Tokios pozicijos laikosi ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba. Taip pat Aprašo pavadinime aiškiai nurodoma – „bankrutuojančios ar bankrutavusios“, kas patvirtina bankroto administratoriaus poziciją, kad įmonės turtas gali būti parduodamas ir teismui nepriėmus nutarties dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Net ir sprendžiant, kad bankrutuojančios įmonės turtas negali būti parduodamas, tai būtų tik formalus pažeidimas, nesudarantis pagrindo pripažinti varžytynes neteisėtomis, nes Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi BUAB „Šiaurės kompanija“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Varžytynių, kurių metu turtas parduotas už daugiau nei 100 procentų turto vertintojo nustatytos kainos, pripažinimas neteisėtomis vien formaliu pagrindu, pažeistų kreditorių interesus ir nepagrįstai vilkintų ir taip jau užsitęsusias bankroto procedūras.2015 m. birželio 29 d. buvo pildomas varžytynių protokolas. Pirkėjas už įsigytą turtą visiškai atsiskaitė 2015 m. liepos 3 d., kuomet buvo surašytas varžytynių aktas. Varžytynių akto viršuje nurodyta data „2015 m. birželio 29 d.“ turėta omeny ne varžytynių akto sudarymo, o pačių varžytynių diena. Sprendžiant, kad surašant varžytynių aktą buvo neteisingai nurodyta dokumento data (kuri tiksliai atsispindi pačiame akto turinyje), varžytynių akto panaikinimas vien šiuo pagrindu būtų akivaizdžiai neproporcinga, neteisinga ir nesąžininga priemonė padaryto pažeidimo kontekste. Nuosavybės teisės varžytynių laimėtojui perėjo tik nuo 2016 m. liepos 8 d., todėl galimos rašybos klaidos neturėjo jokios reikšmės. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui: 1) turto pardavimo iš varžytynių skelbimo turinio, kiek tai susiję su turto apibūdinimu, t. y. kad parduodama įkeisto žemės sklypo nuomos teisė su jame esančiais statiniais; 2) turto varžytynių paskelbimas išimtinai tik Įmonių bankroto valdymo departamento tinklalapyje; 3) varžytynių pripažinimas negaliojančiomis pagal Aprašo 17 punktą, t. y. dėl kainos didinimo intervalo nustatymo. Kadangi šie apeliacinio skundo argumentai, susiję su aplinkybėmis, kurių ieškovai neginčijo pirmosios instancijos teisme, jie turi būti atmesti. Neatsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakovė taip pat kategoriškai nesutinka ir su naujai keliamais argumentais, nes turto aprašas buvo visiškai aiškus ir suprantamas, skelbimas apie varžytynes buvo paskelbtas daugiau nei viename tinklalapyje, o varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, todėl kainos didinimo intervalo klausimas yra visiškai neaktualus.Ieškovė BUAB „Auksinis eršketas“ taip pat yra buvusi S. B. įmonė. Šios įmonės finansinis reikalavimas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo sumažintas nuo 395 211,19 Eur iki 20 280,70 Eur.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė SH Petroleum AG prašo skundo netenkinti. Sutinka su atsakovės BUAB „Šiaurės kompanija“ atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai taip pat turi atitikti sąsajumo kriterijų, įtvirtintą CPK 180 straipsnyje.Atsakovė BUAB „Šiaurės kompanija“ kartu su atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą pateikė šiuos naujus įrodymus: 1) Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų kontaktų ir naudingos informacijos tinklapio informacijos apie varžytynes kopiją (t. 6, b. l. 107-108); 2) Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria BUAB „Šiaurės kompanija“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, kopiją (t. 6, b. l. 109-110); 3) Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, kopiją (t. 6, b. l. 96-104); 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu palikta nepakeista, kopiją (t. 6, b. l. 81-91); 5) Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kopiją (t. 6, b. l. 79-80). Daugumą atsakovės teikiamų įrodymų sudaro teismų procesinių sprendimų kopijos, kurios teisėjų kolegijai taip pat yra prieinamos iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, o CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas jas gali naudoti, todėl šie dokumentai priimami. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų kontaktų ir naudingos informacijos tinklapio informacijos apie varžytynes kopiją pateikė siekdama paneigti apeliaciniame skunde naujai ieškovų nurodytas aplinkybes, todėl konstatuotina, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir jų priėmimas neprieštarauja CPK 314 straipsniui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai aktyviai dalyvauja BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto procese, dalis teismo procesinių sprendimų yra priimti vieno iš jų atžvilgiu, todėl konstatuotina, kad šios aplinkybės jiems yra žinomos ir šių įrodymų priėmimas pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą nesudaro.
Faktinės aplinkybės
2015 m. vasario 25 d. BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditorių susirinkimo metu 11 darbotvarkės klausimu buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorių atlikti turto vertinimą (t. 2, b. l. 93), o 12 darbotvarkės klausimu patvirtinta turto pardavimo tvarka (t. 2, b. l. 94). Šie kreditorių susirinkimo nutarimai teismui nebuvo skundžiami ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl laikomi galiojančiais ir vykdytinais. Atlikus turto vertinimą, nustatyta, kad ginčo nekilnojamojo turto – žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,4163 ha, nuomos teisė (99 metams) su jame esančiais sandėliavimo bei gamybiniais pastatais/statiniais rinkos vertė 2015 m. kovo 31 d. buvo 362 400 Eur (t. 3, b. l. 44).
Dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo, kai įmonė nėra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš juridinių asmenų registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).Kaip matyti iš apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, šalys skirtingai interpretuoja ĮBĮ ir Aprašo nuostatas dėl galimybės parduoti įmonės, kuri teismo nutartimi nėra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, turtą.Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų pozicija, kad įmonės mokumo atkūrimas turi būti atliekamas iki įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o likvidavimo stadijos esminis tikslas – realizuoti įmonės turtą ir kiek įmanoma atsiskaityti su kreditoriais. Todėl bankrutuojančios įmonės turtas dažniausiai yra parduodamas įmonės likvidavimo procedūros metu. ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bankrutuojanti įmonė nuo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą, o teismų praktikoje taikant šią nuostatą yra pažymėta, jog kreditorių susirinkimas savo nutarimais negali pakeisti imperatyvaus įstatyminio reglamentavimo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015). Tačiau nei ĮBĮ, nei kituose teisės aktuose, nenumatytas imperatyvas, kuris draustų bankrutuojančios įmonės turtą parduoti iki nutarties likviduoti įmonę priėmimo. Teisės normų aiškinimas lingvistiniu ir sisteminiu būdu leidžia daryti priešingą išvadą: teisės normose, reglamentuojančiose įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turto pardavimo tvarką, neretai naudojama disjunkcija „bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė“ arba tiesiog nurodoma „bankrutavusi įmonė“ (žr., pvz. ĮBĮ 33 straipsnį, Aprašo 1 punktą). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad ginčo atveju turtas buvo parduotas 2 (dviem) mėnesiais anksčiau nei buvo priimta nutartis įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, per se (liet. pati savaime) neturi įtakos atliktų varžytynių teisėtumo vertinimui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad gali būti parduodamas tiek bankrutuojančios, tiek bankrutavusios įmonės turtas, o apeliantų argumentai dėl turto pardavimo neteisėtumo, įmonei neįgijus bankrutavusios įmonės statuso, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl Aprašo reikalavimų pažeidimo ir apeliacijos nagrinėjimo ribų
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vykdant bankrutuojančios įmonės turto pardavimą iš varžytynių buvo pažeisti Apraše įtvirtinti reikalavimai, kas lėmė potencialių pirkėjų galimybių dalyvauti varžytynėse apribojimą.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, <...> galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.Susipažinus su apeliantų skundu nustatyta, kad jame varžytynių neteisėtumui pagrįsti pateikiami nauji argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme: 1) Aprašo 8.5 punkto pažeidimas buvo grindžiamas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 22 d. taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nenurodymu, o ne parduodamo turto apibūdinimu varžytynių skelbime; 2) dėl turto varžytynių paskelbimo išimtinai tik Įmonių bankroto valdymo departamento tinklalapyje; 3) dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis pagal Aprašo 17 punktą, t. y. dėl kainos didinimo intervalo nustatymo.Atsižvelgiant į tai, kad minėti argumentai pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti, dėl ko pirmosios instancijos teismas tokio pobūdžio reikalavimų ginčijamu sprendimu nenagrinėjo, ieškovai neturi teisės prašyti pripažinti ginčijamą sprendimą negaliojančiu šiuo pagrindu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nors ir laikydamasi nuomonės, kad apeliantai negali skunde nurodyti naujų aplinkybių, ir plačiau šiuo klausimu nepasisakydama pažymi, jog ieškovų ir naujai nurodomi argumentai nesudaro pagrindo pripažinti varžytynes neteisėtomis, nes: 1) skelbime apie iš varžytynių parduodamą turtą aiškiai nurodomas parduodamas turtas, pažymėta, jog turtas yra įkeistas, nurodyti bankroto administratoriaus įgalioto asmens kontaktiniai duomenys, todėl potencialūs pirkimo dalyviai turėjo visas galimybes dėl papildomų duomenų pateikimo susisiekti su nurodytu asmeniu; 2) atsikirsdama į ieškovų naujai nurodomas aplinkybes, atsakovė pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad skelbimas apie turto pardavimą iš varžytynių buvo paskelbtas daugiau nei viename tinklalapyje (t. 6, b. l. 107-108), todėl šie apeliantų argumentai akivaizdžiai nepagrįsti. Be to, Aprašas numato bankroto administratoriui teisę, o ne pareigą, apie turto pardavimą iš varžytynių papildomai skelbti ir kitose interneto svetainėse (Aprašo 6 punktas); 3) kaip pagrįstai nurodo atsakovė, atsikirsdama į apeliantų argumentus dėl Aprašo 17 punkto pažeidimų, varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas, todėl kainos didinimo intervalas nebuvo aktualus, varžytynių pripažinimas negaliojančiomis vien šiuo pagrindu būtų pernelyg formalus ir neatitinkantis bankroto proceso tikslų, neužtikrintų kreditorių interesų apsaugos. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės tik S. B., kuris yra buvęs BUAB „Šiaurės kompanija“ akcininkas ir vadovas, dėl kurio veiksmų įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nesutinka su vykdytomis turto varžytynėmis. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog užpildyti du atskiri 2015 m. birželio 29 d. ir 2015 m. birželio 30 d. varžytynių aktai, nors jokios varžytynės 2015 m. birželio 30 d. nevyko. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal Aprašo 18 punkto reikalavimus 2015 m. birželio 29 d. buvo pasirašytas varžytynių protokolas (t. 2, b. l. 96-97), kuriame pažymėta, jog varžytynes laimėjo SH Petroleum AG, pasiūlęs 363 400 Eur kainą. Varžytynių laimėtojui nustatytas terminas iki 2015 m. liepos 9 d. sumokėti likusią sumą už įsigytą turtą. 2015 m. liepos 3 d. varžytynių laimėtojas visiškai atsiskaitė už iš varžytynių įsigytą turtą (t. 2, b. l. 98-99). Visiškai atsiskaičius pagal nurodytą varžytynių protokolą, buvo pasirašytas varžytynių aktas Nr. 1 (t. 2, b. l. 110). Dokumento viršuje nurodoma data – 2015 m. birželio 29 d., tačiau dokumento tekste pažymima, jog visa suma už nupirktą turtą sumokėta 2015 m. liepos 3 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytą faktinių aplinkybių visumą, labiau tikėtina, jog šis dokumentas buvo surašytas 2015 m. liepos 3 d., pažymint varžytynių atlikimo datą 2015 m. birželio 29 d. Tokią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog pagal Aprašo 38 punktą varžytynių vykdytojas per 3 darbo dienas nuo visos parduodamo turto kainos sumokėjimo, bet ne anksčiau kaip po 20 dienų nuo varžytynių pabaigos, surašo varžytynių akto (priedas) 2 egzempliorius, po vieną varžytynių vykdytojui ir varžytynių laimėtojui (o jeigu parduodamas turtas įkeistas, – 3 egzempliorius). Juos pasirašo varžytynių laimėtojas ir varžytynių vykdytojas.Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog Nekilnojamojo turto registre nurodoma, kad nuosavybės teisė SH Petroleum AG perėjo 2015 m. birželio 29 d., 2015 m. birželio 30 d. Turto varžytynių aktų Nr. 1 pagrindu negali būti vertinama formaliai, neatsižvelgiant į kitus reikšmingus bylos duomenis. Byloje neginčijamai nustatyta, jog buvo pasirašytas tik vienas varžytynių aktas. Nuosavybės teisė naujajam turto savininkui perėjo apmokėjus už varžytynėse įsigytą turtą ir pasirašius 2015 m. birželio 29 d. vykdytų varžytynių aktą Nr. 1. Pagal Aprašo 38 punktą nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą varžytynių laimėtojui. Pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Savininko nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre buvo išviešintos 2015 m. liepos 8 d. (nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnis). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai apie nepaskelbtas 2015 m. birželio 30 d. vykusias varžytynes bei surašytus du varžytynių aktus. Vadovaudamasi esminėmis įstatymo, reglamentuojančio bankroto procesą, nuostatomis bei teismų praktikos taisyklėmis, nurodančiomis, kad vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, ir nustačiusi, kad turtas iš varžytynių buvo parduotas kreditorių susirinkimo patvirtinta tvarka, už didesnę nei nustatyta rinkos kaina, teisėjų kolegija sprendžia, jog šių varžytynių pripažinimas neteisėtomis pažeistų kreditorių interesus ir nepagrįstai užvilkintų bankroto procedūras. Aplinkybė, kad varžytynių akte buvo netinkamai nurodyta dokumento surašymo data, negali būti pagrindu šį dokumentą panaikinti. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sureikšminus formaliuosius kriterijus (dokumento datą) būtų paneigtas turinio viršenybės prieš formą principas, todėl byloje nustačius aplinkybę, jog ginčijamas varžytynių aktas buvo surašytas pirkėjui apmokėjus už įsigytą turtą, tačiau pačiame akte nurodžius varžytynių vykdymo, o ne akto surašymo datą, sprendžia, jog vien dėl šio trūkumo ginčijamas aktas nepripažintinas negaliojančiu. Patikrinusi apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo pagrindus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Apeliacinį skundą atmetus, tenkinamas atsakovės BUAB „Šiaurės kompanija“ prašymas atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašo solidariai iš ieškovų S. B. ir UAB „Natural North Caviar“ priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 900 Eur atstovavimo išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (t. 6, b. l. 78, 94). Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos įrodymais, prašoma atlyginti atstovavimo išlaidų suma atitinka Teisingumo ministro patvirtintų Rekomendacijų (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija) nustatytus civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius, todėl 900 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos visa apimtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-376/2013; 2012 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011; kt.).Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d., 2015 m. liepos 13 d. ir 2015 m. liepos 14 d. nutartimis byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (draudimas atlikti veiksmus bei turto areštas), kurios ginčijamu sprendimu ieškinį atmetus buvo panaikintos. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos leidžiant atsakovui SH Petroleum AG iki Lietuvos apeliacinio teismo procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo civilinėje byloje išnuomoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, bei subnuomoti iš Lietuvos Respublikos nuomojamą žemės sklypą, Estijos Respublikoje įregistruotai bendrovei OÜ Scandinavian Seafood Factory pagal pastarosios bendrovės ir SH Petroleum AG 2016 m. birželio 15 d. sudarytą nuomos sutartį, uždraudžiant atlikti bet kokius šios sutarties pakeitimus be teismo leidimo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, byloje apeliacinės instancijos teismo taikytos (pakeistos) laikinosios apsaugos priemonės yra naikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės kompanija“, juridinio asmens kodas 111800973, iš ieškovų S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Natural North Caviar“, juridinio asmens kodas 302662557, po 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-802-943/2016 taikytas (pakeistas) laikinąsias apsaugos priemones.