Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 264 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. kovo 10 d.

E. J. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš E. J. priteista po 1 000 Eur K. J. ir M. J. neturtinei žalai atlyginti.

Iš E. J. priteista 443,95 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. J. nuteista už tai, kad 2019 m. kovo 8 d., apie 18 val., savo gyvenamoje vietoje – bute, esančiame Pakruojyje, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, savo mažamečiams vaikams M. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir K. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), pasinaudodama jų bejėgiška dėl mažametystės būkle, ištirpinusi vaisto „Relanium“ tabletės dalį šaukšte su vandeniu, sugirdė nenustatytą kiekį benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – diazepamo (vaisto „Relanium“ veiklioji medžiaga), taip ji pratino nukentėjusius mažamečius M. J. ir K. J. ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas.

2. E. J. buvo kaltinama tuo, kad 2019 m. kovo 8 d., apie 21 val. 30 min., savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame Pakruojyje, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, stovėdama buto tarpduryje, ranka vieną kartą tyčia pastūmė iš buto į laiptinę mažametį sūnų M. J., gim. (duomenys neskelbtini), kuris priekine kūno dalimi griuvo ant laiptinės grindų ir susitrenkė kaktą, šiais savo veiksmais dėl poodinės kraujosruvos kaktoje mažamečiam nukentėjusiajam M. J. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra E. J. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

3. Nuteistoji E. J. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodė, kad 2019 m. vasario 19 d. jai buvo išrašyti raminantys vaistai ,,Relanium“, vaistus vartojo tik ji pati, niekam kitam jų nesiūlė ir nedavė. Anot nuteistosios, ji nežinojo ir nesuprato, kad vaisto ,,Relanium“ veiklioji medžiaga diazepamas yra narkotinė medžiaga.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atlikus vaikams testą, dviem vaikams testai buvo teigiami benzodiazepinams ir visiems trims vaikams buvo teigiami morfijui. 2019 m. kovo 8 d. vaikus prižiūrėjo kaimynė R. Č.. Nuteistoji daro prielaidą, kad būtent R. Č., sunkiai suvaldydama apie 10 mažamečių vaikų, galėjo imtis priemonių, t. y. duoti jiems ,,Relanium“ ar panašių vaistų, o paskui duoti ir stipresnio vaisto, kurio sudėtyje yra morfino. Tokią prielaidą apeliantė daro todėl, kad ji niekada neturėjo ir nevartojo vaistų, kurių sudėtyje yra morfino.

3.3. Nuteistoji skunde pažymi, kad liudytoja apklausta policijos pareigūnė D. S. aiškiai pasakė, jog tirti pateiktame pakete Nr. 0086162 yra ne tos tabletės, kurias pareigūnė išsivežė iš jos buto. Todėl, apeliantė skunde kelia klausimą, kodėl buvo tiriamos ne tos tabletės, kurios buvo paimtos iš jos buto, bet visai kitos, nieko bendro su ja neturinčios.

3.4. Nuteistoji skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jai inkriminuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių, t. y. neatsižvelgė į tai, kad ji nesuprato atliekamų veiksmų pavojingumo, kadangi apie vaistų ,,Relanium“ cheminę sudėtį neturėjo jokio supratimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neįvertino surinktų įrodymų visumos.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistosios E. J. apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios E. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal BK 264 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padėjo nepilnamečiui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstama veika gali būti padaroma aktyviais veiksmais: 1) padedant nepilnamečiui ne gydymo tikslais įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų; 2) verčiant nepilnametį ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas; 3) lenkiant nepilnametį ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas; 4) kitaip pratinant nepilnametį ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad E. J., norėdama, kad jos mažamečiai vaikai M. ir K. netrukdytų jai su kitais asmenimis vartoti alkoholį ir būtų ramesni, davė jiems nenustatytą kiekį benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – diazepamo, kuris yra vaisto ,,Relanium“ veiklioji medžiaga, t. y. pratino savo nepilnamečius vaikus ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas ir pripažino E. J. kalta pagal BK 264 straipsnio 2 dalį.

7. Nuteistoji E. J. viso bylos proceso metu, o taip pat ir savo apeliaciniame skunde neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Ji tvirtina, kad gydytojo jai išrašytų pagal receptą vaistų ,,Relanium“ savo mažamečiams vaikams nedavė, ji net nežinojo ir nenumanė, kad šių vaistų veiklioji medžiaga yra psichotropinė. Tačiau šiuos nuteistosios teiginius paneigia byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma. Liudytoja R. Č. parodė, kad 2019 m. kovo 8 d. E. J. savo bute vartojo alkoholį su jos seserimi J. N.. Ji prižiūrėjo savo, sesers ir E. J. vaikus. Ji matė, kaip vaikams žaidžiant ir šūkaujant, E. J. sutrynė mažą gabalėlį vaistų, sumaišė juos su vandeniu ir davė išgerti savo vaikams M. ir K.. Vyriausiasis E. J. sūnus K. vaistų negėrė. Jai paklausus, nuo ko vaistai, E. J. atsakė: ,,kad vaikai būtų ramesni“. Kokie tai buvo vaistai, liudytoja pasakyti negali, matė tik, kad vaistų pavadinimas iš ,,R“ raidės, juos E. J. paėmė nuo šaldytuvo. Kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta A. N. parodė, kad būnant pas E. J. namuose, ji davė kažkokių vaistų M. ir dar vienam savo vaikui, kurio vardo neatsimena. Vaistus E. J. taip pat davė jai ir jos pusseserei A.. Vaistus E. J. vaikams davė, kad jie greičiau užmigtų ir nerėkautų, Tabletes paėmė nuo šaldytuvo (t. 3, b. l. 19-20). Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta liudytoja A. N. parodė, kad matė, kaip E. J. davė vaistų nuo nervų K., M. ir A., vaistus E. J. paėmė nuo šaldytuvo (t. 3,b. l. 23-24). Į įvykio vietą atėjusios E. J. kaimynės tiesiogiai nematė, E. J. veiksmų, tačiau liudytojos G. Š., J. Š., J. K., J. K. paaiškino, kad įvykio vietoje R. Č. sakė, kad E. J. davė savo vaikams K. ir M. vaistų, o liudytojų G. Š. ir J. Š. teigimu, R. Č. atnešusi iš kambario tabletes, rodė joms, sakydama, kad šias tabletes E. J. davė savo vaikams. Į įvykio vietą atvykę Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai A. G. ir E. Š. paaiškino, kad įvykio metu E. J. buvo neblaivi, su ja sunkiai sekėsi susikalbėti, nuteistosios kaimynė pasakė, jog E. J. vaikams davė raminamuosius vaistus, kad vaikai netrukdytų mamai švęsti. Apklausta policijos pareigūnė D. S. parodė, kad pagal iškvietimą nuvyko į E. J. namus, ten buvo chaosas, buvo daug vaikų, daug žmonių, su E. J. dėl girtumo nebuvo galima susikalbėti. Kažkas iš įvykio vietoje buvusiųjų pasakė, kad vaikams buvo duodami raminamieji vaistai. Ji paprašė parodyti vaistus ir matė ant lapelio užrašą ,,Relanium“. Vienas iš vaikų pasakė, kad ir jam E. J. siūlė šių vaistų, bet jis atsisakė juos gerti, o mažyliui mama vaistų davė. Parodžius berniukui vaistus ,,Relanium“, jis pasakė, kad tai tie vaistai. Kadangi su mama nebuvo galima susikalbėti, ji vaistus paėmė, o po to atidavė seselei. Vaistai buvo nuvežti parodyti gydytojai. Kaip liudytoja apklausta Greitosios medicininės pagalbos felčerė D. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. kovo 8 d., 22.22 val., buvo gautas iškvietimas, kad vaikai perdozavo medikamentų. Nuvykus į įvykio vietą vaikai nei mieguisti, nei vangūs nebuvo, tik dejavo, kad skauda galvas. Tuomet įvykio vietoje buvusios kaimynės pasakė, kad vaikai yra vartoję raminamuosius vaistus, vaikai patvirtino gėrę vaistus. E. J. bute buvo policijos pareigūnai, vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai. Paklausus E. J., kokius vaistus ji turi, E. J. parodė vaistus, ji vaistus paėmė ir kartu su vaikais nuvežė į Pakruojo ligoninės priėmimo skyrių. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 109-110), kuriuos liudytoja teisme patvirtino. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme perskaitytų liudytojos D. P. parodymų, ikiteisminio tyrimo metu, kuomet įvykio aplinkybes ji geriau prisiminė, liudytoja teigė tiksliai neprisimenanti, ar ji pati paėmė vaistų ,,Relanium“ pakelį iš M. mamos, ar jį jai perdavė ten buvusi policijos pareigūnė. Ji yra tikra, kad tą patį vaistų lapelį, kurį jai rodė E. J., ji nuvežė į Pakruojo ligoninės priėmimo skyrių. Nuteistoji E. J. apeliaciniame skunde, remdamasi liudytojos policijos pareigūnės D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kelia versiją, kad ištirti buvo ne tie patys vaistai, kurie įvykio metu buvo paimti iš jos namų. Kaip matyti iš liudytojos D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 133-135), liudytoja iš tikrųjų suabejojo, ar jai parodytoje fotonuotraukoje užfiksuota vaistų ,,Relanium“ pakuotė yra ta pati, kurią ji paėmė įvykio metu E. J. bute ir kurią greitosios medicinos pagalbos felčerė nuvežė ištirti į ligoninę. Liudytoja D. P. ikiteisminio tyrimo metu jai parodžius fotonuotrauką su vaistų ,,Relanium“ pakuote irgi nebuvo tikra, kad fotonuotraukoje užfiksuoti tie patys vaistai, kuriuos įvykio metu ji paėmė iš E. J. buto ir nuvežė į Pakruojo ligoninę (t. 3, b. l. 109-110). Tačiau šiuose liudytojų D. S. ir D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose išreikštos abejonės atpažįstant joms pateiktose fotonuotraukose užfiksuotą vaistų pakuotę, savaime nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad E. J. savo vaikams įvykio metu davė vaistų ,,Relanium“, kuriuos į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė D. S. perdavė greitosios medicinos pagalbos darbuotojai D. P., o ši vaistų pakuotę nuvežė į ligoninę ištyrimui ir neleidžia daryti išvados, kad buvo ištirti kažkokie kiti, o ne E. J. bute rasti ir paimti bei nuteistosios savo vaikams sugirdyti vaistai ,,Relanium“. Liudytojų D. S. ir D. P. abejonės atpažįstant vaistų pakuotę iš fotonuotraukų yra suprantamos ir paaiškinamos, kadangi natūralu, kad tiksliai įsidėmėti įvykio metu rastą ir gana trumpai matytą vaistų pakuotę, kuri yra standartinė, yra gana sudėtinga. Be to, kaip matyti iš liudytojos D. P. parodymų pirmosios instancijos teisme, liudytoja gana kategoriškai patvirtino, kad vaistų lapelis, kurį jai ikiteisminio tyrimo metu parodė policijos pareigūnai ir kurį ji paliko Pakruojo ligoninės priėmimo skyriuje, buvo tie patys vaistai ,,Relanium“, rasti ir paimti E. J. bute. Kaip liudytoja apklausta Pakruojo ligoninės priėmimo ir vaikų skyriaus vyriausioji slaugytoja Ž. Š. parodė, kad kitą dieną po įvykio atėjusi į darbą ji rado ant stalo padėtas ,,Relanium“ tabletes. Jai paklausus, iš kur tie vaistai, buvo paaiškinta, kad iš vakaro buvo įvykis, buvo į skyrių atvežti mažamečiai vaikai, o kartu ir tie vaistai, ant stalo vaistus padėjo budinti slaugytoja. Šiuos vaistus paėmė policijos pareigūnai. 2019 m. kovo 12 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole (1 t., b. l. 89–91) užfiksuota, kad iš VšĮ Pakruojo ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyriausiosios slaugytojos Ž. Š. paimtas medikamentas, t. y. nukirptas lapelis su 11 gelsvos spalvos tablečių, lapelio kitoje pusėje yra užrašas „Relanium 5 mg tabletės Diazepamas“ UAB „Glaxo SmithKline Lietuva“, lapelis 2019 m. kovo 8 d., apie 22 val., pristatytas į skyrių kartu su mažamečiu M. J.. Pateiktas lapelis su tabletėmis supakuotas į paketą Nr. 0086162. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų specialisto išvadoje Nr. 140-(2151)-IS1-2554 (1 t., b. l. 133–136) konstatuota, kad vienuolikos gelsvos spalvos tablečių iš pažeistos plastikinės pakuotės „Relanium 5 mg tabletės Diazepamas“ dalies (paketas Nr. 0086162) sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – diazepamo, kurios bendroji masė yra 0,055 g. UAB „Eurovaistinė“ 2019 m. gegužės 22 d. rašte Nr. S-206 (1 t., b. l. 157, 169) nurodyta, kad 2019 m. vasario 19 d. UAB „Eurovaistinės“ filiale, Šiauliuose, Tilžės g. 109, E. J. vardu rastas vienas receptas, kuris išrašytas ir išduotas 2019 m. vasario 19 d. vaistiniam preparatui „Relanium“, šio vaisto gamintojas – „GlaxoSmithKline Pharmaceuticals“. Prie rašto pridėta recepto ir vaistinės išdavimo kvito kopija, vaistinio preparato nuotraukos (pakuotės ir blisterio), Valstybinės Vaistų Kontrolės Tarnybos patvirtintas informacinis lapelis apie vaistą. Iš recepto matyti, kad jis E. J. išrašytas 2019 m. vasario 19 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytojo V. M., vaistui „Diazepam“ 5 mg, receptas galioja iki 2019 m. kovo 18 d. Iš UAB „Eurovaistinė“ pateikto E. J. parduoto vaisto „Relanium“ pakuotės fotonuotraukų matyti, kad pakuotė ir tabletės yra analogiškos kaip ir vaisto „Relanium“, paimto 2019 m. kovo 12 d. iš VšĮ Pakruojo ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyr. slaugytojos Ž. Š.. Iš Pakruojo rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2019 m. balandžio 8 d. rašto Nr. 353 (1 t., b. l. 179–184) matyti, kad pateiktose M. J. ir A. Č. GMP kvietimo kortelėse užfiksuoti šie duomenys: M. J. kortelėje nurodyta, kad greitoji medicinos pagalba atvyko 22.31 val., nurodyta, kad sakė „Davė pusę tab. Relanium mama, kiti vaikai sakė. Galvos skausmas“; A. Č. kortelėje nurodyta, kad sakė „Išgėrė Relanium 1 tab. vaiko žodžiais sugirdė kaimynė. Galvos skausmas“. VšĮ Pakruojo ligoninės 2019 m. gegužės 24 d. rašte Nr. S-162 (1 t., b. l. 187–193) nurodyta, kad 2019 m. kovo 12 d., 14–14.15 val. į VšĮ Pakruojo ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių į medicininę apžiūrą dėl toksinių medžiagų organizme ištyrimo policijos pareigūnai pristatė mažamečius M. J., gim. (duomenys neskelbtini) m., K. J., (duomenys neskelbtini), ir K. J., (duomenys neskelbtini), vaikus lydėjo močiutė N. J.. Kliniškai įvertinti berniukų būklės nebuvo prašoma, todėl aktas pagal formą Nr. ISS-l/a surašytas nebuvo. Rašte taip pat nurodyta, kad paimti vaikų šlapimo mėginiai greitojo testo toksinėms medžiagoms šlapime nustatyti (MULTIDRUG 10 ACRO BIOTECH, INC RAPIDTEST), kad K. J. ir M. J. nustatytas teigiamas BZD (benzodiazepinas) ir MOP (morfinas). K. J. nustatytas teigiamas MOP (morfinas). Prie rašto pridėtos M. J. priėmimo skyriaus apskaitos kortelė Nr. 111(PV) ir A. Č. priėmimo skyriaus apskaitos kortelė Nr. 1112(PV). M. J. kortelėje gydytojos M. J. užfiksuotas apžiūros laikas yra 2019 m. kovo 8 d., 23.15 val., pažymėta, kad vaikas sakė, jog „jo mama lyg sugirdė 0,5 tab. relanium, kad būtų ramesnis. Vaikas aktyvus, žvalus, žaidžia su mašinytėmis, bendrauja su žmonėmis, būklė gera, sveikas“. 2019 m. kovo 12 d. siuntime atlikti K. J. medicininę apžiūrą (1 t., b. l. 86) konstatuota, jog 14.10 val. K. J. šlapime rasta benzodiazepino, morfino; 2019 m. kovo 12 d. siuntime atlikti M. J. medicininę apžiūrą (1 t., b. l. 87) konstatuota, jog 14.15 val. M. J. šlapime rasta benzodiazepino, morfino.

8. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visumos analizė leidžia daryti išvadą, kad E. J., 2019 m. kovo 8 d., savo namuose, būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir norėdama nuraminti vaikus, kad šie netrukdytų jai ir kitiems su ja buvusiems asmenims vartoti alkoholinius gėrimus, sugirdė savo mažamečiams vaikams M. ir K. jai pačiai gydytojo skirtų vaistų ,,Relanium“, turinčio benzodiazepinų grupei priklausančios psichotropinės medžiagos – diazepamo. Nuteistoji E. J. tvirtina, kad jos veikoje nenustatyti subjektyvieji nusikaltimo požymiai, kadangi ji nežinojusi ir nesupratusi, kad vaisto ,,Relanium“ veiklioji medžiaga diazepamas yra psichotropinė. Tačiau apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama ne vien tik iš paties kaltininko parodymų, bet įvertinus ir išanalizavus visas byloje nustatytas faktines aplinkybes. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad vaistus ,,Relanium“ E. J. skyrė Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytojas. Į minėtą centrą E. J. kreipėsi pati savo noru dėl dirglumo, dėl to, kad negalėjo užmigti, todėl suprato kad jai skiriami psichiką veikiantys vaistai. Be to, kaip matyti iš byloje esančio 2019 m. liepos 9 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo, kuriame buvo užfiksuoti E. J. pokalbiai su M. J., 2019 m. gegužės 20 d. E. J. pasakoja M. J., ką kalbės duodama parodymus, sakys, kad vartojo alkoholį, vaistų vaikams nedavė, gal kas ir davė, nes vaistai buvo padėti. Po apklausos pasako: „nes žino, kad aš tu relanium daviau“, „aš visą laiką suku prota, kad del to relaniuma“, „aš galvoji, kad del relaniuma, o čia pasiroda ne ta relaniums, o pasiroda. Ka anie čia stiprūs vaistai yra, o ne mana“, „tai aš iš visa galvojau, kad net neras, mažesniais kiekiais daviau, sakau, iš kur jų galieja tiek daug būt“, „o K. aš nedaviau i negerti, pas K. yra būtent ta morfijaus, o aš neturiejau, akyse net nemačiau“, „Tai aiškiai girde, nes tas vaists ne aš daviau. O mana tas dviem tabletem padalinta, tai ką jisai, nieka net nesudare“. 2019 m. gegužės 22 d. E. J. telefonu kalbėdama su sūnumi K. jo klausia: „Nu tu vaistų kokių nors gėre“, sūnus atsako: „Aš tai ne“, E. J. klausia: „Nes pas tavi atrada vaistų tokių, katrų aš net neturėja. Kur K. su M.buvau davus, tai tenai buva tas ...eeeee... nu ten mana ties vaistai kur buva i labai biškį. Bet tai pas tave irgi atrada visiškai stiprių vaistų i aš už tai įdomu, sakau, a tu gėrei iš visa kur nors tų vaistų“ (2 t., b. l. 152–170). Aptarti įrodymai patvirtina, kad E. J., pati vartojusi vaistus ,,Relanium“, žinojo, kad tai psichiką veikiantys vaistai, būtent šių vaistų, o ne vaistų ,,Sedatif“, davė savo mažamečiams vaikams K. ir M.. Kaip galima suprasti iš E. J. pokalbių su M. J., ji puikiai suprato, kad vaistai ,,Relanium“ yra psichiką veikiantys vaistai, todėl vaikams jų davė mažais kiekiais, kad vaistai nebūtų surasti vaikų organizmuose. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad E. J., ištirpinusi vaisto ,,Relanium“ tabletės dalį šaukšte su vandeniu ir šį vaistą duodama savo mažamečiams vaikams M. J. ir K. J., žinojo ir suprato, kad tai yra stiprūs psichiką veikiantys vaistai, kadangi šiuos vaistus vaikams davė norėdama, kad vaikai taptų ramesniais. Tai, kad tikslios cheminės vaistų sudėties E. J. nežinojo, nepaneigia jos kaltės tyčia pratinus mažamečius savo vaikus ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai E. J. pripažino kalta ne gydymo tikslais pratinus mažamečius M. J. ir K. J. vartoti psichotropines medžiagas bei šią veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 264 straipsnio 2 dalį.

9. Deklaratyvūs ir jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsti yra nuteistosios E. J. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad stiprių psichiką veikiančių vaistų jos vaikams galėjo duoti R. Č.. Jau aptartais įrodymais, tarp jų ir pačios R. Č. bei liudytojų A. N. ir A. N. parodymais, kitais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu vaistus vaikams davė ne kas nors kitas, o būtent nuteistoji E. J..

10. Nors nuteistoji neskundžia nuosprendžio dalies dėl jai paskirtos bausmės, tačiau teisėjų kolegija įvertina pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės atitikimą teisingumo principui. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 yra išaiškinta, kad BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų – bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo – išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra tai, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Visgi konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Gi, nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

12. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą.

13. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).

14. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

15. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).

16. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos.

17. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad E. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistosios atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. J. praeityje neteista, bausta administracine tvarka už administracinius nusižengimus, susijusius su girtavimu ir tėvų valdžios nepanaudojimu arba panaudojimu priešingai vaiko interesams, taip pat kitus pažeidimus (t. 4. b. l. 80-85), dirba parduotuvėje (duomenys neskelbtini), charakterizuojama kaip darbšti, tvarkinga, pareiginga darbuotoja, korektiška su kolegomis ir klientais (t. 5, b. l. 58). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nurodytas aplinkybes, įvertino šių aplinkybių visumą bei paskyrė nuteistajai minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistosios asmenybę, kitaip vertina E. J. skirtiną bausmę.

18. Vertinant E. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teisėjų kolegijos nuomone, jis yra gerokai mažesnis nei tipinio šios rūšies nusikaltimo pavojingumas. Svarstant, kokie veiksmai gali sukelti atsakomybę pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, galvojama apie veiksmus, kuriais siekiama paskatinti, pripratinti vaikus vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, kad šie pajaustų jų veikimą ir norėtų ateityje juos vartoti. Tokie veiksmai turėtų būti pakankamai aktyvūs ir tikslingi. Tokį argumentą patvirtina ir šio nusikaltimo priskyrimas sunkiems nusikaltimams, už jį numatyta nuo trijų iki dešimties metų bausmė. Nors vienkartinis narkotinių ar psichotropinių medžiagų davimas vaikui irgi yra pavojingi, netoleruotini ir visuomenėje nepriimtini veiksmai, tačiau tokių veiksmų pavojingumas akivaizdžiai yra daug mažesnis nei rūšinio nusikaltimo pavojingumas.

19. Teisingos bausmės parinkimui svarbu ir tai, kad šiuo atveju buvo panaudotas teisėtai įsigytas vaistas, kurio sudėtyje buvo nedidelė dalis psichotropinės medžiagos, kas mažina veikos pavojingumą. Netgi iš karto po įvykio vaikus apžiūrint medicinos darbuotojams pastarieji jokių vaikų sveikatos pakitimų nenustatė, vaikai buvo ramūs, jų elgesys nekėlė įtarimų, kad jiems buvo duodami raminamieji vaistai ar narkotinės medžiagos. Vaikams jokios pasekmės sukeltos nebuvo ir nėra jokių motyvų, kad tokios pasekmės nuo vienkartinio veiksmo galėtų atsirasti ateityje. Nuteistoji neturėjo siekio, kad vaikai ateityje vartotų narkotines ar psichotropines medžiagas.

20. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga ir kokias pasekmes ji sukels, svarbu, kad E. J. turi tris nepilnamečius vaikus, be penkių metų K. ir trijų metų M. J. ji augina ir K. J., kuriam šiuo metu yra vienuolika metų. E. J. atliekant paskirtą trijų metų laisvės atėmimo bausmę jos vaikai liks be mamos priežiūros ir rūpesčio, juos prižiūrės kiti asmenys. Kolegijos nuomone, tokia padėtis netenkina nei šeimos, nei visuomenės poreikių. Kaip matyti iš byloje esančios šeimos charakteristikos, E. J. šeima charakterizuojama kaip turintį socialinių problemų, kurias spręsti jai padeda socialiniai darbuotojai, tačiau ji neapibūdinama kaip neprižiūrinti vaikų ar prieš juos smurtaujanti. Ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė itin neigiamai paveiktų jos tolimesnes resocializacijos galimybes. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Kolegijos nuomone, nuteistosios atskyrimas nuo vaikų, prieš ją vykdytas baudžiamasis procesas, grėsusi ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė bus nuteistajai pamoka, paveiks nuteistąją ir padės jai apsispręsti ateityje nedaryti nusikaltimų, nevartoti alkoholio, rūpintis vaikais ir šeima. Šie motyvai leidžia teisėjui kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo E. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga, o jai turi būti paskirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Laisvės apribojimas, nustatant jos elgesį taisančius įpareigojimus, būtų tinkama ir teisinga bausmė. Bausmės terminas turi būti didesnis nei įstatyme nustatytas jos vidurkis. Nustatant skirtinus įpareigojimus visų pirma kolegija atsižvelgia į tai, kad nusikalstama veika padaryta nuteistajai apsvaigus nuo alkoholio ir išgertuvių metu, todėl jai skirtinas įpareigojimas visą bausmės atlikimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir draudimas turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims psichiką veikiančias medžiagas. Nusikalstamą veiką E. J. padarė prieš savo vaikus, tačiau šiame nuosprendyje teismas įvertino, kad jos šeimos ir visuomenės interesas jai likti su vaikais ir juos auklėti yra esminis, todėl jai skirtinas įpareigojimas visą bausmės atlikimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos.

21. Paskyrus E. J. laisvės apribojimą ir nustačius įpareigojimus, jai nevykdant įpareigojimų išliktu galimybė pakeisti laisvės apribojimą į areštą, o teismo priteistą žalą vaikams išieškoti priverstine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti.

E. J., pripažintai kalta pagal BK 264 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 2 metus laisvės apribojimo, įpareigojant ją visą bausmės atlikimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, visą bausmės atlikimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos. Nustatyti E. J. draudimą visą bausmės atlikimo laiką turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiai ar perduoti saugoti kitiems asmenims psichiką veikiančias medžiagas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.