Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui E. K., jo atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei, išteisintiesiems V. K., J. K., jų gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo E. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisinta dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., V. K. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d., 154 str. 2 d.

E. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš E. K. priteista 700,88 Eur J. K. ir V. K. proceso išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. išteisinta ją kaltinant tuo, kad ji tyčia per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie E. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą juo: 2014 m. sausio 14 d., per (duomenys neskelbtini) televizijos rodytą laidą ,, (duomenys neskelbtini)“, nufilmuotą 2013 m. lapkričio 22 d., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), duodama interviu (duomenys neskelbtini) televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei, viešai teigė, kad E. K. naudojo fizinį smurtą prieš savo 93 metų tetą V. Ž., tvirtino, kad jis ją sužalojo, kad net norėjo ją užmušti, kad turėdamas raktą ir būdamas banditu, galėjo ją apvogti ir galimai ją apvogė, viešai tvirtino, kad matė, jog senutė buvo jo sudaužyta, teigė, kad jis terorizavo ją, išjungdamas televizorių, atimdamas telefoną.

Be to, J. K. išteisinta ją kaltinant tuo, kad per visuomenės informavimo priemonę, apšmeižė E. K., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, nes galimai pavogė iš V. Ž. 50 000 litų, viešai teigdama, kad jis turėjo senutės buto raktus, kai pinigai dingo, pabrėžė, kad pinigų nėra ir nerado, o senutė tiek išleisti negalėjo, todėl interviu metu aiškiai leido suprasti, kad tik jis šiuos pinigus galėjo pavogti.

Be to, J. K. išteisinta ją kaltinant tuo, kad viešai žodžiu įžeidė E. K.: toje pačioje televizijos laidoje, tuo pačiu laiku ir vietoje, duodama interviu televizijos (duomenys neskelbtini) laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei, tyčia viešai užgauliai pažemino E. K. pavadindama jį banditu, kai į žurnalistės klausimą pareiškė: ,,Nu baisu, žinokit, tas banditas, norėjo mane užmušti, tam banditui nieko“, bei siekdama jį apibūdinti kaip asmenį, nepaisantį nei moralės, nei paprotinių normų, negarbingai ir netinkamai besielgiantį buityje, kuris 93 metų senutei užsukinėja dujas, vadina ją neprotinga, durna, išjungia televizorių, atima telefoną, kad ji nekalbėtų, tuo įžeidė jį, kai į žurnalistės klausimą pareiškė: ,,Mes paskui matėm, kaip ji buvo sudaužyta, jinai grįžo iš tos ligoninės <.,.> jis atėjo dujas užsuko jai, neva jinai neprotinga, durna, jai reikia dujas užsukt. Po to išjungė televizorių, atėmė telefoną mobilų, kad su mumis nekalbėtų, mūsų buvo pirktas telefonas, žurnalistei patikslinus: ,,Čia tas E.“ J. K. patvirtino: ,,Taip“.

J. K. išteisinta konstatavus, kad ji nepadarė veikų, turinčių BK 154 str. 2 d., 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

V. K. išteisintas jį kaltinant tuo, kad paskleidė apie E. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri E. K. paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą juo: 2014 m. sausio 14 d., per (duomenys neskelbtini) televizijos rodytą laidą ,, (duomenys neskelbtini)“, nufilmuotą 2013 m. lapkričio 22 d., tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), duodamas interviu (duomenys neskelbtini) televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistei, tyčia per visuomenės informavimo priemonę viešai šioje televizijos laidoje teigė, kad E. K. naudojo fizinį smurtą prieš savo 93 metų tetą V. Ž..

Be to, V. K. išteisintas jį kaltinant tuo, kad toje pačioje laidoje, tuo pačiu laiku ir vietoje, per visuomenės informavimo priemonę, apšmeižė E. K., neva jis padarė sunkų nusikaltimą, pateikdamas teiginį, kad E. K. pavogė iš V. Ž. 50 000 litų, televizijos laidoje ,, (duomenys neskelbtini)“ tyčia viešai teigdamas, kad E. K. turėjo senutės buto raktus ir viešai leisdamas suprasti, kad tiktai E. K. tuos pinigus ir galėjo pavogti.

V. K. išteisinta konstatavus, kad jis nepadarė veikų, turinčių BK 154 str. 2 d., 154 str. 2 d. numatytų nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas E. K. prašo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą: ištirti ir motyvuotai pasisakyti dėl Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto 2014-10-12 išvados Nr. (duomenys neskelbtini); ištirti ir motyvuotai pasisakyti dėl Teismo medicinos ekspertės M. Kolcovaitės parodymų; ištirti ir motyvuotai pasisakyti dėl Teismo psichiatrijos eksperto S. Simanausko parodymų; apklausti teismo posėdyje liudytoją R. P.. Kauno apylinkės teismo 2015-05-20 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. K. ir J. K. pripažinti kaltais padarius nusikaltimus, numatytus BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir skirti sankcijose numatytas bausmes. Iš V. K. ir J. K. solidariai priteisti 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti. Visas išlaidas baudžiamojoje byloje, susijusias su teisinės pagalbos teikimu, pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš V. K. ir J. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, įrodymų vertinimas buvo atliktas netinkamai, įvertinti ne visi įrodymai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. K. ir V. K. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 155 str. 1 d., 154 str. 2 d., sudėties, yra nepagrįsta. Skunde nurodoma, kad byloje esantys įrodymai: vaizdo įrašas ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurie turi būti vertintini kartu su byloje pateikta Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto 2014-10-12 išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas specialisto išvados nevertino ir dėl jos nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 20 str. nuostatas. Specialistui buvo užduoti tam tikri klausimai, į visus juos specialistas atsakė teigiamai ir pateikė išvadas, kad J. K. ir V. K. teiginiais, išsakytais savo pačių vardu, E. K. apibūdino kaip smurtautoją, jų teiginiai yra žeminančio ir įžeidžiančio bei užgaulaus pobūdžio, sumenkinančio E. K. autoritetą. J. K. ir V. K. nurodė E. K., kaip pinigus pavogusį asmenį. Televizijos laidos metu kaltinamieji išsakė kategoriškus teiginius, kad E. K., neva, vartojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą V. Ž. atžvilgiu ir pavogė iš jos ne tik pinigus, bet ir telefoną, kurį patys buvo nupirkę. Atkreipiamas dėmesys, kad specialistas išvados pabaigoje nurodo, kad tiek smurtavimas, tiek vagystė, yra didelis nusižengimas lietuvių tautos papročiams, nerašytoms elgesio normoms, todėl smurtavimu ir vagyste apkaltintas asmuo laikomas nepatikimu ir negarbingu, kaip nesilaikantis bendrabūvio taisyklių – paprotinių normų. Esant šmeižimui, tikrovės neatitinkanti, galinti pažeminti ar paniekinti tą asmenį informacija suprantama kaip žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Apeliantas pabrėžia, kad šiuo atveju specialių žinių ir didelę patirtį kalbotyros srityje turintis asmuo nurodė, kad J. K. ir V. K. per televizijoje (duomenys neskelbtini) rodomos laidos „(duomenys neskelbtini)“ filmavimo 2013-11-22 metu apibūdino E. K. kaip smurtautoją ir vagį. Tai patvirtina, kad kaltinamieji atliko aktyvius šmeižimo veiksmus – per televiziją paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurie paniekino, pažemino ir pakirto pasitikėjimą E. K..

Skunde nurodoma ir tai, kad teismo psichiatrijos ir teismo medicinos ekspertų paaiškinimai apie įrašus V. Ž. medicininiuose dokumentuose (kad V. Ž. serga kraujagysline demencija, stebėtos kliedesio idėjos, buvo konsultuota psichiatro), leidžia daryti išvadas, kad V. Ž. nusiskundimai, jog ją apvogs, kad muša giminaičiai, buvo tik kliedesiai. Dėl, neva, neteisėtų E. K. veiksmų (smurto, vagystės) niekas į policiją nesikreipė, V. Ž. medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota jokių smurto požymių, sumušimų. Tą patvirtino ir teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė. Tačiau pirmosios instancijos teismas specialistės atsakymų nevertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė. Liudytojų, ypatingai I. V. ir A. U., parodymai, kad jie, neva, girdėjo V. Ž. pasisakymus apie smurtą ir vagystę, vertintini kritiškai, kadangi jie galimai nesuprato V. Ž. išsakytų teiginių atitikimo tikrovei, todėl iš viso nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Taip pat pažymima, kad, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, kad nei J. K., nei V. K. televizijos laidos metu nepateikė kategoriškos pozicijos, kaltinamieji pareiškė būtent konkrečius faktus, kad, neva, E. K. mušė V. Ž.. Į laidos vedėjos klausimą „jisai smurtavo prieš tą močiutę?“ J. K. atsakė „taip“, V. K. – „smurtavo ir apvogė V. Ž.“ neturėdami jokių įrodymų, kurie patvirtintų tos informacijos tikrumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių teiginių neįvertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė.

Apelianto įsitikimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. Ž. išsakyti teiginiai apie E. K. buvo kliedesiai ir neatitiko tikrovės, o J. K. ir V. K. galėjo ir turėjo tai žinoti. Teismo teiginiai, kad kaltinamieji turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonei ir reikšti savo subjektyvų jiems žinomų faktinių aplinkybių vertinimą, yra nepagrįsti, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kraujagysline demencija sergančio žmogaus giminaičiai turėtų suprasti, kad žmogus serga. Neįtikima, kad aplinkiniai nematytų, kad yra kažkokie sutrikimai, kad žmogus turi atminties problemų. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad teismo psichiatrijos ekspertas S. Simanauskas 2015-03-25 posėdžio metu paaiškino, kad pasisakymus, kad mušė dviese, vertina labai kritiškai, kaip kliedesius. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nevertino. V. Ž. nuo 2013-10-24 iki 2013-11-15 gyveno pas kaltinamuosius, šie kvietė greitąją medicinos pagalbą, vežė V. Ž. į ligoninę, kur jai buvo nustatyta diagnozė – lėtinė išeminė smegenų liga, todėl neabejotina, kad kaltinamiesiems buvo žinoma diagnozė ir jos esmė. Pati J. K. nurodė, kad gydytojas jai pasakęs, jog vyro tetai su smegenimis negerai. Byloje apklausti liudytojai A. L., S. L., G. D. paneigė kaltinamųjų teiginius, kad E. K. smurtavo prieš V. Ž.. Be to, kaip jau minėta, V. Ž. ligos istorijoje šeimos gydytojos R. P., yra užrašyta, kad V. Ž. išsako kliedesius, ligonei atrodo, kad ją muša giminaičiai. Gydytoja R. P. apžiūrėjo V. Ž. ir minėtą įrašą padarė namuose būnant kaltinamiesiems, todėl jiems ši aplinkybė dėl išsakomų kliedesių buvo žinoma. Dėl to gydytoja turi būti apklausta teismo posėdyje. Kaltinamieji, nepaisant to, kad žinojo apie V. Ž. išsakomus kliedesius ir tikrovės neatitinkančią informaciją E. K. atžvilgiu, vis tiek viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. K. ir siekė tokią informaciją paskleisti. Nesant byloje jokių duomenų apie tai, kad V. Ž. būtų mušama, kad ant jos būtų mėlynės, sumušimai, taip pat niekam nesikreipus į policiją dėl tariamos vagystės iš V. Ž., akivaizdu, kad kaltinamieji vien tik V. Ž. kliedesių ir išgalvotų pasakojimų pagrindu nusprendė kreiptis į televizijos laidą ir paskleisti žinią ar konstatuoti faktus apie tai, kad E. K. smurtavo prieš seną moterį ir ją apvogė. Faktą, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės, kaltinamieji žinojo.

Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad V. K. ir J. K. dieną iki V. Ž. mirties, paėmė iš jos sąskaitos 130 000 Lt ir iš karto po jos mirties paėmė dar dalį. Dėl to apeliantas kreipėsi į policiją. Pinigų paėmimo faktą patvirtino ir kaltinamųjų dukra R. P.. Būtent R. P. pasirašė įgaliojime, kurio pagrindu V. K. paėmė pinigus ir juos šeimoje išsidalino, nes V. Ž. pasirašyti negalėjo. Tai tik patvirtina faktą, kad veikdami šeimoje kaltinamieji žinojo apie V. Ž. sveikatos būklę. Kaltinamųjų elgesys leidžia manyti, kad patys atlikę nedorus darbus jie bando pateisinti savo veiksmus šmeiždami sąžiningą ir nekaltą asmenį.

Apelianto įsitikinimu, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad kaltinamieji padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 155 str. 1 d. Teismas visiškai neištyrė Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto pateiktos išvados, nevisiškai ištyrė ir tik iš dalies pasisakė dėl teismo medicinos ekspertės M. Kolcovaitės ir teismo psichiatrijos eksperto S. Simanausko parodymų, nors išsamus jų ištyrimas turi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Dėl to būtina byloje atnaujinti įrodymų tyrimą.

Privatus kaltintojas nurodo, kad dėl kaltinamųjų padaryto nusikaltimo patyrė emocinę įtampą, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija ir sumažėjo bendravimo galimybės. Po laidos parodymo televizijoje pažįstami žmonės, bendradarbiai, kurie matė menkinančio turinio televizijos laidą, jį vadino vagimi, smerkė, įžeidinėjo. Neturtinę žalą privatus kaltintojas vertina 2 896,20 Eur.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas E. K. ir jo gynėja skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintieji J. K., V. K. ir jų gynėjas prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su J. K. ir V. K. išteisinimo pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. Apelianto įsitikinimu, teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Dėl BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., kaltinimai buvo pareikšti J. K.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šio kaltinimo J. K. išteisinta BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliantas skunde prašo J. K. pripažinti kalta padarius BK 155 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir paskirti bausmę.

Pažymima, kad vadovaujantis 2015-06-25 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 str. redakcija neteko galios nuo 2015-07-10, ir tokiu būdu nusikalstama veika, kuria buvo kaltinama J. K., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal BK 3 str. 2 d. veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Įvertinus tai, kad J. K. dėl BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išteisinta, taip pat tai, kad BK 155 str. 1 d. apibrėžta veika nuo 2015-07-10 nebėra laikoma nusikaltimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su J. K. kaltinimu pagal BK 155 str. 1 d., neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, laiko, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, BPK 20 str., 301 str., 305 str. 3 d. nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. ir V. K. išteisino pagal BK 154 str. 2 d. jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Taip pat pažymėtina, kad vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (taip pat – ir per visuomenės informavimo priemonę) dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamoje byloje nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. K. ir V. K. veiksmuose nėra BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių teigiant, kad minėtiems asmenims buvo žinoma, kad informacija apie tai, jog E. K. smurtavo prieš V. Ž., pavogė iš jos 50 000 Lt, yra melaginga, tačiau jie vis tiek tyčia tokią informaciją paskleidė per visuomenės informavimo priemones. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, su tokiais skundo teiginiais nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo V. K. ir J. K. veiksmuose, yra teisėtos, pagrįstos ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, lygindamas juos tarpusavyje, kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 d. nuostatos, pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad vien tas faktas, kad J. K. iniciatyva buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) televizijos laidą „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistus, kad per (duomenys neskelbtini) televiziją 2014-01-14 ištransliuotos laidos „(duomenys neskelbtini)“ metu J. K. ir V. K. pasisakė apie E. K., jog jis smurtavo V. Ž. atžvilgiu ir ją apvogė, nesudaro pagrindo teigti, kad J. K. ir V. K. skleidė šmeižikiško pobūdžio, tikrovės neatitinkančią informaciją apie E. K.. Kolegija pritaria nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia J. K. ir V. K. paaiškinimų, kad televizijos laidos metu jie išsakė ne konkrečią žinią, kuriai, kaip minėta, taikomas tiesos kriterijus, o savo asmeninę, subjektyvią nuomonę, susiformavusią girdint pačios V. Ž. jiems išsakytus nusiskundimus E. K. ir televizijos laidos metu persakė ne savo, o E. Ž. jiems pasakytas frazes, žodžius apie tai, kad E. K. prieš ją smurtauja, ją apvogė. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, byloje ištirtų įrodymų visuma nėra paneigta, kad tam tikros aplinkybės dėl smurto naudojimo, pinigų vagystės J. K. ir V. K. tapo žinomos iš V. Ž., dėl V. Ž. išsakytų teiginių jie susidarė subjektyvią nuomonę, kurią ir išsakė pokalbio su žurnaliste metu. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaltinant J. K. ir V. K., buvo itin akcentuojami jų atsakymai į žurnalistės pateiktus klausimus, nevertinant ir neanalizuojant viso pokalbio su žurnaliste turinio, J. K. ir V. K. pasisakymai ištraukti iš pokalbio su žurnaliste konteksto. Į šią aplinkybę pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. Analizuojant ne pavienius J. K. ir V. K. atsakymus į žurnalistės klausimus, o visą pokalbio su žurnaliste kontekstą akivaizdu, kad J. K. ir V. K. savo asmeninės kategoriškos pozicijos teigdami, kad E. K. smurtavo ir apvogė V. Ž., nepateikė. Minėti asmenys žurnalistei persakė tik tai, ką jiems buvo sakiusi V. Ž. ir pateikė savo subjektyvią nuomonę dėl V. Ž. pasisakymų.

Nors skunde tvirtinama, kad J. K. ir V. K. turėjo žinoti ir žinojo, kad V. Ž. kalbos apie smurto naudojimą ir pinigų vagystę yra išgalvotos, kadangi ji sirgo, apie ligą išteisintiesiems buvo žinoma, tai gali patvirtinti liudytoja G. P., su tokiais teiginiais nesutiktina. Duomenys dėl V. Ž. psichinės sveikatos būklės buvo vertinami ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nustatyta, kad V. Ž. buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija, medicininiuose dokumentuose fiksuota, kad pacientė išsako kliedesius, kad ją apvaginėja, muša giminaičiai. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė vienareikšmiškai patvirtinančios, kad V. K. ir J. K. buvo žinoma, kad V. Ž. kaltinimai E. K. ją sumušus ir pavogus iš jos pinigus yra išgalvoti, neatitinkantys tikrovės. Duomenys apie V. Ž. sveikatos būklę, tame tarpe ir apie jos išsakomus kliedesius, yra užfiksuoti medicininiuose dokumentuose, tačiau objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad išteisintiesiems ši informacija buvo žinoma, kad jie suprato, jog V. Ž. serga liga, dėl kurios išsako kliedesius, byloje nėra. Priešingai, byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad V. K. ir J. K. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad V. Ž. pasisakymai dėl smurto prieš ją naudojimo ir vagystės yra akivaizdžiai melagingi. J. K. ir V. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad aplinkybės dėl smurto naudojimo ir pinigų vagystės jiems buvo žinomos iš V. Ž., kuri ne kartą skundėsi tiek jiems, tiek medikams, tiek kitiems asmenims. Be to, jie ne tik girdėjo V. Ž. kalbas, bet ir matė ant jos kūno mėlynes. Sužalojimai ant V. Ž. kūno nustatyti ir objektyviai – medicininiuose dokumentuose. Aplinkybę dėl to, kad V. Ž. ne tik išteisintiesiems, bet ir kitiems asmenims girdint skundėsi dėl jos atžvilgiu naudojamo smurto, patvirtino ir nei su viena iš bylos šalių nesusijusios liudytojos: (duomenys neskelbtini) ligoninės registratūros darbuotoja I. V., (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė A. U.. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, išteisintųjų žinojimo apie tai, kad V. Ž., kalbėdama apie smurtą ir vagystę, išsakė kliedesius, nepatvirtina aplinkybė, kad V. Ž. gydytojos R. P. buvo apžiūrėta ir įrašas medicininiuose dokumentuose dėl kliedesių padarytas namuose. Atkreipiamas dėmesys, kad V. Ž. nebuvo pripažinta neveiksnia, dėl ko atliekant jos medicininę apžiūrą, vertinant jos sveikatos būklę, diagnozuojant ligą būtų reikalingas kitų veiksnių asmenų dalyvavimas. Kad V. Ž. veiksnumas nekėlė abejonių, patvirtino ir notarė A. U., tvirtinusi V. Ž. surašytą įgaliojimą. Byloje apklausti, su V. Ž. bendravę liudytojai, taip pat nenurodė, kad V. Ž. psichinės sveikatos būklė jiems būtų kėlusi abejonių. Vien tai, kad V. Ž. medicininė apžiūra buvo atlikta namuose, neduoda pagrindo konstatuoti, kad šioje apžiūroje, taip pat ir darant atitinkamus įrašus medicininiuose dokumentuose, asmeniškai dalyvavo J. K. ir E. K. ir, kad jiems buvo suprantamas V. Ž. ligos pobūdis taip, kaip jį supranta specialių žinių turintys asmenys. Apklausta teismo posėdyje J. K. nurodė, kad apie tai, jog V. Ž. yra silpnaprotė, kad jai negerai, niekas jos neinformavo. Gydytoja tik sakė, kad smegenyse „biški“ yra, nieko daugiau neaiškino. Sakė, kad pagal amžių ji gana žvali moteriškė (T. 2, b. l. 17, 18). Nei V. K., nei J. K. neturi medicininio išsilavinimo, todėl nelogiška manyti, kad iš gydytojos pasakymo, kad V. Ž. negerai smegenyse, turėjo suprasti ir suprato, kad V. Ž. serga liga, sukeliančia kliedesius. Įvertinus paminėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad objektyviai nenustačius, jog išteisintieji galėjo ir turėjo suprasti, kad V. Ž. kliedi išsakydama nusiskundimus, jog ją muša giminaičiai, kad ją apvogs, negalima daryti išvados, kad jie turėjo tikslą apie E. K. paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją. Apygardos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl tyčios V. K. ir J. K. veiksmuose nebuvimo ir nuosprendyje išdėstytų motyvų dar kartą nekartoja.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas visiškai nevertino byloje esančios Lietuvių kalbos instituto specialisto išvados, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo V. K. ir J. K. veiksmuose. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių, iš kurių teismas sprendžia apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą padarius nusikaltimą, kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Specialisto išvada vertinama pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos ir kitiems byloje esantiems įrodymams, ji nelaikoma prioritetiniu įrodymų šaltiniu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) išsamiai aprašė ir, nors nepateikė detalios šios išvados analizės kitų įrodymų kontekste, tai šioje konkrečioje byloje, kai faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, nelaikytina esminiu procesiniu pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Minėta specialisto išvada buvo surašyta atlikus lingvistinį televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ reportažo ir stenogramos tyrimą. Apeliaciniame skunde itin akcentuojama, kad atlikus lingvistinį tyrimą buvo vienareikšmiškai konstatuota, kad J. K. ir V. K. išsakyti teiginiai apie E. K. yra žeminančio, įžeidžiančio bei užgaulaus pobūdžio, sumenkinantys E. K. autoritetą, tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialus tyrimas buvo atliktas vertinant tik laidos reportažą ir jo stenogramą, atsietai nuo kitos baudžiamosios bylos medžiagos. Be to, tyrimą atlikęs specialistas tyrimą atliko lingvistiniu aspektu, t. y. vertindamas, ar tam tikri pasisakymai, žodžiai yra priimtini moralės požiūriu, ar asmuo dėl tokių pasisakymų galėtų jaustis įžeistas, pažemintas. Tuo tarpu sprendžiant dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn yra svarbus faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, kurį ir atliko teismas, tinkamai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus. Lingvistinį tyrimą atlikęs specialistas nėra kompetentingas atsakyti į teisinius klausimus, todėl specialisto pateiktas vertinimas, nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinimą dėl BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu J. K. ir V. K. kaltę.

Skunde taip pat prašoma ištirti ir motyvuotai pasisakyti dėl teismo psichiatro eksperto S. Simanausko, teismo medicinos ekspertės M. Kolcovaitės parodymų, iškviesti ir apklausti liudytoją R. P., tačiau tenkinti šiuos prašymus, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Dėl prašymo iškviesti ir apklausti R. P. buvo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomonės dėl pateikto prašymo, priėmė motyvuotą nutartį prašymą atmesti. Dėl eksperto S. Simanausko ir medicinos ekspertės M. Kolcovaitės parodymų kolegija pažymi, kad šie asmenys buvo apklausti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, proceso dalyviai jiems galėjo užduoti klausimus, jų parodymai išsamiai aprašyti skundžiamame nuosprendyje, ištirti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pateiktas detalus jų vertinimas. Jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas minėtų asmenų parodymus turėtų vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodyta nebuvo. Vien tai, kad apeliaciniame skunde dėstomas ekspertų parodymų vertinimas nesutampa su teismo nuosprendyje pateiktu vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas, vertindamas jų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to parodymus vertino netinkamai. Pažymima, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Jeigu įrodymai buvo vertinami laikantis BPK 20 str. 5 d. numatytų taisyklių ir nepadarytą kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo priimtas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju kolegija įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė.

Apibendrinus išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 str. nuostatas, pagrįstai nustatė, jog J. K. ir V. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymių ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vien privataus kaltintojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję įtakos neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Dėl proceso išlaidų ir civilinio ieškinio.

Privatus kaltintojas E. K. pateikė prašymą priteisti jo turėtas proceso išlaidas. Nurodė, kad už advokato suteiktas paslaugas sumokėjo 665,50 Eur, pateikė sumokėtą sumą pagrindžiančius dokumentus (T. 2, b. l. 103-108). 2015-10-06 teisme gautas patikslintas prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo, kuriame prašoma priteisti 750,20 Eur (T. 2, b. l. 128-130).

BPK 105 str. 6 d. numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas J. K. ir V. K. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas išskirtinai pagal E. K. pareiškimą. Apeliacinis procesas taip pat vyko jo iniciatyva. Kadangi pirmosios instancijos teismas J. K. ir V. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka privataus kaltintojo skundas atmetamas, jo turėtos proceso išlaidos iš išteisintųjų nepriteistinos. Taip pat, palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo tenkinti privataus kaltintojo E. K. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (BPK 115 str. 2 d. 2 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Prašymo dėl turėtų proceso išlaidų atlyginimo netenkinti.