- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-25
- Bylos Nr.
- I1-2523-394/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00028-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2019-11-01 iki 2019-01-08, pažeidžiant galiojančius teisės aktus bei nustatytas higienos normas. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, netvarkinga elektros instaliacija, lempos be apsauginių gaubtų, nevykdomas joks užimtumas. Trūko gyvenamojo ploto 5,1 kv. m, kuris nustatytas nepilnamečiui. Atvykęs į Šiaulių TI kameroje buvo uždarytas vienas, patyrė psichologinį smurtą ir pareigūnų patyčias. Kamerose trūko gaivaus oro, kadangi nuo sanitarinio mazgo nuolat sklinda nemalonus kvapas, nėra 100x142 ploto kabinos, taip pat patyrė kitų kamerose laikomų asmenų patyčias.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (1, 48, 52 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (48 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (7-13 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas nuo 2019-11-01 iki 2020-01-08 kamerose Nr. 99, 5, 3, 69 ir 2, vienas arba su dar 1-3 asmenimis ir jam teko nuo 4,06 iki 12,7 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (nepilnamečiui asmeniui 4,1 kv. m) atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Papildomai paaiškino, kad 2019-11-28 antroje dienos pusėje nepilnamečiai asmenys iš kameros Nr. 99 iškeldinti (apgyvendinti keturi pilnamečiai asmenys), o pareiškėjas patalpintas kameroje Nr. 5, taigi jam tekęs plotas visą laiką atitiko teisės aktų reikalavimus.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių TI įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas, be to, vėdinimas per langus galimas.
Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Iš 2019-08-09 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-5914 matosi, kad kameroje Nr. 5 apšvieta tinkama. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrintos, jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms, kadangi tai nebūtų proporcingas reikalavimas. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos reikalavimais, nebuvo. Atsakovė nurodo, kad jokių skundų dėl netinkamos apšvietos bei netvarkingų gaubtų pareiškėjas nepateikė.
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose ir t. t. Vadovaujantis 2019-06-06 Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-149 nuo 2019-06-06 nepilnamečiams nustatyti du pasivaikščiojimai, kurių bendra trukmė ne mažesnė kaip trys valandos. Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja, jog socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra socialinis ir teisinis švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros ir sporto renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Resocializacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI veikia biblioteka, vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji (nuteistieji), tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems asmenims.
Dėl pareiškėjo galimai patiriamo psichologinio smurto, patyčių atsakovė nurodė, kad Šiaulių TI darbuotojai savo veikloje vadovaujasi pagarbos žmogui ir visuomenei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos, taip pat nekonkretizuotos aplinkybės apie tariamą smurtą iš kitų kalinamųjų, be to, pareiškėjas dėl nurodomų aplinkybių jokių skundų neteikė.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas D. J. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019-11-01 iki 2020-01-08 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam, kaip nepilnamečiui asmeniui, nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).
Iš byloje esančios 2020-01-22 pažymos Nr. 60-2675 (7 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. J., gim. 2003-07-17, Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo periodiškai laikomas nuo 2019-11-01 iki 2020-01-08, viso 15 dienų, kamerose Nr. 5, 99, 3, 69 ir 2. Kamerose Nr. 5, 3, 69 ir 2 jis buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu ir jam teko nuo 6,34 iki 12,69 kv. m, o kameroje Nr. 99 – su dar 1-2 asmenimis ir jam teko nuo 5,40 iki 8,11 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Nors šioje pažymoje nurodyta, kad 2019-11-28 19.30 val. kameroje Nr. 99 buvo 4 asmenys ir tokiu atveju vienam asmeniui teko 4,05 kv. m, tačiau atsakovė pateikė teismui duomenis, kad tą dieną kameroje Nr. 99 kalinami nepilnamečiai, o tuo pačiu ir pareiškėjas, po pietų buvo iškelti į kitas kameras, pareiškėjas į kamerą Nr. 5, o į kamerą Nr. 99 paskirti pilnamečiai (9 b. l.), todėl nėra pagrindo laikyti, kad 2019-11-28 dalį dienos pareiškėjui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma (4,1 kv. m) buvo pažeista. Teisės aktai nedraudžia tardymo izoliatorių kamerose asmenis laikyti po vieną, todėl atmestinas pareiškėjo teiginys, kad patalpintas į kamerą vienas jis patyrė psichologinį smurtą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (7 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (10-11 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-3), nustatė, kad net tuo atveju, kai kameroje Nr. 99 buvo laikomi 3 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (16,22 – 1,056 kv. m ? 15,16 kv. m) pareiškėjui teko 5,05 kv. m, kameroje Nr. 2, kurioje jis buvo laikomas vienas, iš kameros ploto 6,45 kv. m atėmus sanitarinio mazgo plotą 0,742 kv. m, pareiškėjui teko 5,70 kv. m, t. y. daugiau kaip 4,1 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (12-15 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas fotonuotraukas (30-33 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta, tuo labiau, kad pareiškėjas net 9 dienas iš penkiolikos 6,45 – 12,69 kv. m ploto kamerose buvo laikomas vienas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose netvarkinga elektros instaliacija, lempos be apsauginių gaubtų, trūko gaivaus oro, kadangi nuo sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2019 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA-5914 (28-29 b. l.), iš kurio matosi, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. grįžtamosios kontrolės metu, siekiant įvertinti, ar pašalinti 2019 m. gegužės 6 d. patikrinimo metu nustatyti higienos normos HN 134:2015 pažeidimai ir įvykdyti pareigūnų nurodymai, buvo atlikti bendrosios dirbtinės apšvietos matavimai gyvenamojoje kameroje Nr. 5, nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta siekė 278 ± 45 lx ir atitiko higienos normos reikalavimus, taip pat pašalintas HN 134:2015 39 punkto pažeidimas – ant kameros Nr. 5 sienos vizualiai matomo pelėsio nėra. Pareiškėjas į kamerą Nr. 5 buvo patalpintas 2019 m. lapkričio mėn., t. y. po atlikto patikrinimo, todėl laikytina, kad pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, be to, kameroje nebuvo pažeidžiamas ir higienos normos 39 punktas. 2019 m. rugpjūčio 7 d. atlikto patikrinimo metu higienos normos HN 134:2015 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, pažeidimų nebuvo nustatyta, taigi pareiškėjo teiginys, kad kamerose netvarkinga elektros instaliacija ir lempos be gaubtų, dėl kameros Nr. 5 atmestinas, kaip nepagrįstas.
Atsakovė į bylą pateikė Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymą apie 2018 metais atliktus remonto darbus (16-26 b. l.), iš kurios matosi, kad 2018 m. balandžio mėn. buvo suremontuota kamera Nr. 69 (perglaistytos ir perdažytos sienos, perklijuotos sienų plytelės, įrengtas naujas apšvietimas, pakabintos naujos WC užuolaidos, išardyti seni ir įrengti nauji WC vamzdynai, išardyta WC pakyla, įrengtas naujas WC su nuleidimo bakeliu). Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad kameros tvarkingos, švarios (30-33 b. l.).
Atsakovė nurodo, kad kitos laikymo kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).
Atsakovė į bylą pateikė 2020 m. sausio 24 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-283 (8 b. l.), kurioje nurodyta, kad D. J. laikotarpiu nuo 2019-11-01 iki 2020-01-08 į Šiaulių TI direktorių su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes laikytina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, nes pareiškėjo teiginiai dėl netvarkingos elektros instaliacijos ir lempų be apsauginių gaubtų abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kokioje konkrečiai kameroje buvo jo nurodyti pažeidimai, kokius nepatogumus jis dėl to patyrė, dėl netinkamų laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms pareiškėjas nesiskundė. Atsakovė nurodo, kad visos Šiaulių TI gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, Higienos normos 17 punktas tokią vėdinimo galimybę numato, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kamerose buvo pažeistas higienos normos HN 134:2015 17 punktas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nuo sanitarinio mazgo nuolat sklinda nemalonus kvapas, nebuvo 100x142 ploto kabinos.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (10-11 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 2, 3, 5 ir 69 pagamintos iš OSB plokštės arba plastikinių dailylenčių, o kameroje Nr. 99 – mūrinės, sienelių aukštis – nuo 1,82 iki 2,26 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (30-33 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną tik kameroje Nr. 3 atitvertas durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.). Tačiau pareiškėjas nedetalizuoja, kuo pasireiškė privatumo pažeidimas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose, ar privatumas buvo pažeistas dėl to, kad vietoje durų buvo pakabintos užuolaidos, ar kitokiu būdu, be to, net 9 dienas iš penkiolikos jis kamerose buvo laikomas vienas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu. Tačiau sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus. Pareiškėjo teiginys dėl jo nurodyto dydžio kabinos nebuvimo atmestinas, nes sanitarinių mazgų įrengimą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu reglamentavę teisės aktai tokių kabinų įrengimo nenumatė.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nevykdomas joks užimtumas. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI kalinamiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti, vykdomi renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, kurie įtraukiami į įstaigos metinius bei Resocializacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose, visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija, Šiaulių TI veikia biblioteka, vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, suimtieji (nuteistieji), tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems asmenims. Į bylą pateiktas ir 2019 m. birželio 6 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymas Nr. 1/01-149 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, kuriame nepilnamečiams nustatyti du pasivaikščiojimai gryname ore kasdien, kurių bendra trukmė ne mažesnė kaip trys valandos (27 b. l.). Pareiškėjo teiginys dėl nevykdomo užimtumo deklaratyvus, nesusietas su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.
Pareiškėjo teiginys apie pareigūnų psichologinį smurtą ir patyčias, kitų kamerose laikomų asmenų patyčias abstraktus, nekonkretizuotas, pareiškėjas nenurodo, kada ir kokie pareigūnai, kiti asmenys elgėsi netinkamai, kuo tas pasireiškė, ar jis apie tai informavo Šiaulių TI administraciją, todėl tokių jo teiginių nepakanka, kad būtų galima įvertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).
Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).
Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose iš sanitarinių įrenginių nuolat sklido nemalonus kvapas, buvo laikomas tik 15 dienų, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (8 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018, LVAT 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019, LVAT 2020-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-551-1062/2020, 2020-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1267-662/2020 ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.