Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. L. A. ir nuteistojo U. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo U. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 189 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8, 11 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant U. A. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat 3 (trejiems) metams uždrausta užsiimti prekyba automobiliais. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš U. A. 37 736,67 Eur (trisdešimt septyni tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt šeši eurai 67 ct) turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo A. L. A. naudai.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti U. A. palikta iki bausmės vykdymo pradėjimo, o pradėjus bausmę vykdyti, nuspręsta ją panaikinti.

2015 m. rugsėjo 4 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas U. A. priklausančiam žemės sklypui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), paliktas nepakeistas ir pratęstas iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl U. A. apeliacinio skundo

Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu U. A. veiksmuose buvo nustatyti dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis), kvalifikuoto sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) bei kvalifikuoto nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ar realizavimo požymiai (BK 189 straipsnio 2 dalis). Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų, BPK 305 straipsnyje nurodytų, reikalavimų bei Teisėjų tarybos rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, ir tai suvaržė įstatymais garantuotas nuteistojo U. A. teises bei sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Su šiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.Teismo nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytus reikalavimus. Nuosprendis susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Visos šios dalys turi būti suderintos. Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstyti nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendžio įžanginė dalis turi atitikti BPK 304 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Aprašomoji nuosprendžio dalis susideda iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (nustatomoji dalis) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų sprendimų motyvavimo (motyvuojamoji dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) turi būti nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis. Tokios aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, dėl nusikalstamos veikos stadijos (BK 21, 22 straipsniai), bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) ir bendrininkų rūšies (BK 24 straipsnis), o prireikus - ir dėl kitų bendrosios dalies straipsnių taikymo. Jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius, nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji požymiai nustatyti, o nepagrįstai nurodyti tokie požymiai motyvuotai pašalinami. Teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodo bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai išdėstyti BPK 307 straipsnio 1-3, 6-7 dalyse. Aukščiau aptartų nuostatų įgyvendinimą papildo Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“, kuriame akcentuojamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, kuris reiškia, kad teismo sprendimai turi būti tinkamai motyvuoti ir aiškūs; teismų nepriklausomumas, nešališkumas, sąžiningumas ir profesionalumas yra pagrindiniai teisėjų veiklos principai, todėl tik motyvuotais teismo sprendimais yra tinkamai įvykdomas teisingumas, skaidrumas ir viešumas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išanalizavusi šioje byloje priimtą Kauno apylinkės teismo nuosprendžio turinį BPK numatytų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų kontekste, sprendžia, kad skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomoji dalis turi trūkumų. Ji nėra nuosekli ir stokoja logiškos visumos, proceso dalyvių parodymai surašyti netiksliai, pateikta nemažai perteklinės, pasikartojančios informacijos, kuri riboja nuosprendžio aiškumą bei suprantamumą. Atkreiptinas dėmesys, jog ši baudžiamoji byla perduota teisiamajam posėdžiui dar 2015 m. gruodžio 16 d. (3 t., b. l. 14-15), pirmasis posėdis įvyko 2016 m. sausio 7 d. Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausiamas kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojai, tačiau bylos nagrinėjimo eigoje prokuroras pareiškė prašymą grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti ir šis prašymas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi (6 t., b. l. 2-4) buvo patenkintas. Byla su nauju kaltinamuoju aktu, kuriame kaltinamajam U. A. pakeistas kaltinimas (vietoj BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminuota BK 300 straipsnio 1 dalis), perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2017 m. sausio 27 d. nutartimi (6 t., b. l. 148-150), taigi, iš naujo buvo apklausti tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis bei liudytojai. Tačiau byla nebuvo užbaigta nagrinėti dėl teisėjo teisėto išėjimo iš darbo - perėjimo dirbti į kitą teismą. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo baudžiamosioms byloms potvarkiu (7 t., b. l. 96) perskyrus šią bylą naujam teisėjui, jam teko įgyvendinti BPK 223 straipsnyje nurodytas nuostatas. Išklausius prokuroro, kaltinamojo bei jo gynėjo, nukentėjusiojo pozicijų, nuspręsta nekviesti į posėdį liudytojų, o jų parodymus, duotus teisme, pagarsinti (BPK 276 straipsnio 5 dalis). Proceso šalims sutikus, dalies liudytojų parodymai buvo tiesiog išvardinti. Tokiu būdu susidarė parodymų gausa, kuriuos, prieš perkeliant į nuosprendį, reikėjo susisteminti, išgryninti, kad jie nesidubliuotų ir nepersipintų vieni su kitais. Tačiau tai padaryta nebuvo, kas apsunkino nuosprendžio dėstymo aiškumą. Vis dėlto, spręsti, kad tai yra esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie sutrukdė teismui nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas neįvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, be to, nuosprendžio aprašomąją dalį išdėstė nepakankamai aiškiai, todėl teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pateikia bylos aplinkybių teisinį įvertinimą. Apeliantas prašo jį išteisinti dėl visų trijų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau sukčiavimo ir suklastoto dokumento panaudojimo įrodytumo aplinkybės teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Pagrindiniai argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, yra tai, kad bylos duomenimis neįrodyta, kas ir kokiu būdu sumokėjo pinigus už automobilį „Mercedes Benz GL 350“. Apelianto teigimu, tikrasis atsakovas šioje byloje turėtų būti U. K., kuris, organizuodamas minėto automobilio pirkimą ir muitinimą, suklastojo sąskaitą Nr. 0228 ir ją pateikė UAB „W.“. U. K. tikslas buvo nukreiptas į neteisėtą skolos padengimą už U. A. priklausantį automobilį „Audi A4“, kuris jam nebuvo atiduotas, o perleistas tretiesiems asmenims. Šiai kaltinamojo versijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija laiko, jog nukentėjusiojo viso proceso metu duoti parodymai yra nuoseklūs ir dėl esminių įvykio aplinkybių neprieštaringi. A. L. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad automobilį „Mercedes Benz GL 350“ pirko iš aukciono JAV, kompanijos „G.“, kuriai vadovauja G. G., vardu. Jis prisijungė prie aukciono su jam suteiktu prisijungimo kodu ir turėdamas pirkėjo Nr. (duomenys neskelbtini). Pinigus minėtai JAV kompanijai turėjo pervesti U. K., kurį nukentėjusysis gerai pažinojo, juo visiškai pasitikėjo. U. K. jis perdavė 25 482 dolerių, kuriuos šis tarptautiniu pavedimu pervedė į „G.“ sąskaitą. Iš Klaipėdos uosto pargabentą automobilį jis atsiėmė UAB „T.K.“ aikštelėje (duomenys neskelbtini). Kadangi pasitikėjo U. K., todėl į nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nekreipė dėmesio, pradėjo techniškai tvarkyti transporto priemonę. Jis matė, kad automobilis apiformintas UAB „T.“ vardu, kurios vadovas U. A., taip pat matė, kad yra deklaruotas laikinas transporto priemonės įvežimas į Lietuvą, tačiau jokios apgaulės tuo metu neįžvelgė, nes U. K. buvo patikinęs, kad UAB „T.“ yra patikimas partneris (1 t., b. l. 22-24, 25-26). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiojo parodymai nekito. Jis paliudijo, kad automobilį pirko iš savo asmeninio kompiuterio, turėdamas kodus, leidžiančius dalyvauti aukcione. Susitarimas tiek su UAB „T.K.“ vadovu U. K., tiek su „G.“ vadovu G. G. buvo žodinis, jais pasitikėjo. Jis atsiskaitė grynaisiais pinigais, kuriuos perdavė U. K.. Šis raštiškai patvirtino, jog pinigus gavo. Pinigų perdavimo patvirtinimo kopija yra pateikta į bylą (1 t., b. l. 18). Perduodama suma buvo pateikta įvairiomis valiutomis, t. y. 5200 Eur, 40 000 Lt ir 4510 USD. Kaip toliau judėjo šie pinigai nukentėjusysis nežino, nes už tai buvo atsakingas U. K.. Mašina oficialiai turėjo pajamuotis kaip UAB „T.K.“ turtas. Tačiau šiai įmonei darėsi kažkas negerai, todėl buvo paprašytas muitinti automobilį per deklarantą Vilniuje. Kadangi su U. K. jis bendradarbiavo daugelį metų, todėl pasitikėjo siūloma įmone, taip atsirado UAB „T.“. UAB „T.K.“ irgi užsiiminėdavo muitinimu, tačiau tuo metu gal turėjo daug mašinų ir nespėjo, tikslių motyvų, kodėl buvo prašyta muitinti per UAB „T.“, neprisimena. Būtent pastaroji įmonė jį apgavo, nes, prisidengdama muitinimu, automobilį pavogė (3 t., b. l. 59-61). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas skunde akcentuoja neesmines detales, kurios automobilio teisėtam įsigijimui neturi reikšmės. Pavyzdžiui, U. A. atkreipia dėmesį, kad pareiškime apie nusikalstamos veikos padarymą (1 t., b. l. 14-15) nukentėjusysis nurodo, jog automobilį išsirinko aukcione „C.“, vėliau teigia, kad tai buvo „I.“ aukcionas. Šį netikslumą teisėjų kolegija laiko rašymo apsirikimu, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. L. A. vieningai teigė, kad automobilis buvo pirktas „I.“ aukcione. Šią aplinkybę patvirtino ir U. K. bei G. G.. Kada darytas mokėjimo už automobilį pavedimas – iki automobilio pirkimo ar po jo įsigijimo, taip pat neturi esminės reikšmės pirkimo teisėtumui. Pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojo G. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 134-135), kad prisijungimo prie aukciono „I.“ kodas priklausė jo vadovaujamai kompanijai, registruotai JAV, „G.“. Automobilis buvo nupirktas 2013 m. rugpjūčio 26 arba 27 d. Kompanija už automobilį mokėjo savo lėšomis. Jo vadovaujama kompanija išrašė dokumentą (Invoice), kuriame nurodė pirkėją, pardavėją, automobilio kainą, transportavimo išlaidas iki pakrovimo aikštelės ir tarpininko (dilerio) mokestį už naudojimąsi kodais aukcione, taip pat parplukdymo kainą. Už automobilį „Mercedes Benz GL 350“ su jo vadovaujama kompanija pilnai atsiskaitė UAB „S.“, kurios atstovas yra U. K.. A. L. A. jis pažįsta, nes šis buvo jo prašęs pažiūrėti perkamo automobilio stovį. Jis žinojo, kad automobilis per įmonę „S.“ yra perkamas būtent A. L. A.. Kaip įrodymą bendravimo su G. G., nukentėjusysis pateikė automobilio nuotraukas, kurias Amerikoje darė G. G. ir atsiuntė jam, kad šis objektyviau galėtų įvertinti norimą pirkti automobilį (1 t., b. l. 43-46). Nukentėjusysis teigė, jog automobilį įsigijo 2013 m. rugpjūčio 26 d., t. y. tada jis buvo užrezervuotas. Kada tiksliai jis padavė U. K. pinigus, neprisimena, paprastai pinigus duodavo po pirkimo, o kaip buvo šiuo atveju, pasakyti negalėjo. Pakvitavime dėl pinigų perdavimo parašyta 2013 m. rugpjūčio 23 d., tačiau tiek nukentėjusysis, tiek U. K. pripažino, jog šis dokumentas buvo surašytas ne pinigų perdavimo dieną, o tada, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, todėl data gali būti netiksli. Tarptautiniame pavedime (1 t., b l. 17), darytame 2013 m. rugpjūčio 23 d. AB „SEB“ banke, nurodyta mokėjimo paskirtis – mokėjimas pagal sutartį, suma – 48 000 USD, gavėjas - „G.“. Apeliantas teigia, kad šis bankinės operacijos išrašas nepatvirtina mokėjimo pagrįstumo, nes nurodyta suma yra gerokai didesnė nei „Mercedes Benz GL 350“ vertė, be to, ir mokėjimo paskirtis nėra aiški. Teisėjų kolegija sutinka, kad už A. A. pirktą automobilį galėjo būti atsiskaityta nebūtinai šiuo UAB „T.K.“ pavedimu. Atkreiptinas dėmesys, kad U. K. šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas aplaidžiai tvarkęs UAB „T.K.“ buhalterinę apskaitą bei pasisavinęs didelės vertės svetimą turtą. Šioje byloje aiškintis, kaip U. K. įnešė ar neįnešė į UAB „T.K.“ kasą iš nukentėjusiojo gautus pinigus už automobilio nupirkimą, nėra pagrindo, kadangi, jau minėta, „G.“ neturi pretenzijų dėl sumokėtos sumos. Atkreiptinas dėmesys, kad U. K. 2013 m. liepos mėnesį pradėjo vykdyti analogišką veiklą kaip ir UAB „T.K.“, įsteigęs įmonę „S.“. Taigi, nukentėjusiajam jis aiškino, jog veikia UAB „T.K.“ vardu, nors iš tiesų automobilį pirko kaip UAB „S.“ atstovas. Pirkimo procedūra vykdavo tokiu būdu: fizinis asmuo kreipdavosi į Lietuvos įmonės atstovą, norėdamas nuosavybės teise įsigyti transporto priemonę JAV vykstančiuose aukcionuose. Šiuose aukcionuose gali dalyvauti tik patikimi asmenys, turintys prisijungimo kodus, t. y. paprasti asmenys neturi galimybės savarankiškai prisijungti prie aukcionų ir juose dalyvauti. Pirkėjai (užsakovai – fiziniai asmenys) įnešdavo avansą įmonei, o pastaroji suteikdavo jiems prisijungimo kodus prie aukcionų, tačiau ne savo, bet JAV veikiančios įmonės, kuri turėjo teisę dalyvauti JAV veikiančiuose aukcionuose. Šiuo atveju prisijungimo – pirkimo kodai priklausė įmonei „G.“. Pirkėjai, reziduojantys Lietuvoje, interneto pagalba turėdami iš Lietuvos įmonės atstovo (šiuo atveju U. K.) gautus prisijungimo kodus, galėdavo dalyvauti aukcione ir patys rinktis transporto priemones bei laimėti aukcioną, t. y. nusipirkti transporto priemonę. Pirkėjai internete galėdavo sekti, kas vyksta su jų įsigyta transporto priemone, t. y. kada už ją būdavo sumokami pinigai, kada ji būdavo pakrauta, į kokį konteinerį, kada pristatyta į Lietuvą. Jie nesirūpindavo įsigytų transporto priemonių išmuitinimo procedūromis. Pažymėtina, kad A. L. A. automobilių verslu užsiima ne vieną dešimtmetį (kaip pats teigia, nuo 1978 m.), jis ir anksčiau yra pirkęs automobilius JAV aukcionuose, todėl sutiktina, kad jis iš gautų daužto automobilio nuotraukų galėjo pakankamai tiksliai įvertinti, kiek kainuos norima įsigyti transporto priemonė, ir už ją sumokėti pinigus anksčiau, nei įvyko pats aukcionas. Be to, jau minėta, kad tarp nukentėjusiojo ir U. K. buvo ilgametė bendradarbiavimo patirtis, pasitikėjimas. U. K., veikdamas tiek UAB „T.K.“, tiek UAB „S.“ vardu, per JAV įmonę „G.“ pirkdavo ne po vieną automobilį, todėl ir pinigų sumos buvo pervedinėjamos ne už konkrečią transporto priemonę, o už kelias. Šioje byloje nustatyta, kad U. K. už automobilį „Mercedes Benz GL 350“ atsiskaitė pilnai. UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ kasininku dirbęs J. G. pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 112-114) paliudijo, kad brolis G. G. minėjo, jog automobilį pirko UAB „S.“, kurios savininkas buvo U. K.. 2013 m. vasarą buvo sudaryta panaudos sutartis tarp UAB „T.K.“ ir UAB „S.“ dėl sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), į kurį ir buvo pristatytas į Klaipėdos uostą parplukdytas automobilis. U. K. teisme pripažino, kad automobilį pirko UAB „T.K.“, tačiau visi dokumentai iš JAV atėjo UAB „S.“ vardu, nes jis slėpė UAB „T.K.“ veiklą, kadangi šiai įmonei buvo iškeltos bylos (t. 5, b. l. 81-83).Atkreiptinas dėmesys, kad „Mercedes Benz GL 350“ sukčiavimo būdu buvo užvaldytas tuomet, kai šis buvo transportuotas į Lietuvą, todėl plačiau analizuoti jo pirkimo aplinkybių nėra pagrindo. U. A. inkriminuoti nusikaltimai pradėti vykdyti atliekant automobilio muitinimo procedūras, todėl jų eiga nagrinėtina išsamiau. Bylos duomenimis nustatyta, kad sąskaitos iš JAV (invoisai) buvo išrašytos UAB „S.“ vardu (1 t., b. l. 125-126), tačiau tyrimo metu nenustatyti asmenys šias sąskaitas išmetė (sunaikino) ir pakeitė kitos įmonės vardu, t. y. UAB „T.“. Vadovaujantis netikru suklastotu dokumentu – 2013 m. rugpjūčio 27 d. pardavimo sąskaita Nr. 0228 (4 t., b. l. 129), kuri buvo pateikta UAB „W.“ deklarantui, buvo atlikta iš JAV atsiųsto automobilio „Mercedes Benz GL 350“ deklaravimo procedūra UAB „T.“ vardu. Suklastotoje sąskaitoje nurodyta, kad siuntėjas yra M. M., o gavėjas UAB „T.“. Šio dokumento netikrumą patvirtino pats M. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (6 t., b. l. 8-8¹). Liudytojas patvirtino, kad minėto dokumento tikrai neruošė, jo nėra matęs, jokio automobilio į Lietuvą nėra siuntęs. Tranzitinėje deklaracijoje (4 t., b. l. 39) jo gyvenamosios vietos adresas nurodytas neteisingas. Šiuo adresu jis gyveno gal iki 2001 m. U. K. jis nepažįsta ir nėra matęs, su juo jokių verslo ar asmeninių santykių neturėjo. UAB „T.“ jis žino, nes šiai įmonei teikė automobilius 2006-2008 m. Po 2008 m. jis neliko skolingas nei U. A., nei UAB „T.“. U. K. tyrimo metu yra nurodęs, kad su UAB „T.“ bendradarbiavo, U. A. puikiai pažinojo, juo pasitikėjo, todėl perleisdavo pastarojo vadovaujamai įmonei atlikti automobilių išmuitinimo procedūras. UAB „T.K.“ galėjo atlikti tik importo, tranzito ir muitinės sandėliavimo paslaugas, todėl, jei klientas norėdavo, pavyzdžiui, automobilį laikinai įvežti perdirbti, tuo atveju UAB „T.K.“ perrašydavo tą transporto priemonę UAB „T.“, nes tokiai procedūrai jie turėjo leidimą. UAB „T.“ tie automobiliai nepriklausydavo, nes ji jų nepirkdavo, o tik suteikdavo paslaugą (6 t., b. l. 10-11). UAB „W.“ direktorius G. B. teisme paaiškino, kad jo įmonė buvo sudariusi ekspedijavimo sutartį su UAB „T.“. Jam, kaip ekspeditoriui, buvo pateikti dokumentai krovinio įforminimui Klaipėdos muitinėje. Kad leistų įforminti, turėjo būti pateikti transporto priemonės techninis pasas ir invoisas. Šiuos dokumentus jam atsiųsdavo. G. B. teigimu, dokumentus siuntė UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ atstovai, kurie toliau bendradarbiavo su UAB „T.“ (4 t., b. l. 45-48). Bylą grąžinus ikiteisminiam tyrimui papildyti, tyrėjo apklaustas G. B. teigė konkrečiai dėl automobilio „Mercedes Benz GL 350“ neprisimenantis, iš ko gavo dokumentus (6 t., b. l. 33). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad suklastotus dokumentus galėjo pateikti tik UAB „T.“, vadovaujamos U. A., atstovai, t. y. suklastotas dokumentas buvo panaudotas U. A. valia. Jau minėta, kad tik U. A. buvo pažįstamas M. M., su kuriuo jį siejo seni verslo ryšiai. Be to, Kauno teritorinė muitinė rašte Nr. (8.16/7)-1B-13003 (6 t., b. l. 108) yra pateikusi informaciją, kad UAB „T.K.“ ir UAB „S.“ nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. birželio 16 d. neturėjo leidimų taikyti ekonominio poveikio turinčią procedūrą/laikinąjį įvežimą perdirbti. UAB „T.K.“ iki 2013 m. lapkričio 1 d. galiojantį leidimą taikyti minėtą procedūrą turėjo tik su Kazachstano įmone TOO „W. A.“. Taigi, U. K. atstovaujamos įmonės darbuotojai neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. lapkričio mėnesį teikti dokumentus, reikalingus laikino įvežimo procedūrai tvirtinti. Tokio pobūdžio leidimą turėjo UAB „T.“, kurio atsakingas darbuotojas pačiame leidime nurodytas būtent U. A. (4 t., b. l. 169-170). Visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teisme savo baigiamojoje kalboje pažymėjo prokuroras, kad leidimo 5 grafoje nurodyta, jog šio leidimo turėtojas privalo tvarkyti apskaitą, susijusią su muitinės procedūromis, vadinasi, visus reikiamus dokumentus privalo teikti atsakingas įmonės darbuotojas, kuris šiuo atveju, jau minėta, yra U. A.. Pažymėtina ir tai, kad UAB „W.“ PVM sąskaita faktūra už ekspedijavimo paslaugas buvo išrašyta būtent UAB „T.“ vardu (6 t., b. l. 40-41). Daroma išvada, kad veiksmus, susijusius su gavėjo deklaravimu, gali atlikti tik pats gavėjas ar jo įgaliotas asmuo. Jokių oficialių duomenų, kad UAB „T.“ galėjo įgalioti UAB „T.K.“ teikti įmonės vardu atitinkamus dokumentus, bylos medžiagoje nėra. Priešingai, U. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad verslo santykiai su UAB „T.“ prastėjo, jis savo klientus informuodavo, kad susitvarkytų mašinas ant savęs, tik A. L. A. jis pražiopsojo, todėl jo automobilis liko „kabėti“ ant UAB „T.“ (5 t., b. l. 82-83).Antrą kartą suklastota pardavimo sąskaita Nr. 0228 U. A. buvo panaudota šį dokumentą pateikiant Vilniaus teritorinei muitinei, Žirmūnų krovinių postui, kur deklaracija Nr. 14LTVR4000IM0080D0 (4 t., b. l. 131-132) deklaruotas automobilio „Mercedes Benz GL 350“ gavėjas UAB „T.“. Deklarantas šioje deklaracijoje nurodytas U. A. (54 grafa), 44 grafoje nurodyta, jog buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 27 d. sąskaita Nr. 0228, kuri deklarantui, kaip žinia, buvo žinoma, jog yra suklastota. U. A. nurodė ir tai, kad automobilis yra suremontuotas, žinodamas, kad visus remonto darbus atliko tikrasis automobilio savininkas A. L. A.. Taigi, aptartais duomenimis nustatyta, kad apeliantas du kartus panaudojo suklastotą dokumentą, siekdamas užvaldyti automobilį „Mercedes Benz GL 350“. Todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuoja didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės įgijimas, išvengimas ar panaikinimas didelės vertės turtinės prievolės arba sukčiavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje.Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma. Išoriškai ji panaši į civilinės teisės numatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti žodine dezinformacija, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas ir pan. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, jog tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo, yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina.Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą.Nagrinėjamu atveju apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu pasireiškė duotu pažadu sutvarkyti automobilio „Mercedes Benz GL 350“ muitinimo procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad nei U. A., nei jo vadovaujama įmonė minėtos transporto priemonės nepirko, kitokiu pagrindu – perleidimu už skolas, dovanojimu ar pan., taip pat neįgijo. Nuteistasis pirminiame savo paaiškinime (1 t., b. l. 136) nurodė, kad M. M. įmonė bendrovei „T.“ buvo skolinga didelę pinigų sumą. Už tai jo bendrovei buvo teikiami automobiliai iš JAV. Parplukdytas „Mercedes Benz GL 350“ buvo užskaitytas už skolą ir tokiu būdu sumažintas įsiskolinimas UAB „T.“. Automobilis buvo daužtas ir suremontuotas UAB „T.“ lėšomis, tačiau nei kur buvo remontuojamas automobilis, nei kokia šio remonto sąmata, nurodyti negalėjo. Tyrimo metu išsiaiškinus, kad M. M. su U. A. jau seniai nebepalaiko jokių verslo santykių ir jokių skolų pastarajam neturi, U. A. pateikė naują versiją, t. y. kad automobilį „Mercedes Benz GL 350“ jam už skolas perleido U. K., kuris neva ir apgavo nukentėjusįjį A. L. A.. Sukčiavimo būdu užvaldytas automobilis buvo parduotas UAB „A.“, kurio atstovas A. T. paliudijo, jog U. A. jį patikino, kad automobilį gavo iš kauniečių asmenų, kurie jam skolingi 300 000 Lt, ir automobilis buvo perduotas kaip skolos sumažinimas. Vėliau U. A. minėjo, jog automobilį jam perdavė UAB „T.K.“ taip pat piniginės skolos susimažinimui (1 t., b. l. 166-167). Nors teisminio nagrinėjimo metu (3 t., b. l. 115-116) A. T. teigė, jog U. A. pats tiesiogiai nesakė, kad automobilis paimtas už skolas, tai jam sakė tyrėjas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. T. buvo apklaustas anksčiau nei U. A. iškėlė versiją apie skolos susimažinimą iš U. K., todėl teisėjų kolegija A. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus laiko teisingais, kurie patvirtina, kad nuteistasis įvairias versijas, siekdamas įrodyti automobilio įgijimo teisėtumą, kėlė ir transporto priemonės pirkėjui. Iš viso nustatytos trys versijos dėl automobilio perdavimo už neva turimas skolas: iš M. M., iš nenustatytų kauniečių asmenų, iš U. K. ir UAB „T.K.“. Kodėl buvo keisti parodymai, nuteistasis paaiškinti negalėjo. Paskutinė ir šiuo metu apeliaciniame skunde palaikoma apelianto versija yra ta, jog automobilį „Mercedes Benz GL 350“ U. K. perleido jam už skolos padengimą dėl jam priklausančio automobilio „Audi A4“, kurį buvo pirkęs iš U. K., tačiau pastarasis jo neperdavė. Apeliantas buvo kreipęsis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo U. K. atžvilgiu dėl „Audi A4“ vagystės, tačiau tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant, jog tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju, apelianto teigimu, veika buvo dirbtinai kriminalizuota, kadangi yra susiklostę taip pat civiliniai teisiniai santykiai. Tokiam aiškinimui teisėjų kolegija nepritaria ir tai laiko gynybine versija.Atkreiptinas dėmesys, kad U. A. pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai „Audi A4“ vagystės pateikė tik po to, kai buvo pradėta ši byla. 2015 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (3 t., b. l. 91-93). Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog 2015 m. balandžio 7 d. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje priėmė sprendimą (3 t., b. l. 81-89), kuriuo UAB „S.“ ieškinys tenkintas iš dalies ir pripažinta nuosavybės teisės UAB „S.“ į 12 sprendime išvardintų automobilių, tarp jų ir į automobilį „Audi A4“. U. A. žinojo apie susidariusią situaciją, t. y. kad U. K. negalėjo jam perleisti pirkto automobilio „Audi A4“, nes pastarasis dėl kitų įmonių neteisėtų veiksmų nebuvo U. K. perleistas. Kai automobilis ar jo vertė pinigais bus grąžinta U. K., tuomet jis atsiskaitys su U. A.. Šioje situacijoje jokios apgaulės ar vagystės pagrįstai nenustatyta. Pažymėtina, jog U. A. žinojo apie vykstantį civilinį procesą, todėl kreiptis į teisėsaugos institucijas baudžiamąja tvarka jam nebuvo jokio pagrindo. Kadangi UAB „S.“ savo galimai pažeistas teises teisėtai gynė civiline tvarka, todėl U. K. nebuvo jokio pagrindo neva už skolą perleisti U. A. automobilį „Mercedes Benz GL 350“.Šiuo atveju susiklostę santykiai nėra civiliniai, nes U. A. jau nuo pat automobilio „Mercedes Benz GL 350“ parplukdymo į Klaipėdos uostą siekė jį neteisėtai užvaldyti. Juridiškai tai jis padarė du kartus panaudodamas suklastotą dokumentą, kas šiame nuosprendyje jau aptarta. Tačiau iš UAB „S.“ su UAB „T.K.“ panaudos sutarties pagrindu naudojamo sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), automobilį atsiėmė tikrasis jo savininkas A. A., todėl U. A. turėjo faktiškai išvilioti transporto priemonę iš nukentėjusiojo, ką jis ir padarė, žadėdamas atlikti muitinimo procedūras. A. L. A. visiškai pasitikėjo U. K. bei jo įmonės partneriu UAB „T.“. Nors nukentėjusysis ir U. A. nebuvo pažįstami, jų nesiejo ilgalaikiai pasitikėjimu grįsti santykiai, tačiau apeliantas puikiai žinojo, kad nukentėjusysis besąlygiškai pasitiki U. K., todėl pastarojo rekomenduotas kaip patikimas asmuo muitinės procedūroms atlikti, jis piktnaudžiavo nukentėjusiojo patiklumu. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad U. A. jam skambino, sakė, kad jo įmonės vardu užrašytas automobilis. Tai buvo padaryta, nes UAB „T.K.“ negalėjo vykdyti išmuitinimo paslaugos. Automobilio dokumentų jis nebuvo matęs. Pasiėmęs automobilį, jis jį apdraudė (1 t., b. l. 183-184), suremontavo. U. A. prašė jo atvežti automobilį į Taikos prospektą muitinės patikrai. Motyvavo, kad automobilis yra užpajamuotas jų balansuose, įmonė yra tikrinama, todėl nori pažiūrėti, ar tas automobilis iš tiesų yra. Jis sutiko, nes nieko neslėpė, tik pasakė, kad automobilis šiuo metu yra remontuojamas. Po 2-3 savaičių U. A. vėl paskambino ir jis nuvairavo mašiną į nurodytą aikštelę. Vyrai būdelėje paėmė iš jo raktelius ir dokumentus. Po savaitės jis skambino ir domėjosi, ar jau atliktas išmuitinimas. Nesulaukęs atsakymo, nukentėjusysis pats nuvyko į aikštelę, kur jam pasakė, kad automobilis yra išvežtas. Jis automobilį patikėjo, nes manė, jog vyks normali procedūra, tačiau buvo įviliotas į spąstus. Po šio įvykio U. A. į jo skambučius nebeatsiliepė. Su Vilniaus muitininkais anksčiau jis nebuvo susidūręs, todėl nežinojo, kaip viskas turi vykti (3 t., b. l. 59-63, 7 t., b. l. 12-13). U. K. paliudijo, jog pasitikėjo UAB „T.“, todėl po automobilio parplukdymo į Lietuvą toliau nesidomėjo jo išmuitinimo procedūra, nes pagal susiklosčiusią verslo praktiką tai atlikdavo UAB „T.“. Jeigu pargabentas automobilis būdavo brangus, tai susidarydavo daug išlaidų muitui, todėl padarydavo laikino įvežimo procedūrą ir per tą laiką būdavo surenkami reikiami pinigai. Taip darydavo daug klientų, kodėl taip padarė A. A., nežino. Jis ne tokias procedūras padarė (3 t., b. l. 105-109). Tačiau, jau minėta, visas procedūras, naudodamasis suklastotu dokumentu, atliko U. A.. Jis žinojo, kad deklaravo laikiną automobilio įvežimą, taip pat žinojo, jog nukentėjusysis transporto priemonę remontuoja (tai jam telefonu pasakė pats nukentėjusysis), todėl palaukė, kol remontas bus užbaigtas, ir tuomet, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nurodė pristatyti automobilį į UAB „T.“ nuomojamą „M.“ aikštelę, iš kurios automobilį pasiėmė U. A.. Tai patvirtino liudytojas M. V., kuris yra aikštelės direktorius. Be to, M. V. pripažino girdėjęs kalbas, kad U. A. ir U. K. nepasidalino finansų, todėl pradėjo nusavinti žmonių automobilius (3 t., b. l. 104-105). Liudytoja R. P. – UAB „T.“ apskaitininkė paliudijo, kad niekada nėra mačiusi dokumentų, jog įmonė gautų automobilį už skolas (5 t., b. l. 56). Taigi, nuteistasis, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, pablogėjus verslo santykiams su U. K., be nukentėjusiojo sutikimo pasiėmė šiam realiai priklausantį automobilį, t. y. faktiškai jį užvaldė ir toliau naudojosi savo nuožiūra. Kadangi suremontuoto automobilio vertė yra didesnė nei 250 MGL, todėl nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Ši veika yra įrodyta aptartų įrodymų visuma, todėl apeliantą išteisinti nėra pagrindo.U. A. pirmosios instancijos teismo nuteistas ir už tai, kad iš A. L. A. apgaule užvaldęs automobilį „Mercedes Benz GL 350“, žinodamas, kad pastarasis turtas gautas nusikalstamu būdu, jį 2014 m. birželio 16 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė UAB „A.“ už 103 500 Lt (29 982,62 Eur), tai yra nusikalstamu būdu realizavo didelės vertės turtą ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 2 dalyje. Šiai kvalifikacijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria.BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114-489/2016, 2K-145-697/2017 ir kt.).Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2013, 2K-3/2014).Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad nukentėjusysis A. L. A. automobilį „Mercedes Benz GL 350“ įsigijo teisėtai, dalyvaudamas JAV aukcione „I.“. Automobilis buvo perkamas per U. K. atstovaujamą įmonę. Taigi, šis automobilis nebuvo pavogtas ar kitaip neteisėtai įgytas, įvykdžius nusikaltimą. U. A. žinojo, kad teisėtas „Mercedes Benz GL 350“ savininkas yra A. L. A., kuris transporto priemone naudojasi: važinėja su tranzitiniais numeriais, remontuoja, draudžia privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu bei suklaidintas laukia, kol bus atlikta išmuitinimo procedūra ir bus galima automobilį registruoti savo vardu. Taigi, automobilis „Mercedes Benz GL 350“ nėra nusikalstamos kilmės, jį, naudojant suklastotą dokumentą, sukčiavimo būdu užvaldė U. A., kuris, apgaulės būdu įgijęs didelės vertės svetimą turtą, toliau su juo elgėsi savo nuožiūra, t. y. pardavė. Veiksmai, atlikti su jau apgaulės būdu užvaldytu svetimu turtu, papildomai baudžiamosios atsakomybės turtą užvaldžiusiam asmeniui neužtraukia, nes nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimas gali būti inkriminuojamas tik kitam asmeniui, žinančiam, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, ir jį realizuojančiam. Todėl šiuo atveju BK 189 straipsnio 2 dalis inkriminuota nepagrįstai, apeliantas dėl šios veikos išteisintinas pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), nes BK 189 straipsnio 2 dalyje numatyta veika padaryta nebuvo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Kadangi U. A. dėl vienos nusikalstamos veikos išteisinamas, todėl iš naujo atliekamas bausmių bendrinimas. Teisėjų kolegija sutinka su bausmių rūšimis ir dydžiais, pirmosios instancijos teismo paskirtais už BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, tačiau nesutinka su parinktu bausmių bendrinimo būdu, t. y. daliniu bausmių sudėjimu. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nusikaltimas – sunkių kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), šie nusikaltimai labai skiriasi pagal savo pavojingumą (jais pažeidžiami skirtingi valstybės saugomi teisiniai gėriai: vienu atveju pažeidžiama nustatyta valdymo tvarka, kitu atveju - asmens nuosavybė), todėl šiuo atveju taikytinas bausmių apėmimas, t. y. griežtesne bausme apimama švelnesnė bausmė (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).Apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiais. U. A. teigia, kad tiksli turtinė žala nėra nustatyta, taip pat nėra žalą patvirtinančių dokumentų (už remonto atlikimą, ratlankių, padangų pirkimą). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš U. A. priteisė 37 736,67 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinį ieškinį (1 t., b. l. 63) dėl turtinės žalos atlyginimo A. L. A. grindė žala, kuri susideda iš daužto automobilio pirkimo JAV aukcione, jo transportavimo į Lietuvą ir atstatymo darbų išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos yra pakankamai pagrįstos ir įrodytos.Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Vadovaujantis teismų praktika, turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016). Paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus.Nukentėjusysis nurodė, kad automobilis su transportavimu ir visais mokesčiais jam kainavo 26 722 JAV dolerių, t. y. 18 527,71 Eur (pagal tuo metu galiojusį dolerio ir euro kursą). Remontuodamas automobilį, jis pirko detales, už kurias sumokėjo 12 872 Eur, taip pat pirko keturis naujus ratlankius už 3196 Eur ir keturias padangas už 1188,93 Eur. Draudimo paslaugos kainavo 34,75 Eur, remonto darbai – 917,28 Eur, be to, automobilį remontavo ir pats asmeniškai, savo darbą nukentėjusysis įvertino 1000 Eur (1 t., b. l. 51-52). Detalių pirkimui pagrįsti A. L. A. pateikė UAB „A.“ išrašytą išankstinę sąskaitą apmokėjimui (1 t., b. l. 55). Už šias detales jis atsiskaitė grynais pinigais, visų čekių nėra išsaugojęs. Pažymėtina, jog detalės buvo pirktos 2013 m. pabaigoje – 2014 m. pirmoje pusėje, kai vyko automobilio remontas, tuo metu už jas ir buvo atsiskaitinėjama. Išankstinė sąskaita apmokėjimui išrašyta 2015 m. rugsėjo 18 d. nukentėjusiojo prašymu, t. y. UAB „A.“ surašė visų detalių pavadinimus, kurios buvo pirktos A. L. A.. Taigi, šios sąskaitos apmokėti jau nereikia, ji pateikta tik kaip įrodymas, jog detalės iš tiesų buvo užsakytos. Nukentėjusysis nėra įpareigotas išsaugoti visų detalių pirkimo kvitų, todėl tai, kad visi kvitai nėra išsaugoti, negali užkirsti kelią žalos išsiieškojimui. Teisėjų kolegija laiko, kad UAB „A.“ pateiktas dokumentas yra pakankamas 12 872 Eur išlaidoms pagrįsti. Taip pat tinkamai nustatyta padangų bei ratlankių vertė. Šios detalės pirktos internetinėje svetainėje www.ebay.com, todėl, įrodinėjant padangų bei ratlankių vertę, rinkos kaina taip pat buvo žiūrima šioje svetainėje. Tai, kad minėtos detalės iš tiesų buvo nupirktos ir sumontuotos, įrodo byloje esančios nuotraukos iki remonto (1 t., b. l. 58-59) ir po jo (1 t., b. l. 60-61). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad padangų ir ratlankių vertė įrodyta tinkamai. Taip pat tinkamu įrodymu dėl atlikto remonto teisėjų kolegija laiko PVM sąskaitas faktūras Nr. 14071 ir Nr. 14054 (1 t., b. l. 34-35), kurios patvirtina, jog automobilis buvo remontuojamas S. M. servise, (duomenys neskelbtini). A. L. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad pirmoji sąskaita faktūra buvo išrašyta už automobilio priekinio dešinio sparno ir jo rėmo detalės nudažymą, o antroji – už mašinos priekinio kapoto ir priekinio buferio nudažymą (1 t., b. l. 28-29). V. M. garaže senos, sudaužytos automobilio važiuoklės dalys buvo išmontuotos ir pakeistos kitomis, taip pat atlikti kėbulo skardų lyginimo darbai. Šių darbų atlikimo kainą patvirtina prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai Nr. 003 ir Nr. 004 (1 t., b. l. 33). Nukentėjusysis atkreipė dėmesį, kad dažai buvo jo, jis taip pat pats atliko prieš automobilio dažymą reikiamus paruošimo darbus. Šiuos darbus nukentėjusysis įvertino 1000 Eur ir teisėjų kolegija šią sumą laiko pagrįsta, t. y. ji aiškiai neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams bei rinkos kainoms. Taigi, visa turtinė žala yra pagrįsta objektyviais duomenimis, todėl mažinti priteistos žalos dydžio nėra pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog A. L. A. būtų priteistas pernelyg didelis neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padarytas sunkus nusikaltimas, kurio pasekmė – didelės vertės turto praradimas. Netekęs pinigų, A. L. A. neabejotinai juto stresą, jo paties teigimu, jam sušlubavo sveikata, kankino nemiga, dėl ko teko kreiptis į gydytojus. Be to, visas baudžiamasis procesas truko beveik ketverius metus, automobilio A. L. A. iki šiol nėra atgavęs. Todėl patirto nerimo, kitų neigiamų išgyvenimų įvertinimas 1000 Eur suma yra pagrįstas. Patirti išgyvenimai priežastiniu ryšiu yra susiję su U. A. padarytomis nusikalstamomis veikomis, todėl atmesti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus A. L. A. pateiktame civiliniame ieškinyje (1 t., b. l. 63) įvertino 10 000 Eur suma, teisminio nagrinėjimo metu jo pozicija nepasikeitė, tačiau, jau minėta, apylinkės teismas priteisė 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, t. y. ieškinį tenkino iš dalies - neturtinę žalą priteisė, tačiau jos dydį sumažino. Todėl daroma išvada, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad civilinis ieškinys tenkinamas visiškai. Nukentėjusysis priteisto neturtinės žalos dydžio savo apeliaciniame skunde neginčija, todėl plačiau šis klausimas nenagrinėjamas. Konstatuojama, jog civilinio ieškinio klausimas pirmosios instancijos teismo yra išspręstas tinkamai.Remiantis išdėstytu, nuteistojo U. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. jis išteisinamas dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau išteisinimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį teisėjų kolegija pagrindo nenustatė, taip pat nėra pagrindo atmesti nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio.

Dėl nukentėjusiojo A. L. A. apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo ir termino priteistai žalai atlyginti nustatymo. Apylinkės teismas paskirtas bausmes už atskirus nusikaltimus bendrino BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies pagrindu, t. y. bausmes iš dalies sudėjo, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnes bausmes, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams keturiems mėnesiams. Be to, buvo pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas U. A. atidėtas trejiems metams. Nukentėjusysis su bausmės vykdymo atidėjimu nesutinka, tačiau teisėjų kolegija įstatymo taikymo klaidos nenustatė.Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, šuo metu įstatymų leidėjas nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymo dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Analogiška šio straipsnio redakcija galiojo ir iki 2015 m. kovo 19 d. įstatymo priėmimo, t. y. nuteistojo veikų padarymo metu (nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. birželio 16 d.). Tačiau nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. galiojo BK 75 straipsnio redakcija, kuri numatė galimybę atidėti bausmės vykdymą, kai padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį paskirta ne daugiau kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Įstatymų leidėjas BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijoje (įsigaliojo 2015 m. kovo 24 d.), numatydamas galimybę ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims atidėti jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, palengvino jų teisinę padėtį. Vertinant šias BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas BK 3 straipsnio 2 dalies normų kontekste, BK 75 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama kaip turinti grįžtamąją galią. Tačiau pabrėžtina, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). Tuo tarpu dėl BK 75 straipsnio 1 dalies tai padaryta nebuvo, vadinasi, tai palikta teisminei praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015, 2K-7-386-746/2015 ir kt.). Taigi, U. A. galėjo būti pritaikytas tarpinis švelnesnis įstatymas, galiojęs jo bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.Šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. U. A. anksčiau nėra teistas (1 t., b. l. 165), tai pirmasis jo susidūrimas su teisėsaugos institucijomis, todėl laikyti jį sistemingai priešingas įstatymui veikas darančiu asmeniu nėra jokio pagrindo. Priešingai, nuteistasis charakterizuojamas pakankamai teigiamai, jis yra dirbantis (1 t., b. l. 175-176), vedęs, augina nepilnametį sūnų, gim. 2000 m. rugsėjo 21 d. (1 t., b. l. 178). Duomenų, kad nuteistasis pastoviai pelnytųsi apgaudinėdamas kitus asmenis, bylos medžiagoje nėra. Todėl reali laisvės atėmimo bausmė U. A. nebūtų teisinga bausmė. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti bei paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaltininko asmenybė – viena iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindinių aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad U. A. asmenybė nėra tokia pavojinga, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės. Sutiktina, kad nukentėjusysis dėl patirtos apgaulės jaučiasi įskaudintas, piktas, tačiau skirti nukentėjusiojo norus atitinkančią bausmę nėra pagrindo, nes teismas vadovaujasi ne proceso šalių išreikšta nuomone dėl bausmės individualizavimo, tačiau įstatyme numatytais kriterijais bei teisine sąmone. Kaltės neigimas yra pasirinkta nuteistojo gynybinė pozicija, todėl vien dėl jos netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog nuteistajam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir pareiga, numatyta BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kurių įgyvendinimas taip pat prisideda prie tinkamo nubaudimo realizavimo bei bausmės tikslų įgyvendinimo, t. y. U. A. uždrausta trejus metus užsiimti prekyba automobiliais, jis taip pat įpareigotas per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie draudimai yra suderinti tarpusavyje ir pakankami.Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat prašo įpareigoti nuteistąjį pilnai atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą per konkretų teismo nustatytą terminą (BK 69 straipsnis). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įstatymų leidėjo yra paliktas teismo diskrecijai. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Taigi, nuteistajam privaloma skirti bent vieną baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalyje, ir (ar) bent vieną įpareigojimą, numatytą BK 75 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas šią nuostatą įgyvendino tinkamai.Nors U. A. BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė apylinkės teismo nebuvo paskirta, tačiau jos skyrimui pagrindo nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas. Pažymėtina, jog civiliniam ieškiniui užtikrinti 2015 m. rugsėjo 4 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas U. A. priklausančiam žemės sklypui, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Skundžiamu nuosprendžiu ši procesinė prievartos priemonė palikta nepakeista ir pratęsta iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo. Taigi, nuteistojo nekilnojamajam turtui taikomas turto areštas yra pakankama poveikio priemonė tam, kad civilinio ieškinio dengimas būtų ne formalus, tačiau realus. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, iš teismo gautą vykdomąjį dokumentą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš karto, t. y. nedelsdamas gali pateikti antstoliui vykdyti. Todėl papildomas baudžiamojo poveikio priemonės – turtinės žalos atlyginimo ar pašalinimo taikymas šiuo atveju būtų perteklinis. BK 69 straipsnio nuostatos nėra pažeistos, kadangi minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nėra imperatyvus. Apylinkės teismas pagrįstai U. A. skyrė kitą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą.Remiantis išdėstytu, nukentėjusiojo pateikto apeliacinio skundo tenkinimui nėra pagrindo, bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam U. A. pritaikytas pagrįstai, taip pat tinkamai nustatyta skirtina baudžiamojo poveikio priemonė ir įpareigojimas, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nukentėjusiojo A. L. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo U. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria U. A. pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

U. A. iš kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmes, U. A. paskirtas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, nustatant, kad nukentėjusiojo A. L. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.