Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. J. atskiruosius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, Ukmergės rajono apylinkės teismo rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei O. J. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, nepilnamečių vaikų išlaikymo ir gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo. Tretysis asmuo – AB DnB NORD bankas, institucija teikiantis išvadą byloje – Ukmergės rajono savivaldybės vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskiruosius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d., 2009 m. rugpjūčio 20 d., bei 2009 m. rugsėjo 11 d. nutarčių, remiasi skundų teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jų ribų.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 145 str. 1 d. 13 p. sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 str., kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas.

Šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 str., iki kol bus priimtas teismo sprendimas.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

Taigi ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės.

Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d., nutartimi patenkino atsakovės O. J. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė nepilnamečio sūnaus K. J. gyvenamąją vietą kartu su atsakove, o Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi sūnaus D. J. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu D. J. . Antstolis I. G. 2009-09-03 pranešimu (b.l. 123) informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrių, kad išieškotoja O. J. 2009-08-17 pateikė vykdymui 2009-08-12 išduotą Ukmergės rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl nepilnamečio K. gyvenamosios vietos nustatymo. Tačiau 2009-09-03 atsakovė O. J. informavo, kad ieškovas teismo nutarties nevykdo. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009-09-11 nutartimi (b.l. 75-77) atsakovės O. J. prašymą patenkino ir įpareigojo 2009-09-22 perduoti K. J. , esantį pas ieškovą D. J. , atsakovei.

Taigi tarp nepilnamečio K. J. motinos ir tėvo yra kilęs konfliktas ne tik dėl vaiko gyvenamosios vietos po jo tėvų santuokos nutraukimo, bet ir gana gilus konfliktas dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos iki byloje bus priimtas teismo sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą būtina vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktu). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008; 2008 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. D., bylos Nr. 3K-3-383/2008).

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau minėtomis nuostatomis, iš kurių esminėmis laikytini prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principai, būtina vadovautis ir laikinosios apsaugos priemonės - nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.) - taikymo atveju. Būtina įvertinti ir tai, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o tai gali būti pakankamai ilgas laiko tarpas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad šalių sūnus K., gimęs (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. liepos mėnesio gyvena pas tėvą D. J. . 2009-12-10 Pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nurodyta, kad D. J. 2009-12-10 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu deklaruota ir nepilnamečių D. J. ir K. J. gyvenamoji vieta.

Remiantis (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pažyma apie K. J. mokymąsi mokykloje, K. šioje mokykloje mokosi 4a klasėje nuo 2009 m. spalio 14 d. (b.l. 146).

(duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 2010-01-11 rašte teigiama, kad K. visada ateina į mokyklą tvarkingai apsirengęs, niekada nevėluoja į pamokas, visada turi reikiamas mokymosi priemones. Pamokose yra aktyvus, dėmesingas, atidus, noriai mokosi, užduotis atlieka savarankiškai. Taip pat nepilnametis K. J. sporto klube “Toshi” lanko karate užsiėmimus (Sporto klubo “Tochi” 2009-12-01 pažyma).

Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad gyvenant su tėvu, K. yra daroma socialinė, psichologinė žala ar keliami emociniai išgyvenimai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iki mokslo metų pabaigos keisti K. gyvenamąją vietą ir persikelti gyventi pas motiną į Ukmergę būtų neprotinga, netikslinga ir pakenktų vaiko interesams, nes mokyklos pakeitimas sukeltų šalių sūnui daug nepatogumų ( CK 3.65 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamas nutartis ir nustatydamas K. laikiną gyvenamąją vietą su motina, po to nuspręsdamas perduoti jį motinai, visiškai nesivadovavo sūnaus K. nuomone, nors byloje yra duomenų, kad vaikas buvo išreiškęs norą gyventi kartu su tėvu.

Remiantis byloje esančiais Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009-09-17 protokolu Nr. 1141 (b.l. 128), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009-09-18 Šeimos aplankymo aktu Nr. A715-3240 (b.l. 129), psichologės J. V. 2009-09-22 pranešimu Dėl vaiko perdavimo (b.l. 142), antstolės V. M. 2009-09-22 protokolu dėl vaiko perdavimo, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2009-12-22 pažyma Nr. 03-2009/1-271 Dėl O. J. skundo dėl teismo nutarties nevykdymo, vaiko nuteikinėjimo prieš motiną ir neleidimo su ja bendrauti bei galimo Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus neveikimo tyrimo, K. ne kartą yra išreiškęs norą gyventi su tėvu ir nori, kad jo gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu. Vaikas sakė, kad myli abu tėvus, tačiau gyventi nori su savo tėvu ir broliu D., kadangi su jais gyvendamas Vilniuje jis jaučiasi saugiai, o su motina nori bendrauti. Be to, VTAS 2009-08-31 preliminarioje išvadoje pažymima, kad K. ir D. sugebėjimas suformuluoti savo nuomone Vaiko teisių apsaugos skyriui nekelia abejonių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte pabrėžiama, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, įtvirtintus prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir principas, reiškiantis, kad sprendžiant klausimus, būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu, bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti.

Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam ir socialiniam vystimuisi. Be to, ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi būti sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 str. 2 d. ), teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3.177 str. ).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys buvo priimtos neišsiaiškinus faktinės situacijos, neišklausius vaiko nuomonės jį tiesiogiai liečiančiu klausimu, neatsižvelgus į tai, kad su ieškovu gyvena vyresnysis K. brolis D. ir broliai yra vienas prie kito prisirišę, todėl formaliai spręsdamas laikinos vaiko gyvenamosios vietos klausimą, teismas neatskleidė nagrinėjamo klausimo sudėtingumo bei esmės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis byloje esančiais antstolio I. G. 2009-09-03 pranešimu dėl K. J. laikinosios gyvenamosios vietos (b.l. 123), antstolio 2009-09-03 aktu (b.l. 124), skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra realiai neįvykdomas, kadangi vaikas atsisako grįžti pas motiną.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjo nepranešęs atsakovui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Nors teismas ir nenurodė argumentų, kodėl, nepranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutarties (CPK 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė nagrinėto klausimo esmės, o pagal pateiktus įrodymus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartis, 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis dalyje, kurioje ieškovo D. J. prašymas dėl sūnaus K. J. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu atmestas, bei 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis naikintinos (CPK 327 str. 2 d., 338 str.) ir klausimas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 16,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Patenkinus atskirąjį skundą, iš atsakovės O. J. priteistina 16,90 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartį dalyje, kurioje ieškovo D. J. prašymas dėl sūnaus K. J. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu atmestas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priteisti iš O. J. 16 (šešiolika) litų ir 90 centų pašto išlaidų valstybei.