Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovei R. J. dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys – P. B., uždaroji akcinė bendrovė „Šilėja“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje atsakovė, atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė paaiškino, kad bute gyvena nuo 1996 m., per 24 metus dėl sandėliuko nebuvo jokių nesusipratimų, pretenzijų, iki atvyko policija, pateikė rūsio schemą ir pareikalavo per du mėnesius atlaisvinti rūsio patalpą. Ji išsigando, nes sužinojo, kad registre nenurodyta, jog jos butas yra su rūsiu, todėl pažadėjo sandėliuką atlaisvinti. Tačiau per tuos du mėnesius VĮ „Registrų centras“ ištaisė klaidą ir į viešą registrą įrašė, kad rūsys yra atsakovės buto priklausinys. Faktinis sandėliukų išdėstymas neatitinka ieškovės pateiktos rūsio schemos, todėl ja remtis negalima. Rūsio patalpą atsakovei 1996 m. parodė buvę buto savininkai. Name iš viso yra 72 butai, ar yra laisvųrūsių nežino. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl rūsio dalies, o ne dėl sandėliuko, kuris būtų konkretus buto priklausinys. Rūsio patalpos naudojamos visų namo gyventojų, nėra rūsio, identifikuoto konkrečiu indeksu, siejamo su buto numeriu.

Liudytoja J. S., ieškovės ir atsakovės kaimynė, pažįstanti abi šalis, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paaiškino, kad jai nusipirkus butą 1993 m., pardavėjas (buvęs buto savininkas) parodė jos butui priklausantį rūsį pirmojoje laiptinėje, nors liudytojos butas yra antroje laiptinėje. Kuris sandėliukas pirmoje laiptinėje buvo laisvas, tą ji ir užėmė. Visi gyvenantys pirmame aukšte, t. y. 38, 39, 40 butuose, turėjo rūsius pirmoje laiptinėje. UAB „Šilėja“ nurodė, kad rūsių šiems butams antroje laiptinėje nėra, nes jų vietoje yra šiluminis mazgas. Patvirtino, kad rūsio patalpa, pažymėta plane indeksu „R-40“,ji niekada nesinaudojo. Tarp kaimynų niekada nėra kilę jokių konfliktų dėl rūsio patalpų. Žino, kad pirmojoje laiptinėje yra vienas laisvas nedidelis sandėliukas be durų, pažymėtas indeksu „R-16“.

Liudytojas I. G., ieškovės ir atsakovės kaimynas, pažįstantis atsakovę, ieškovės ne, šiuo metu gyvenantis (duomenys neskelbtini), tačiau dažnai būnantis pas mamą, kuri gyvena (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad 1980 m., iškart po namo pridavimo, įsikėlė gyventi į butą, gavo rūsį, nuo to laiko nieko nekeitė, jokių problemų dėl rūsio nekilo. Ant rūsio durų buvo buto numeris, pardavėjo atstovas parodė sandėliuką, liudytojas pritvirtino spyną ir pradėjo naudotis rūsiu. Liudytojo rūsio numeris yra „49“ (ant durų buvo pažymėtas numeris 49). Plane sandėliuko tiksliai parodyti negali, nes nesilankė jame apie 20 metų, gali būti, kad tai indeksu „R-46“ pažymėtas sandėliukas, tačiau tai tikrai ne sandėliukas, plane pažymėtas indeksu „R-49“.

Liudytojas R. D., ieškovės ir atsakovės kaimynas, pažįstantis atsakovę 20 metų, ieškovės ne, gyvenantis (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad butą gavo priėmęs palikimą apie 2000 m., butas ir rūsys buvo jo močiutės, ant durų pažymėtas Nr. 42, liudytojas juo ir naudojasi. Naudojasi tik 1/3 dalimi rūsio, nes 2/3 dalis užima šiluminiai tinklai, taip buvo visada. Liudytojo rūsys plane pažymėtas indeksu „R-42“. Per 20 metų negirdėjo, kad būtų buvę ginčų dėl rūsio. Kai gyventojai kūrėsi, ant rūsių buvo užrašyti butų numeriai, pagal kuriuos gyventojai rūsiais naudojosi. Planą mato pirmą kartą, tačiau jo žymėjimas atitinka jo buto ir rūsio numerius, skiriasi tik tuo, jog jis naudojasi tik 1/3 dalimi plane pažymėto rūsio.

Liudytojas A. J., ieškovės kaimynas, atsakovės sutuoktinis, paaiškino, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), su atsakove nusipirko prieš 20 metų, atsivežė savo daiktus, buvusi savininkė paprašė padėti išvežti jos daiktus, jis jai padėjo, tuo pačiu ji parodė rūsį, kurio durys buvo pažymėtos 48 numeriu ir iki šiol yra šiuo numeriu pažymėtas, liudytojas su sutuoktine iki šiol juo naudojasi. Per 20 metų nebuvo jokių konfliktų dėl rūsio, 38 buto savininkas taip pat niekada nereiškė pretenzijų dėl šio rūsio. Kai atvyko policija, liudytojas su atsakove nusileido į rūsį, ten buvo policija, ieškovė ir dar viena moteris. Policija liepė atidaryti duris, liudytojas atidarė. Ieškovė kaltino atsakovę užgrobus jos rūsį. Yra vienas laisvas rūsys, liudytojas ieškovei siūlė atsitverti jį ir naudotis, tačiau ieškovė atsisakė, norėjo būtent jo ir atsakovės rūsio. Kaimynė, gyventi 39 bute, turi rūsį pirmoje laiptinėje, kadangi plane 39 indeksu pažymėtame rūsyje yra vandentiekio įrenginiai. Kaimynė savo rūsiu nesinaudoja, nes nenori vaikščioti į pirmąją laiptinę. Antrojoje laiptinėje rūsiai numeriais 37, 38, 39, 40 neegzistuoja. Su UAB „Šilėja“ išsiaiškino, kad jo ir atsakovės naudojamas rūsystikrai priklauso jiems. Planas neatitinka realios situacijos, 45 butas naudojasi „R-49“ rūsiu, 49 butas naudojasi „R-48“ rūsiu, o „R-45“ rūsiu neegzistuoja, nes ten įrengtos konstrukcijos.

Teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pakartotinai pasiūlė ieškovei pateikti nuosavybės teisės į butą su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo pagrindą patvirtinančius dokumentus ir šio buto techninės apskaitos (inventorinę) bylą ar tinkamai patvirtintas jų kopijas; užklausė VĮ Registrų centrą, ar daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), esanti rūsio patalpa, 1980-07-19 rūsio plane pažymėta „R-38“, įregistruota nuosavybės teise kuriam nors iš šiame name esančių butų; ar butams, esantiems (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) pagal 1980-07-19 kadastrinius matavimus priskirtos konkrečios rūsio patalpos; jeigu priskirtos, tai nurodyti jas identifikuojančius duomenis pagal 1980-07-19 rūsio planą, plotą; ar kuriam nors iš nurodytų butų buvo priskirta rūsio patalpa pagal 1980-07-19 rūsio planą pažymėta „R-38“; išreikalavo iš VĮ Registrų centro privatizavimo sutartį (pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atlikta pirminė.

Teismo posėdyje atsakovė, atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes naujai į bylą pateikti įrodymai patvirtina ieškinio nepagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 1980 metų statybos daugiabutis gyvenamasis pastatas. Šalių, liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad name yra 72 butai. Šiame name yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas Nr. 48 su rūsiu (duomenys neskelbtini), įgytas 1996-03-02 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (duomenys Nekilnojamojo turto registre patikslinti 2019-08-21) (e. b. l. 24, 141). Ieškovė ir trečiasis asmuo P. B. nuosavybės teise 2019-04-11 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įgijo po ½ dalį buto Nr. 38 su rūsiu (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 4-5). atsakovei ir ieškovei priklauso butai (dalis), turintys rūsį. Byloje pateiktas 1980-07-19 namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio planas su sunumeruotomis patalpomis nuo „R-1“ iki „R-71“ ir pastatovidaus plotų (rūsio) eksplikacija, kurioje patalpos sunumeruotos, nurodant jų plotą, įrašyta, kad „R-37“, „R-71“ yra koridoriai (e. b. l. 33-35, 36-40).

Ieškovė pareiškė reikalavimą pašalinti jos nuosavybės teisės į rūsį pažeidimą – įpareigojimą atsakovei atlaisvinti ieškovei priklausančią ir atsakovės neteisėtai užimtą patalpą, esančią daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje, pažymėtą indeksu „R-38“. Ieškovė reikalavimą atlaisvinti konkrečią rūsio patalpą, pažymėtą indeksu „R-38“, grindžia tuo, kad jai nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini); kad buvusi buto savininkė (pardavėja) rūsiu nesinaudojo, parduodama butą rūsio neparodė, rūsio plano nepateikė, tačiau ieškovei nurodė rūsį esantį pirmoje laiptinėje, pažymėtą Nr. 16, tačiau ši patalpa, anot ieškovės, yra labai netvarkinga; kad namo administratorius UAB „Šilėja“, policija, į kurią ji kreipėsi po to, kai atsakovė neišsikraustė iš užimtos rūsio patalpos „R-38“, ieškovei paaiškino, kad rūsiai pagal numerius yra priskirti prie butų, todėl ieškovei priklausančiam butui (jo daliai) Nr. 38 priskirtinas rūsys rūsio plane pažymėtas indeksu „R-38“. Atsakovė nesutikimą su ieškovės reikalavimu argumentuoja tuo, kad rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-38, kuriuo ji naudojasi ir kurį ieškovė reikalauja atlaisvinti, nėra konkretaus buto priklausinys, o yra viena iš patalpų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame gyvenamojo namo rūsyje, kadyra nusistovėjusi ilgametė naudojimosi rūsio patalpomis tvarka, dėl kurios tarp kitų namo gyventojų nėra jokio ginčo, kad namo rūsio patalpų schemos numeracija nėra tiesiogiai susieta su butų numeriais, kad rūsio patalpos gyventojams buvo paskirstytos nesilaikant rūsio plano schemos pagal butus, kad rūsio patalpos R-39, R-40 yra vandentiekio ir šilumos mazgai, o rūsio patalpoje R-50 yra elektros skydinė, kad rūsio palapos pagal indeksus neatitinka butų ir rūsio plotų santykio.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 1 dalyje išskiriami trys savininko teisių įgyvendinimo būdai – teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti ir teisė juo disponuoti. Savininkas gali perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). CK 4.95 ir 4.98 straipsniuose įtvirtinti du savarankiški savininko teisių gynimo būdai – vindikacinis ieškinys ir negatorinis ieškinys. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Gindamas savo kaip savininko teises asmuo visų pirma turi įrodyti, kad jis yra turto savininkas. Savininku tampama įgijus nuosavybės teisę.Taigi ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad konkreti rūsio patalpa, pažymėta indeksu „R-38“, ieškovei priklauso nuosavybės teise. Asmuo, įrodinėdamas aplinkybę, kad jis yra turto savininkas, įrodinėja savo nuosavybės teisės į tą turtą atsiradimo pagrindą. Turtą, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teisę, šios teisės turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016).

CK 4.47 straipsnio įtvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai(nebaigtinis jų sąrašas). Daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą atsiranda notarine forma patvirtinus sandorį.Teismas išreikalavo iš VĮ Registrų centro privatizavimo sutartį (pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atlikta pirminė teisinė registracija), kuria buvo parduotas butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Iš šios sutarties matyti, kad šiuo metu ieškovei priklausantis butas Nr. 38 1992-06-15 buvo privatizuotas, sutartyje nurodant, kad rūsys „yra“, tačiau pati rūsio patalpa, jos vieta, pažymėjimas rūsio plane, plotas nebuvo identifikuotas (e. b. l. 187 priedas). Buto Nr. 38 techninės apskaitos (inventorizavimo) byloje taip pat nurodyta, kad rūsys „yra“, tačiau jis nėra identifikuotas.Ieškovė 2019-04-11 pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį buto Nr. 38 su rūsiu, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje rūsio patalpa, jos vieta, pažymėjimas rūsio plane, plotas nėra konkretizuoti, t. y. nėra nurodyta, kad rūsio patalpa „R-38“ yra ieškovės buto dalies priklausinys. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuo buto Nr. 38 privatizavimo (1992 m.) iki ieškovės ir trečiojo asmens pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (2019 m.) buto Nr. 38 savininkui galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į rūsio patalpą „R-38“ (CPK 12, 178 straipsnis). Priešingai, iš VĮ Registrų centro pateiktos informacijos matyti, kad Nekilnojamojo turo registre nekilnojamieji daiktai – butai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įregistruoti su priklausiniais – neidentifikuotais rūsiais. Nekilnojamojo daikto – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), archyvinėje kadastro ir registrų dokumentų byloje Nr. 13/14408, parengtoje 1980-07-19, duomenų apie nurodytiems butams priskirtus identifikuotus rūsius nėra, o šiame name esanti rūsio patalpa, rūsio plane pažymėta indeksu „R-38“, nėra priskirta nei vienam iš minėtame daugiabučiame name esančiam butui (patalpai). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bazės 2020-02-23 duomenimis nuosavybės teisės į rūsio patalpą „R-38“ nėra ir nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (e. b. l. 187).Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka.Kita vertus, nuosavybės teisės į daiktus įregistravimas viešame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, bet ne teises nustatančią funkciją, t. y. nesukuria nuosavybės teisės, todėl teismas siūlė ieškovei teikti papildomus duomenis,pagrindžiančius ieškovės nuosavybės teisės įgijimo pagrindą į pirmiau nurodytą rūsio patalpą „R-38“, tačiau tokių įrodymų ieškovė nepateikė.Ieškovės argumentai, kad jai namo administratorius nurodė, jog rūsio plane pažymėtos patalpos numerius atitinka buto numeris, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant nuosavybės teisės į konkrečią rūsio patalpą turėjimą. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, namo administratorius, byloje dalyvaujantis trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nurodė, kad butų savininkai neinventorizavo rūsio patalpų, todėl jam nėra žinoma, kokia konkreti rūsio patalpa priskirta konkrečiam butui. Šiame kontekste pažymėtina, kad nekilnojamojo turto objektų kadastriniai matavimai atliekami, kadastriniai duomenys renkami ir tikslinami pagal nustatytas taisykles; gyvenamosios paskirties pastatų aukštų planuose patalpos yra numeruojamos, rūsio patalpas žymint R-1, R-2 ir t. t., pradedant pagrindiniu įėjimu į pastatą ar atskirą patalpą laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant pateiktiems duomenims, kad ginčo rūsio nėra įsigijęs nei vienas namo buto savininkas, taip pat nesant įrodymų, kad ieškovė įsigijo būtent ginčo rūsį (jo dalį), darytina išvada, kad ieškovė neįrodė nuosavybės teisės į ginčo rūsio patalpą „R-38“ turėjimą. Nustačius, kad ieškovė (ir / ar trečiasis asmuo) nėra rūsio patalpos „R-38“ savininkas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, kad atsakovė šią patalpą yra užėmusi neteisėtai (prieš ieškovės valią). Dėl to ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę atlaisvinti rūsio patalpą „R-38“ netenkinamas. Iš šalių, liudytojų paaiškinimų, bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė daugiau nei 23 metus faktiškai naudojasi rūsio patalpa, rūsio plane pažymėta „R-38“, kad rūsio plane konkrečiais indeksais nurodytomis rūsio patalpomis namo gyventojai naudojasi pagal dar iki butų privatizavimo nusistovėjusią tvarką, kad apie tai, kokia rūsio patalpa naudojasi parduodamo buto savininkas nurodo pirkėjui ir pan. Taigi nors atsakovė pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus taip pat nėra įgijusi nuosavybės teisės į konkrečią rūsio patalpą „R-38“, ji kaip namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpų bendrasavininkė turi teisę naudotis tomis patalpomis, dėl kurių naudojimo nebuvo ginčo tarp daugiabučio namo gyventojų iki ieškinio pareiškimo teismui. Teismas sutinka su atsiliepimo į ieškinį argumentais, kad ginčo rūsio patalpa yra viena iš patalpų bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame gyvenamojo namo rūsyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas nekvestionuoja ieškovės nuosavybės teisės į buto priklausinį – rūsį, jos kaip bendraturtės teisės į bendro naudojimo patalpas, tačiau daro išvadą, kad ši teisė gali būti ginama pasirenkant kitokį nuosavybės įgyvendinimo būdą.

CK 4.72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK4.85 straipsnio 1 dalis). CK4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK4.85 straipsnio 4 dalis). Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijus pasibaigia su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taip pat namo,buto ar kito nekilnojamojo turto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Jeigu toks susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to turto bendrosios nuosavybės teisėmis.

Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas kaip atskiro turtinio vieneto yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybę), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu. Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas kaip atskirą daiktą, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014). Dėl to ieškovės siekis bylos nagrinėjimo metu savarankiškai atlikti rūsio patalpos „R-38“ kadastrinius matavimus neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Esant nustatytoms aplinkybėms, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą,kad ieškovė neįrodė, jogjai nuosavybės teise priklauso rūsio patalpa rūsio plane pažymėta indeksu „R-38“, todėl ieškinys, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti ieškovei priklausančią ir atsakovės neteisėtai užimtą patalpą, esančią daugiabučio namo adresu (duomenys neskelbtini), rūsyje, pažymėtą indeksu „R-38“, netenkinamas (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškinį atsakovei iš ieškovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Remiantis CPK98 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė R. J. pateikė įrodymus, kad patyrė 726,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 700 Eur advokato teisinių paslaugųišlaidos (250 Eur už atsiliepimo parengimą, 150 Eur už konsultacijas žodžiu ir atstovavimą2020-01-06 teismo posėdyje, 150 Eur už atstovavimą2020-02-05 teismo posėdyje, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą ir konsultacijas žodžiu, 150 Eur už konsultacijas žodžiu ir atstovavimą 2020-06-03 teismo posėdyje) ir 26,56 Eurišlaidų už VĮ Registrų centro paslaugas. Atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su advokatoteikta teisine pagalba, neviršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyto maksimalaus užmokesčio už advokato teisinę pagalbą dydžio, yra realios, todėl atsakovės prašomos priteisti 700 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos pagrįstomis(CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės patirtos 26,56 Eurišlaidos už VĮ Registro centro paslaugas (paieška duomenų bazėje, dokumentų kopijų parengimas) (e. b. l. 129-132) laikytinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis, būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis ir yra priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taigi atsakovei iš ieškovėsiš viso priteistina 726,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 39,77 Eur. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (pakeistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290)numatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinį atmetus, valstybei iš ieškovės priteistina 39,77Eur išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso259, 269-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 726,56 Eur (septyni šimtai dvidešimt šeši eurai 56 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės D. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 39,77 Eur (trisdešimt devyni eurai, 77 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Mokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.