Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. J. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo K. J. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme 2015 m. balandžio 27 d. gautas nuteistojo K. J. prašymas taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) (toliau – ir 2015 m. kovo 19 d. įstatymas) ir sušvelninti jam Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtą 14 metų laivės atėmimo bausmę. Nuteistasis prašyme teigė, kad teismas neteisingai jį pripažino pavojingu recidyvistu, nepagrįstai taikė BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskyrė tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis prašyme pažymėjo, kad jis nusikaltimo, už kurį jis yra nuteistas, nepadarė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, nuteistasis prašė taikyti naujos redakcijos BK 56 straipsnio nuostatas ir sutrumpinti jam paskirtos bausmės laiką.

Nuteistasis K. J. papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad teismas, netenkindamas jo prašymo sušvelninti bausmę, nepagrįstai atsižvelgė į tai, jog jis neprisipažino padaręs priešingą teisei veiką, kad nedirbo, girtuokliavo. Anot nuteistojo, tokie teismo argumentai visiškai nepagrįsti, jį teismas apkalbėjo. Nuteistasis pažymi, kad jis negalėjo prisipažinti dėl jam inkriminuotos veikos, nes jos jis nepadarė, be to, jis dirbo, buvo užsiregistravęs Jonavos darbo biržoje, o ši jį buvo pasiuntusi dirbti. Tokią aplinkybę patvirtina ir tai, kad jis gavo socialinę pašalpą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. J. prašo taikyti 2015 m. kovo 19 d. įstatymą ir remiantis šiuo įstatymu padarytas pakeitimais, susijusiais su asmens pripažinimu pavojingu recidyvistu ir pavojingam recidyvistui skirtina bausme, sušvelninti jam Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę.

BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Aukštesnės instancijos teismas, palyginęs K. J. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių BK 27 ir 56 straipsnių nuostatų redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytais pakeitimais, konstatuoja, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą nėra jokių teisinių prielaidų formuoti išvadą, jog pakeistas baudžiamasis įstatymas švelnina ar kokiu nors kitokiu būdu lengvina nusikalstamą veiką padariusią asmens teisinę padėtį, tuo pačiu turi grįžtamąją galią ir taikytinas šioje baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymu buvo pakeista tik BK 27 straipsnio 1 dalis, patikslinta jos dispozicija ir aprašytas nusikaltimų recidyvas, tuo tarpu, šio straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose apibrėžiamas pavojingas nusikaltimų recidyvas ir nurodomos situacijos, kurios sudaro pavojingą nusikaltimų recidyvą, liko nepakeistos. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu BK 56 straipsnis išdėstytas naujai, nustatant bausmės skyrimą pavojingam recidyvistui, tačiau tai iš esmės atitinka buvusios 56 straipsnio 2 dalies redakciją. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju taikyti nuteistajam K. J. 2015 m. kovo 19 d. įstatymą ir sušvelninti Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtą 14 metų laisvės atėmimo bausmę nėra jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnis).

Kita vertus, tiek iš nuteistojo prašymo sumažinti jam paskirtą bausmę, tiek skundo argumentų, susijusių su tuo, kad, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu neteisingai jį pripažino pavojingu recidyvistu, nepagrįstai taikė BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskyrė tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę, darytina išvada, jog K. J. iš esmės siekia, kad būtų peržiūrėtas įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendis, būtų sušvelninta jo teisinės padėtis ir sumažinta jam šiuo teismo procesiniu sprendimu paskirta bausmė.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad tokia situacija negalima.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžiu K. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė už tai, kad jis 2008 m. liepos 4 d., apie 14.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, J. P. priklausančiame namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė L. R. 2 smūgius ranka į veidą, padarydamas jai odos nubrozdinimą kaktoje, ne mažiau 3 smūgių peiliu į kairę ranką bei ausį, padarydamas durtinius-pjautinius aklus kairio žasto sužalojimus bei pjautinę žaizdą dešinio ausies kaušelio riboje su galvos oda, 1 smūgį peiliu į dešiniąją koją, padarydamas durtinį-pjautinį dešinės šlaunies sužalojimą, pilną šlaunies arterijos bei dalies šlaunies venos pažeidimą, kuris komplikavosi išoriniu nukraujavimu ir šoku, todėl L. R. įvykio vietoje mirė (6 t., b. l. 176-187). Kaip matyti iš šio teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktu (nuteistasis klaidingai tiek prašyme, tiek skunde nurodo, kad jis pavojingu recidyvistu pripažintas pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą) ir 3 dalimi, nuteistąjį K. J. pripažino pavojingu recidyvistu, o individualizuodamas jam skirtiną bausmę, atsižvelgė tiek į paminėtą aplinkybę (kad jis pripažintas pavojingu recidyvistu), tiek į tai, jog byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kaltės nepripažino, nesigailėjo, 7 kartus teistas, teistumai neišnykę, nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, tiek tyrimo metu, tiek ir teisme ne tik siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet ir nusikalstama veika apkaltino kitą asmenį, charakterizuojamas neigiamai, sistemingai darė nusikaltimus, įskaitant ir sunkius. Todėl teismas K. J. paskyrė didesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Lietuvos apeliacinis teismas ir kasacinis teismas savo baigiamaisiais aktais pripažino, kad šioje baudžiamoje byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, K. J. pagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu, o paskirta bausmė teisinga, nėra aiškiai per griežta (7 t., b. l. 87-92, 143-145).

Taigi iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad visos aplinkybės, susijusios su nuteistojo K. J. pripažinimu pavojingu recidyvistu, bausmės jam paskyrimu, buvo išnagrinėtos bylą nagrinėjant tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka pagal apeliaciniame ir kasaciniame skunduose apibrėžtas ribas. Iš naujo vertinti tas aplinkybes, kurios buvo patikrintos apeliacine bei kasacine tvarka, nėra jokių teisinių galimybių, nes tokiu būdu būtų pakeista priimto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio esmė, paneigti apeliacinio ir kasacinio procesų paskirtis bei tikslai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka, priimtas teismo sprendimas daugiau negali būti skundžiamas, turi būti vykdomas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo skiriama bausmė, yra privalomas ne tik asmeniui, prieš kurį jis priimtas, bet ir visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis; BPK 346 straipsnio 1 dalis). Teismo nuosprendis prieš nuteistą asmenį įsiteisėja visas, t. y. dėl visų sprendimų, nurodytų jo rezoliucinėje dalyje, taip pat ir dėl motyvų bei pagrindų, išdėstytų jo aprašomojoje dalyje. Nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momento nustoja veikti nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas kaltu, o baudžiamoji atsakomybė įgyvendinama per paskirtą bausmę. Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. J. išnaudojo visas nacionalinio įstatymo leidėjo asmeniui garantuotas vidaus teisinės gynybos priemones, o kvestionuoti kasacinio teismo priimtą sprendimą jo teisėtumo aspektu neturi kompetencijos nė vienas žemesnės instancijos teismas. Todėl nuteistojo prašymas dėl bausmės sumažinimo (sušvelninimo) negali būti patenkintas ir dėl išdėstytų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia nuteistojo dėmesį, kad žemesnės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nurodydamas, jog nuteistasis neprisipažino padaręs priešingą teisei veiką, nedirbo, piktnaudžiavo alkoholio, tik atkartojo Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. nuosprendyje išdėstytus teismo motyvus dėl bausmės K. J. paskyrimo. Šios aplinkybės, kitaip nei mano nuteistasis, nėra išgalvotos, jos turi būti žinomos ir pačiam nuteistajam, nes nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo paskirtą bausmę jis šiuo atveju ir prašo sušvelninti.

Be kita ko, aukštesnės instancijos teismas pastebi, kad apygardos teismas nutartyje nustatydamas, jog K. J. nuteistas ne dėl BK 27, 56 ir 60 straipsnių nuostatų, pavartojo netinkamą formuluotę. K. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl K. J. pripažinimo pavojingu recidyvistu ir skiriant jam bausmę, nors konkrečiai ir aiškiai to nenurodė nuosprendyje, vadovavosi BK 27, 56 ir 60 straipsniais. Tačiau šie netikslumai, aukštesniojo teismo nuomone, nedaro nutarties savaime neteisėta ir nepagrįsta.

Apibendrinęs visa tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytais motyvais apskųsta žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina galioti, o nuteistojo skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. J. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.