Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų policijos įstaigos ir jos pareigūnų aktų (veikimo ar neveikimo), atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. J. Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. kovo 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 36-37, 45-86) ) ir šie duomenys teismui nekelia jokių abejonių.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto

Pareiškėjas M. J. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. ir, kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2018 m. balandžio 16 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl M. J. laikymo areštinėje“ bei „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“, (b. l. 36-37, 40-41).

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikytas: nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. kameroje Nr. 16 (plotas 14,38 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 6 d. kameroje Nr. 14 (plotas 10,20 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. kameroje Nr. 15 (plotas 19,59 kv. m.), toliau iki 2016 m. gruodžio 16 d. kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m.) su vienu asmeniu, toliau iki 2016 m. gruodžio 19 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienas; nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2016 gruodžio 29 d. kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 12 (20,29 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. vasario 12 d. iki 2017 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. vasario 15 d. laikytas kameroje Nr. 23 (plotas 10,88 kv. m.) vienas, toliau iki 2017 m. vasario 20 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. kovo 2 d. kameroje Nr. 8 (16,90 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 16 (14,38 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. kameroje Nr. 4 (12,17 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. birželio 1 d. laikytas toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; nuo 2017 m. birželio 12 d. iki 2017 m. birželio 15 d. kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m.) su trimis asmenimis; nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 12 (20,29 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. birželio 30 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 3 d. laikytas toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 14 d. kameroje Nr. 1 (18,53 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 17 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2017 m. liepos 25 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. liepos 17 d. laikytas toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. kameroje Nr. 3 (21,38 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugsėjo 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. kameroje Nr. 3 (21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2017 m. rugsėjo 15 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. rugsėjo 18 d. laikytas kameroje Nr. 3 (21,38 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. spalio 5 d. iki 2017 m. spalio 11 d. kameroje Nr. 18 (13,81 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. spalio 19 d. kameroje Nr. 18 (13,81 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. spalio 26 d. kameroje Nr. 15 (13,81 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 26 (14,85 kv. m.) su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) vienas; nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m.) su trimis, toliau iki 2018 m. kovo 15 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu.

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 40-41), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 12, 14, 15, 16, 18, 23, 26 viso 90 parų, iš jų – 16 parų - pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 5-6 d., t. y. 1 parą, teko 4,46 kv. m.; 2017 m. vasario 15-20 d., t. y. 5 paras, teko 4,79 kv. m.; nuo 2017 m. gegužės 30 iki 2017 m. birželio 1 d., t. y. 2 paras, teko 4,79 kv. m.; 2017 m. liepos 25-27 d., t. y. 2 paras teko 4,75 kv. m.; 2017 m. gruodžio 18-20 d., t. y. 2 paras, teko 4,31 kv. m.; 2018 m. kovo 8-12 d., t. y. 4 paras, teko 4,75 kv. m. bei 74 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 20,02 kv. m. ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 16 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl temperatūros bei ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad kamerose buvo žema oro temperatūra, nepakankama oro ventiliacija.

Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Panevėžio apskrities areštinėse gyvenamosios patalpos vėdinamos visais išvardintais būdais. Panevėžio AVPK atsiliepime ir 2018 m. balandžio 16 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. Masiulis tarnybiniame pranešime „Dėl M. J. skundo“ nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 38-39). Panevėžio visuomenės sveikatos centro pateiktuose 2018 m. kovo 2 d.; 2017 m. gruodžio 8 d.; 2017 m. vasario 10 d. bei 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktuose, nurodyta, kad atliktų operatyvios kontrolės metu patikrintose areštinių kamerose dėl kamerų įrengimo ir tvarkos, apšvietimo, temperatūros, vėdinimo, šildymo pažeidimų nenustatyta (b. l. 28-35).

Įvertinus pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl oro temperatūros ir ventiliacijos kamerose į Areštinės administraciją pareiškėjas nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog areštinės kamerose nėra užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir ventiliacija, nepagrįsti.

Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme

Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko

2008 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo” nuostatose nėra numatytas iškvietimo mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, taigi jokie teisės aktai nebuvo pažeisti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Nesant neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad siekiant žalos atlyginimo, būtina įrodyti padarytos žalos faktą, t. y. asmeniui padaryta žala turėtų būti pagrįsta realiais įrodymais. Pareiškėjas žalos padarymo aspektu tik nurodė, kad, nesant pavojaus mygtukui, suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto. Taigi pareiškėjas nei skunde, nei bylos medžiagoje jokių realių įrodymų dėl jam jau realiai padarytos žalos nepateikė. Nenurodyta ir tai, ar pareiškėjo sveikatai pavojus buvo kilęs anksčiau (pvz., kameroje jau kilę konfliktai su kitais nuteistaisiais ar pan.), taip pat kokie įrodymai tvirtina, kad toks pavojus realiai galėjo kilti. Iš skundo argumento, kad pareiškėjui pareigūną tekdavo kviesti daužant į duris, teismas negali daryti išvados, jog pareiškėjas pareigūnus kvietė būtent jausdamas baimę dėl galbūt kilsiančios grėsmės jo sveikatai. Pareigūno kvietimas galėjo būti susijęs ir su kitais pareiškėjo prašymais (pareiškėjas durų daužymo priežasties nenurodė). Taigi, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas jam padarytos žalos fakto neįrodė. Kadangi pareiškėjas jam padarytos žalos neįrodė (argumentus dėl padarytos žalos grindė tik galimomis, o ne realiomis (ar jau įvykusiomis) neigiamomis pasekmėmis jo sveikatai, t. y. tuo atveju, jei kiltų pavojus, nesant pavojaus mygtuko, nebūtų galimybės išsikviesti pareigūno), teisinio pagrindo į žalos atlyginimą nėra.

Dėl pasivaikščiojimo trukmės

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną.

Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells).

Dėl minkštojo inventoriaus bei kitų higienos priemonių

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės išduodama patalynė buvo nešvari, nebuvo išduoti visi lovos skalbiniai, rankšluosčiai, tam skirtose vietose nebuvo veidrodžių.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Areštinių veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintame draudime nurodyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.

Panevėžio departamento visuomenės sveikatos centro pateiktame 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akte, nurodyta, kad 2015 m. sausio 30 d. atliktos operatyvios kontrolės metu kamerose Nr. 4, 8, 12, 15 nebuvo nustatyta HN 134:2015 41-42 punktų pažeidimų. Patikrinimo akte nurodyta, kad abiejų korpusų minkštojo inventoriaus sandėliuose sudėti lovų čiužiniai, pagalvės buvo su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Antklodės ir dalis pagalvių yra iš tinkamo dezinfekuoti audinio, kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale pažymėtos kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, atliekamos minkštojo inventoriaus dezinfekcijos, antklodės kartu su lovos skalbiniais, rankšluosčiais skalbiami periodiškai ir pagal poreikį UAB „Šiaulių skalbykla“. Kontrolės metu sandėliuojamas minkštasis inventorius buvo švarus (b. l. 32). Atsakovės atstovo Panevėžio AVPK pateiktos PVM sąskaitos - faktūros patvirtina atsakovės atstovo argumentus apie įsigytus veidrodžius, lovos čiužinius, antklodes, pagalves, rankšluosčius (b. l. 92-94).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, kad visiems asmenims Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo išduodamas tinkamas kiekis lovos skalbinių ir rankšluosčių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ir kada negavo. Duomenų, kad dėl jų trūkumo jis kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją, taip pat nėra.

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam neišduotos švarios patalynės, rankšluosčių ar netinkamo lovos skalbinių kiekio, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame nebuvo veidrodžio, praustuvės, tualeto reikmenų spintelės, oro šalinimo sistemos, atskiros nuo gyvenamųjų patalpų, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą bei diskomfortą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą buvo pažeistos, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau ji buvo pažeista neilgą laiko tarpą, t. y. 16 parų, toks pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,31 kv. m iki 4,79 kv. m. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Komisariato areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl jo laikymo sąlygų, be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto neatitikimas nebuvo itin reikšmingas, ilgalaikis ir galintis sukelti itin neigiamas pasekmes.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą taip pat teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į privatumą buvo pažeista 90 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 5 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 350 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 Eur ( tris šimtus penkiasdešimt eurų ) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. kovo 15 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.