- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-29-390/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- T. B. G.
- Kategorijos
- 2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei T. B. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovės T. B. G. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, atsakovės pripažinimo buto pirkėja, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. K. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę T. B. G. iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), su visu jai priklausančiu turtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad nuo 1997 m. birželio 17 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo 2 kambarių butas, kuriame gyvena atsakovė - buvusios žmonos J. K. motina. Ieškovas su šeima gyveno kooperatiniame bute, adresu (duomenys neskelbtini), kurį jam padėjo nupirkti tėvai. Ieškovas su buvusia žmona ir jos motina (atsakovė) sudarė susitarimą apsikeisti gyvenamaisiais būstais, tai yra, ieškovo šeima ėjo gyventi į atsakovei priklausančią namo dalį, (duomenys neskelbtini), o atsakovė gyveno jų bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pardavęs butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, už gautas lėšas nupirko ginčo butą. 2022 m. ieškovas buvo atvykęs į Lietuvą ir aplankė bute gyvenančią atsakovę. Grįžus į Angliją, atsakovė paprašė užrašyti butą jai, ieškovui atsisakius, kilo ginčas. Ieškovas, įsigijęs ginčo butą, jame negyveno, bendru sutarimu jame gyveno atsakovė. Visus mokesčius už butą mokėjo atsakovė, ieškovas sumokėjo įnašus už namo, kuriame yra butas, renovaciją. Nuomos ar panaudos rašytinė sutartis su atsakove nebuvo sudaryta. Ieškovas nuo 2003 m. gyvena Jungtinėje Karalystėje, su paskola yra įsigijęs nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, sukūręs kitą šeimą, į Lietuvą grįžta kiekvienais metais. Ginčo butas ieškovui reikalingas praleisti atostogas su šeima, nes neturi kur apsistoti, tėvai mirę, o vėliau, po keleto metų, sulaukęs pensinio amžiaus, planuoja grįžti į Lietuvą ir apsigyventi ginčo bute.
3. Atsakovė T. B. G. priešieškiniu prašė: pripažinti 1997 m. rugsėjo 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-2963 dėl ginčo buto iš dalies negaliojančia; pripažinti atsakovę ginčo buto pirkėja pagal 1997 m. rugsėjo 17 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-2963; taikyti restituciją – įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – ginčo butą, priteisti iš ieškovo atsakovei 4 598,98 Eur nuostolių atlyginimą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės yra neteisingos. Atsakovė kooperatiniame bute, adresu (duomenys neskelbtini), pragyveno 13 metų, vėliau pasiūlė, kad dukra su šeima gali gyventi jai priklausančioje namo dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovė gali gyventi jų bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Gyvendama bute (duomenys neskelbtini) g. nuo 1985 m., išmokėjo už butą 5 000 rublių pajų. Ginčo buto įsigijimui ieškovo tėvai buvo davę 1 000 rublių, likusią sumą dukra su ieškovu skolinosi pas jos giminaičius. Santuoka tarp ieškovo ir dukros J. K. buvo nutraukta fiktyviai, nes tuo metu būdami santuokoje jie negalėjo turėti dviejų nekilnojamojo turto objektų. Ieškovas gyveno su dukra, kol ieškovas neišvažiavo dirbti į Ispaniją. Ginčo butą atsakovė surado, sutarė dėl kainos ir surinko sandoriui reikalingus dokumentus, kuriuos atidavė ieškovui, o ieškovas užsirašė šį butą savo vardu, nors buvo sutarta, kad butas bus atsakovės. Niekur dėl šio fakto nesikreipė, nes pasitikėjo ieškovu, be to, galvojo, kad ateityje ginčo butą ieškovas paliks savo sūnui, atsakovės anūkui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2024 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 9,24 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, 627,06 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.
6. Teismas nurodė, kad tarp ginčo šalių iš esmės susiklostė ginčo buto panaudos teisiniai santykiai, šalių žodiniu susitarimu ieškovas, būdamas buto savininku, neterminuotai perdavė neatlygintinai naudotis atsakovei butu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.629 straipsnio 1 dalis).
7. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas įspėjo atsakovę apie ginčo buto neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą (CK 6.642 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo spręsti, kad tarp ginčo šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai pasibaigė ir ieškovas turi reikalavimo teisę iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų, kaip užimtų be jokio teisinio pagrindo.
8. Atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, teismas nurodė, kad atsakovės gyvenimo trukmė ginčo patalpose (27 metai) sudaro prielaidas spręsti, jog atsakovę su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jos būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jos teisė į ginčo patalpų neliečiamybę.
9. Teismas nurodė, kad vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkretūs konkuruojantys interesai, pabrėžiant būtinybę subalansuoti konkuruojančius interesus. Atsakovė neturi jokio kiti nekilnojamojo turto ar santaupų iš kurių galėtų įsigyti kitą būstą ir jame gyventi. ieškovo interesas turėti atlaisvintą būstą, tam, kad jis su šeima turėtų kur laikinai apsigyventi atostogų metu grįžęs į Lietuvą, ar tam, kad vėliau ateityje ieškovas galimai sugrįžęs į Lietuvą nuolat gyventi turėtų kur apsigyventi, teismo vertinimu, nėra pakankamas nusverti atsakovės interesą į vienintelį būstą, kuriame atsakovė iš esmės nepertraukiamai gyvena 27 metus, jį išlaiko mokėdama komunalinius mokesčius.
10. Teismas ieškovo ieškinį dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
11. Ieškovo atstovas priešieškinio reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad atsakovei apie ginčo buto pirkimo sandorio sudarymą ir šio buto įsigijimą ieškovo vardu buvo žinoma nuo šio sandorio sudarymo dienos – 1997 m. rugsėjo 17 d. Todėl ieškinio dėl ginčo buto pirkimo sandorio nuginčijimo, senaties terminas, numatytas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje (3 metai) pasibaigė 2000 m. rugsėjo 17 d. Duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atnaujinti atsakovei praleistą ieškinio senaties terminą, nėra. Todėl teismas atsakovės priešieškinio reikalavimus pripažinti 1997 m. rugsėjo 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-2963 dėl ginčo buto iš dalies negaliojančia, atsakovės pripažinimo buto pirkėja ir restitucijos taikymo atmetė.
12. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog sudarant piniginius sandorius, kurių suma didesnė kaip 500 litų (ekvivalentas JAV doleriais – 125) buvo laikomasi paprastos rašytinės formos. Nesilaikant rašytinės sandorių formos, atsakovė neturėjo teisės remtis liudytojų parodymai, sandorių faktų patvirtinti. Ieškovui nepripažinus, kad jis yra skolingas atsakovei ar jos giminaičiams, ir nesant byloje kitų įrodymų, kurie patvirtintų paskolos sandorių sudarymo faktą, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog buvo sudaryti paskolos sandoriai. Net ir tuo atveju, jeigu buvo sudaryti paskolos sandoriai tarp ieškovo ir atsakovės giminaičių (duomenys neskelbtini), atsakovei 2002 m. liepos 20 d. grąžinus už ieškovą paskolas giminaičiams, ji ieškinio ik 2012 m. liepos 20 d. (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) nereiškė ir praleido ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinimui svarbių priežasčių nenustatyta. Todėl teismas atsakovės priešieškinio reikalavimą ieškovui dėl 4 598,98 Eur nuostolių atlyginimo atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
13. Ieškinį atmetus, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė valstybei iš ieškovo, kuris nėra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio netenkinimo ir priimti naują sprendimą, tenkinti ieškinį, priteisti iš atsakovės ieškovui visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas neįvertino tai, kad ieškinio padavimo metu, t. y. 2023 m. rugpjūčio 3 d. buto panaudos santykiai su atsakove jau buvo nutrūkę. Byloje yra pateiktas apelianto atstovo 2023 m. kovo 17 d. pranešimas apie reikalavimą atsakovei išsikeldinti iš buto. Toks dokumentas, vertintinas kaip buto panaudos santykių nutraukimu. Todėl teismo vertinimai, kad atsakovė moka komunalinius mokesčius, bute yra likę jos asmeniniai daiktai vertintini kritiškai. Praktiškai atsakovė nuo 2023 m. balandžio mėn. Negyvena ginčo bute ir moka tik minimalius mokesčius. Teismas atsakovės ryšį su butu, vertino su mokamais mokesčiais bei kitais dalykais. Tačiau, tai yra tik atsakovės pasirinkta pozicija, siekiant kuo daugiau apsunkinti ieškovo padėtį bei vilkinti procesą, kas teismui sudarė daugiau nukenčiančios pusės įvaizdį ir tai paveikė teismui priimti teisingą sprendimą.
14.2. Teismas atsakovės esančią padėtį vertino kaip neturinčią galimybės turėti kitą gyvenamą būstą. Tačiau vertinant teisme duotus liudytojos J. K. parodymus, kad atsakovė gyvena pas ją nuo 2023 m. balandžio mėn. akivaizdu, kad atsakovė ne tik gyvena, bet ir turi kur gyventi - (duomenys neskelbtini), nes savo namo dalį buvo padovanojusi savo dukrai.
Šalies argumentai
14.3. Teismui priėmus sprendimą netenkinti ieškinio reikalavimų, yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis, neleidžia ieškovui įgyvendinti savo teisių į nuosavybės valdymą, disponavimą ir galimybę tuo turtu naudotis.
14.4. Teismas ne tik netenkino ieškinio reikalavimo, bet netenkino ir atsakovės patikslinto priešieškinio trijų reikalavimų. Todėl turėjo šalių bylinėjimosi išlaidas paskirstyti proporcingai šalių keltiems ir tenkinamiems reikalavimams. Tačiau teismas visas bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš ieškovo.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. sprendimo dalį dėl ieškinio netenkinimo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsakovė nesutinka su ieškovo vertinimu dėl panaudos santykių nutraukimo, nes dėl neterminuotos sutarties nutraukimo taikoma speciali taisyklė, nustatyta CK 6.642 straipsnyje. Teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas įspėjo atsakovę apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą.
15.2. Atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas aptardamas būsto neliečiamybės klausimą visiškai neatkreipė dėmesio į faktines aplinkybes. Priešingai - teismas visapusiškai pagrindė išvadą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, be kitų teisių, ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Šiame kontekste, teismas remdamasis LAT ir EŽTT praktika, teisingai įvertino atsakovės gyvenimo ginčo bute trukmę bei visapusiškai išnagrinėjo ir pasvėrė konkrečius konkuruojančius interesus. apelianto teiginys, kad atsakovė ne tik gyvena, bet ir turi kur gyventi - (duomenys neskelbtini), nepagrįstas, nes tai ne atsakovės būstas ir nesusijęs su jos interesu į vienintelį būstą - ginčo butą.
15.3. Teismas teisingai taikė CPK 99 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei atlyginimą pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
4. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimą atsakovei ir prašė teismą iškeldinti atsakovę su visais jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė byloje pateikė priešieškinį ieškovui dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, atsakovės pripažinimo ginčo buto pirkėja, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ieškovo ieškinio ir atsakovės priešieškinio netenkino.
6. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pateikė tik ieškovas. Apeliantas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jo ieškinys dėl atsakovės iškeldinimo, motyvuodamas tuo, kad teismas priėmė ieškinio netenkinimo dalyje neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą bei nagrinėdamas bylą tinkamai nenustatė tarp šalių susiformavusių teisinių santykių ir pažeisdamas L R Konstitucijos 3 straipsnį neleido ieškovui įgyvendinti savo teisių į nuosavybės valdymą, disponavimą ir galimybę tuo turtu naudotis. Taip pat argumentuoja, kad teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą.
7. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas, ar yra faktinis pagrindas iškeldinti atsakovę iš ginčo buto, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovui.
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4. 98 straipsnį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovę nagrinėjamu atveju nėra prievolinis teisinis teisių gyvenimo būdas (remiamas sutartimi), o daiktinis teisinis teisių gynimo būdas, nes ginama savininko, o ne sutarties dalyvio, teisė. Ji gali būti ginama Civilinio kodekso ar kito įstatymo numatytais būdais. Vienas iš jų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atstatymas. Įstatymas nedetalizuoja, kokiu būdu pasiekiama iki teisės pažeidimo buvusi padėtis. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos.
9. Byloje nustatyta, kad butas esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, pagal 1997 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-2963 priklauso ieškovui. Byloje nustatyta ir tai, kad ieškovui nutraukus santuoką su atsakovės dukra J. K., ginčo bute gyvena atsakovė ir ji nuo 2001 m. rugpjūčio 7 d. šiuo adresu yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Ieškovas 2023 m. kovo 17 d. rašytiniu raginimu pareikalavo atsakovę per 21 dieną nuo raginimo gavimo dienos atlaisvinti ginčo butą su visu atsakovei priklausančiu turtu. Atsakovei apie tokį raginimą yra žinoma ir atsakovė neginčija, kad ji gyvena ginčo objekte. Atsakovė butą prižiūri ir moka mokesčius, ginčo dėl to nekyla.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, nes ieškovas būdamas buto savininku, neterminuotai perdavė neatlygintinai naudotis atsakovei ginčo butu. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.
11. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. To paties CK straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai taikomi ir CK 6.478 straipsnio nuostatos. CK 6.478 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Atitinkamai taikoma ir panaudos teisiniams santykiams, t. y. tokia sutartis turėtų būti sudaroma rašytine forma.
12. Byloje nustatyta, kad rašytinė panaudos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo įvardinti panaudos santykiai su atsakove jau buvo nutrūkę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šalys tarėsi, turėjo tikslą sudaryti panaudos sutartį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų perdavęs nekilnojamąjį turtą atsakovei, kuriuo ji naudojasi ieškovui leidus po ieškovo ir atsakovės dukros santuokos nutraukimo.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo ir atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus sprendžia, kad atsakovė nepagrindė ginčo buto teisėto naudojimosi fakto, t. y. nepaneigė ieškovo ieškinio faktinio pagrindo (CPK 135 straipsnio1 dalies 2 punktas). Visų pirma, ieškovas kaip daikto savininkas, aiškiai nurodė, kad neleidžia naudotis atsakovei jam priklausančiu turtu, ieškiniu prašo iškeldinti atsakovę.
14. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo iškeldinti atsakovę iš jam priklausančio nuosavybės teise buto ir toliau leidimo naudotis patalpa nesuteikia. Tai reiškia, kad prašydamas iškeldinti atsakovę ieškovas prašo nutraukti jo subjektinę teisę pažeidžiančius veiksmus.
15. Teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime nurodymu, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2020 teikė išaiškinimą, kad asmens teisė į būsto neliečiamumą Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tą būstą įgijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindą, lemiamą įtaką Konvencijos 8 straipsniui taikyti turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šioje nagrinėjamoje byloje ir kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl teisėjų kolegija spręsdama tarp šalių ginčą ja remtis neturi teisinio pagrindo.
16. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovės gyvenimo ginčo bute trukmę bei atsižvelgdamas į EŽTT praktiką dar pažymėjo, kad visa tai sudaro prielaidas konstatuoti, kad atsakovę su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jos būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jos teisė į ginčo patalpų neliečiamybę. Teismas taip pat vertindamas teisės į būsto neliečiamybės ribojimą pažymėjo, kad atsakovė neturi jokio kito nekilnojamojo turto ar santaupų, iš kurių galėtų įsigyti kitą būstą ir jame gyventi, o ieškovui ir jo šeimai bustas reikalingas tik laikinam apsigyvenimui sugrįžus iš užsienio ir sulaukus pensinio amžiaus. Teisėjų kolegija tokiai apylinkės teismo konstatacijai negali pritarti ir konstatuoja, kad tokios teismo nustatytos aplinkybės nėra visiškai teisingos ir lemiančios ginčui spręsti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė gyvena ne valstybės teiktame socialiniame būste ir ieškovas socialinių paslaugų neteikia. Be to, atsakovė jau faktiškai ginčo bute ir negyvena, nes gyvena pas savo dukrą J. K. ir turi kitą gyvenamąją vietą. Atsakovė yra 85 metų amžiaus ir galimai jai jau reikalinga priežiūra, todėl nagrinėjamu atveju, atsakovės interesas pasilikti gyventi ginčo bute nėra pakankamas pagrindas nusverti ieškovo, kaip teisėto turto savininko interesą naudotis savo turtu.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas, visų pirma yra išplėtotos bei detalizuotos CK normose.
18. Kaip jau buvo akcentuota anksčiau, kad ieškovas pasirinko daiktinį teisių gynimo būdą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje ginama žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo( toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.). Taigi, teisė į būstą nepaneigia pareigos varžyti nekilnojamojo daikto savininko teises.
19. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant nustatytas aplinkybes yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl priverstinio atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo ieškinį netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas šioje dalyje panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, ieškovo ieškinį patenkinti, o teismo sprendimas pakeistinas (CPK 330 straipsnis). Kitoje dalyje teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
20. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Priešieškinį atmetus, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas yra pateikęs duomenis, kad pirmosios instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidas: 146 Eur žyminį mokestį už ieškinį, 1 300 Eur (700 Eur + 600 Eur) išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Prašomos priteisti išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
21. Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš atsakovės ieškovui. Ieškovas pateikė duomenis, kad turėjo bylinėjimosi išlaidas – 146 Eur žyminį mokestį ir 400 Eur už suteiktas advokato paslaugas. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos rengiant apeliacinį skundą neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių. Ieškovui iš atsakovės priteisiamos 546 Eur bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme.
22. Byloje turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, tačiau jos iš atsakovės nepriteisiamos, nes atsakovė nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei yra atleista (CPK 96 straipsnio 3 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti. Teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti. Iškeldinti atsakovę T. B. G., a. k. (duomenys neskelbtini) su visais jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovės priešieškinis, palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės T. B. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 446 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės T. B. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 146 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.