Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja J. Badaugienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00123-2013-8

Teisėja Vaida Rimkienė Procesinio sprendimo kategorija 121.14; 121.20

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo A. Z. apeliacinis skundas dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013-04-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui R. Z., trečiajam asmeniui R. Z. dėl išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus iš mokymosi įstaigos –(duomenys neskelbtini) ir gydytojo psichiatro išrašą (b.l. 89, 30). Ieškovas teigia, jog teismas nebuvo aktyvus rinkdamas įrodymus, nors pats ieškovas taip pat turėjo pareigą pateikti šiuos įrodymus pirmos instancijos teismui. Teismas, įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus, kurie surašyti jau po pirmos instancijos teismo priimto sprendimo, konstatuoja, jog būtinybė juos pateikti apeliacinės instancijos teismui nepagrįsta, todėl juos atsisakoma priimti (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmos instancijos teisme buvo pateikta tiek iš (duomenys neskelbtini) pažyma apie mokymąsi, tiek gydytojų pažyma apie ieškovo sveikatos būklę (b.l. 9, 39-47, 65, 67).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas A. Z. prašo priteisti iš atsakovo, savo tėvo, R. Z. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 500 Lt, nuo 2010-07-01 iki 2014-07-01, kol mokysis, bet ne ilgiau, nei jam sukaks 24 metai. Iš atsakovo R. Z., Plungės rajono apylinkės teismo 2000-06-29 nutarimu ieškovui buvo priteistas išlaikymas po ¼ pajamų priklausančio darbo užmokesčio ir kitų pajamų iki ieškovo pilnametystės. Atsakovas savo pareigą vykdė. Ieškovas tapo pilnamečiu 2010-06-14. Dėl sveikatos būklės negalėjo ilgą laiką mokytis vidurinėje mokykloje ir dirbti. Pagerėjus sveikatai pradėjo mokytis (duomenys neskelbtini), kurį baigė 2012 m. birželio 19 d. ir įgijo pagrindinį išsilavinimą (b.l.8). Vėliau mokslus tęsė (duomenys neskelbtini), III B, gimnazijos vakarinėje klasėje, o nuo 2012-12-20 mokosi (duomenys neskelbtini) III A gimnazijos rytinėje klasėje (b.l. 38).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką, yra konstatavęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma įstatymo pagrindu kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Teismas, naudodamasis diskrecija, apie paramos būtinumą, sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.) ir poreikius (mokestis už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestis, išlaidos už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonėms, maistui, aprangai įsigyti ir kitas lėšas), taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams) ir tuo, kad nustatyta parama, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, galėtų būti realiai įvykdoma. Aptariama pareiga išlaikyti pilnametį vaiką, kuriam būtina parama, kai jis mokosi ir jam nesukakę 24 metai, tenka abiem tėvams, tačiau tai nereiškia, jog tėvai yra solidarieji skolininkai (CK 6.6 straipsnis). Kartu tai nereiškia, kad vienam tėvui teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Nustatydamas paramos būtinumą ir vaiko išlaikymo dydį, teismas privalo atsižvelgti ir įvertinti tėvų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2007; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012 ir kt.).

Aukščiau buvo nurodyta, kad ieškovo tėvai išsiskyrę, jis gyvena su trečiuoju asmeniu-mama, kuri jam teikia išlaikymą. Tėvas taip pat iki pilnametystės mokėjo periodines išmokas. Suėjus sūnaus pilnametystei tėvas taip pat duodavo pinigų. Tačiau ieškovas ilgą laiką nebelankė mokyklos, ir tik 2012 m. tęsė mokslus (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas mokosi silpnai, labai dažnai praleidinėja pamokas, o nuo 213-01-07 mokyklos nelanko, neatsakinėja į klasės auklėtojo skambučius.

LAT apibendrintoje teismų praktikoje taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, atkreipė teismų dėmesį, kad teismas turi apskaičiuoti tik tokias išlaidas vaiko poreikiams tenkinti, kurios yra pagrįstos ir racionalios, patenkintų kiekvieną iš aptariamų vaiko poreikių. Konstatuojama, kad vaiko poreikiai mokslui nustatomi atsižvelgiant į tėvų pareigą sudaryti materialines sąlygas vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus, užtikrinti vaiko parengimą mokyklai, mokymąsi pagal ugdymo programą, vystyti vaiko gebėjimus (Konstitucijos 41 straipsnis, Švietimo įstatymo 7-16, 46 straipsniai, 47 straipsnio 2 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaiko išlaikymo dydžio, turi nustatyti, kokios išlaidos yra būtinos konkretaus vaiko mokymo ir neformalaus ugdymo, ikimokyklinio ir specialaus ugdymo išlaidoms padengti. Šias išlaidas sudaro išlaidos mokymosi priemonėms įsigyti, mokestis už mokslą, popamokinę priežiūrą ir veiklą, apmokėjimas repetitoriams, transporto ir kitos būtinos išlaidos (Švietimo įstatymo 72 straipsnis, Transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnis ir kt.).

Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas teisingai vertino CK 3.194 str. 3 d. nuostatas ir pagrįstai nustatė, jog ieškovas nėra sąžiningas ir pažangus mokinys, teismui nepateikė ir nenurodė būtinų savo išlaidų, jų dydžio ir jų poreikio esamu metu, todėl padarė išvadą, kad nėra būtinų sąlygų pilnamečio vaiko išlaikymui priteisti iš tėvo. Pažymėtina, kad ieškovas nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė konkrečių apskaičiavimų ir nepaaiškino, kodėl reikalinga jam kas mėnesį būtent 500, 00 litų parama.

Tėvų turtinė padėtis yra faktinė aplinkybė, turinti reikšmės priteistinam išlaikymo dydžiui (CPK 3.192 straipsnio 2 dalis), todėl visapusiškas jos nustatymas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinant tėvų išlaikymo pareigą. Teismas, nustatydamas tėvų turtinę padėtį, turi išsiaiškinti kiekvieno iš tėvų gaunamas pajamas ir turimą turtą, kitus pagal įstatymą išlaikomus vaikus.

Nagrinėjamu atveju, byloje pakankamai surinkta įrodymų, iš kurių matosi, jog ieškovo tėvas neturi pajamų tiek, kad galėtų paremti savo pilnametį sūnų. Nustatyta, kad atsakovas turi rimtų sveikatos problemų, yra bedarbis, nekilnojamo turto neturi. Atsakovas sukūręs kitą šeimą ir gyvena kartu su G. Z., kuriai nustatytas 45 procentai darbingumo lygis, o R. Z. nustatytas 75 procentų darbingumo lygis. Atsakovas nurodė, jog gyvena iš savo žmonos gaunamos invalidumo pensijos 380,00 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir mano, jog teisingai buvo taikytos materialiosios teisės normos, todėl naikinti ginčijamo teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pažymėtina, jog ieškovas tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme naudojosi advokato teikiama teisine pagalba, už kurias sumokėjo po 605, 00 Lt, tai leidžia manyti, jog ieškovas nebuvo sąžiningas teigdamas apie sunkią savo materialinę padėtį, nes jau pirmos instancijos teisme posėdžio metu, ieškovui buvo pasiūlytą kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos, bet ieškovas to atsisakė.

CPK 93 straipsnio 1 d. nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kadangi ieškovo (apelianto) apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pirmos instancijos teismo sprendimas, todėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas apeliantui nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.