Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus ir civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Kursevičiaus, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P., K. P., A. S. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi A. P. į bausmės laiką įskaitytas pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį įskaityta ir atlikta laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

K. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė K. P. paskirta – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi K. P. į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį įskaityta ir atlikta bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi A. S. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017-09-29 iki 2018-06-07. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

V. Š. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi V. Š. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017-11-16 iki 2018-06-07. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteista ir J. P., tačiau jos apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

6. Nuteistasis A. P. atsiliepimu į nuteistųjų V. Š. ir K. P. apeliacinius skundus prašo juos tenkinti ir V. Š. ir K. P. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Daugiau atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji A. P., K. P., V. Š. prašė jų skundus tenkinti, jų gynėjai advokatai Vilmantas Poškus, Algirdas Zakrasas, Sofija Kručienė, nuteistojo A. S. gynėja advokatė Vanda Laukevičienė prašė ginamųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. ir A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Atsakant į skundų argumentus taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir susipažinusi su nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. apeliacinių skundų argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ir pagrįstai A. P., K. P., V. Š. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bei už nusikalstamą veiką paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų kaltė grindžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais, teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes, dėl to nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, tuo labiau abejoti padarytomis išvadomis. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalį.

10. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P., K. P., V. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo ir apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininkui apsispręsti dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-27-746/2015, 2K-307-648/2016).

11. Nuteistieji A. P., K. P., V. Š. pateiktais apeliaciniais skundais neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, iš esmės ginčydami surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

12. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą.

13. Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, A. P., K. P., V. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama apeliantų kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė nuteistųjų A. P. ir K. P. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos metu duotus parodymus, kuriuose nuteistieji nurodė, kad pinigai buvo gauti iš telefonų permetimo į įkalinimo įstaigos teritoriją veiklos, o telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotas pastarųjų konfliktas dėl pinigų, gautų už telefonus (VI t., b. l. 95–97, 104–106, 126–128, 139–141, IX t., b. l. 14–16). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtą nuteistųjų versiją paneigia byloje nustatytos aplinkybės. A. P. nurodytų aplinkybių negalėjo patvirtinti liudytojas L. D., kuris pirmosios instancijos teisme nurodė, kad žinojo, jog L. K. (miręs) yra skolingas A. P. 6 000 eurų už telefonus. Nurodė, kad tai įvyko 2015 m. ar 2016 m., kai jie kartu buvo vienuose pataisos namuose ir atlikinėjo bausmę (IX t., b. l. 45–46). Nors apeliantas A. P. savo skunde pabrėžia, kad liudytojo L. D. duoti parodymai patvirtina jo nekaltumą dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos, tačiau apeliacinės instancijos teismas minėto liudytojo parodymus vertina kaip paneigiančius A. P. nurodytas aplinkybes, nes nuteistiesiems inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta 2017 m. Iš baudžiamojoje byloje esančio policijos pareigūno detalaus tarnybinio pranešimo matyti, kad nukentėjusiajai I. V. buvo skambinta iš mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jie jungėsi tik prie dviejų operatoriaus bokštelių, esančių Marijampolės mieste, o minėtoje teritorijoje yra Marijampolės pataisos namai (III t., b. l. 12–13), kuriuose tuo metu bausmę atlikinėjo A. P.. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. G. išsamiai nurodė aplinkybes, susijusias su nuteistojo A. P. pokalbiais telefonu derinant reikalus su K. P., su 8-uoju būriu bei su pinigus padalinusia, persiuntinėjusia J. P., bei nurodė aplinkybes apie judviejų pokalbį dėl pinigų persiuntimo jo mamai M. G. (II t., b. l. 77–78, 86–87). Nors minėtas liudytojas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad byloje esantis jo apklausos protokolas surašyti tyrėjos nuožiūra, o ne pagal jo parodymus, ir apsiėmė visą nuteistiesiems inkriminuoto nusikaltimo kaltę (IX t., b. l. 12), bei parašė atvirą prisipažinimą (VIII t., b. l. 192), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tyrėja D. B., kuri atliko liudytojo M. G. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, paneigė liudytojo versiją dėl apklausos surašymo aplinkybių ir nurodė, kad M. G. pats savanoriškai davė parodymus ir juos patvirtino parašu (IX t., b. l. 46). Nepagrįstai nuteistasis V. Š. skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja D. B. sakė netiesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, jog minėta liudytoja turi motyvą nepagrįstai apkalbėti apeliantą ar kitus nuteistuosius. Be to, liudytojos parodymus patvirtina kiti objektyvūs byloje surinkti duomenys. Pažymėtina, kad liudytojo M. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti išsamūs parodymai sutampa su nuteistosios J. P. nurodytomis aplinkybėmis, be to, tai patvirtina ir byloje esantis AB Lietuvos pašto raštas apie jos padarytus pavedimus (III t., b. l. 137–141).

14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, teisiamojo posėdžio metu liudytojo M. G. duotus parodomus (atvirą prisipažinimą) vertino, kaip savęs apkalbėjimą siekiant padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės bei pagrįstai nurodė, kad netikėti minėto liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad nuteistųjų kaltę pagrindžia ir nuteistojo A. S. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (V t., b. l. 120–124, 136–138, 145–147), teisiamojo posėdžio metu (VIII t., b. l. 44–45), nuteistojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (VI t., b. l. 26–27, 36–39), bei pirmosios instancijos metu duoti parodymai (VIII t., b. l. 43–44), kad K. P. prašymu jis surado žmogų laisvėje, kuris dingo su jų pinigų dalimi. Nuteistųjų kaltę taip pat įrodo ir liudytojo A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duoti parodymai (II t., b. l. 128–132, IX t., b. l. 10–11), kai jis nurodė, kad V. Š., būdamas Alytaus pataisos namuose, jam skambino ir prašė surasti žmogų darbui, o A. S. pasisavinus dalį pinigų nuteistasis V. Š. vėl jam skambino, liepdamas surasti A. S.. Nurodė, kad iš V. Š. pasakymo, kai jis ieškojo A. S., suprato, kad V. Š. su A. S. įvykdė sukčiavimą, o po to A. S. pasisavino dalį pinigų. Nurodytas liudytojo aplinkybes patvirtina baudžiamojoje byloje esantys tarnybiniai pranešimai dėl informacijos analizės ir telefoninių pokalbių išklotinės (III t., b. l. 100–101), bei pats nuteistasis V. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. J. skambino iš savo neteisėtai turėto mobiliojo ryšio telefono, tik jame naudojo nuteistojo K. P. SIM kortelę (VI t., b. l. 27). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą ir jo priedą (III t., b. l. 50–65), nuteistųjų telefoninių pokalbių duomenimis bei jų informacijos analizę. Iš minėtų duomenų matyti, kad V. Š. ir K. P. intensyviai bendravo būtent apie jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. Š. 2017 m. kovo 3 d., grįžęs iš etapo (III t., b. l. 72), skambino A. J. ieškodamas A. S., kuris „nunešė“ jų pinigų dalį. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, nusikalstama veika buvo padaryta 2017 m. vasario 27 d., apie 15 val., Kuršėnuose (I t., b. l. 23), tarnybiniame pranešime dėl telefoninių pokalbių išklotinių analizės nurodyta, kad nuteistoji J. P. 2017 m. vasario 27 d. nuo 17.04 val. iki 19.21 val. intensyviai bendrauja su nuteistuoju A. P. (III t., b. l. 33). Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir tarnybiniame pranešime dėl informacijos gavimo užfiksuota, kad nuteistasis A. P. K. P. 2017 m. kovo 3 d. padiktuoja asmenų, įvykdžiusių sukčiavimą, telefono numerius (III t., b. l. 67).

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji A. P., K. P., V. Š. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį ir A. P., K. P. ar V. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to apeliaciniais skundais prašo nuteistieji, nėra pagrindo. Vien tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, ir tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistieji, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistųjų A. P., V. Š. apeliacinių skundų teiginius, kad jie nepadarė inkriminuojamos nusikalstamos veikos, teigiant, kad pokalbiai tarp nuteistųjų vyko apie pinigus, kurie buvo atvežti kitų žmonių atsiskaityti už telefonus ir darbus, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma, kuri objektyviai pagrindžia nuteistųjų kaltę bei atskleidžia padarytos nusikalstamos veikos modelį. Nuteistųjų pateiktą minėtą versiją teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas K. P. apeliaciniame skunde iškėlė abejonę dėl kriminalinės žvalgybos gautų įrašų teisėtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tai laiko jo subjektyviu vertinimu, nes byloje nėra duomenų, kad minėti duomenys būtų gauti pažeidžiant įstatymo reikalavimus, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad būtent nuteistieji padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

16. Atsakant į nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo argumentą, kad jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nes nebuvo pataisos namuose nuo 2017-02-24 iki 2017-03-03, pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nors nusikalstamos veikos padarymo dieną – 2017 m. vasario 27 d. nuteistųjų K. P. ir V. Š. nebuvo Alytaus pataisos namuose ir jie aktyviais veiksmais prie nusikalstamos veikos padarymo neprisidėjo, iki K. P. išeinant atlikti paskirtą bausmę, o V. Š. išvykstant į etapą Kaune (nuo 2017-02-24 iki 2017-03-03), jie aktyviai dalyvavo nusikalstamos veikos organizavime, t. y. ieškojo žmogaus, kuris galėtų paimti sukčiavimo būdu gautus pinigus, vėliau bendravo su juo, ir nors sukčiavimo dieną jie nedalyvavo pačioje nusikalstamoje veikoje, tačiau jų veiksmai prieš nusikaltimą ir po jo suponuoja ir patvirtina jų dalyvavimą, o nuteistųjų veiksmai rodo, jog jie palaikė ryšį su kitais šioje nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiais asmenimis, žinojo vykdomo nusikaltimo eigą.

17. Nuteistasis A. P. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis (IX t., b. l. 6–8), kuria atmestas jo prašymas baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui, yra nepagrįsta ir ja buvo apribotos jo teisės į gynybą, turėjo įtakos išsamiam, nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teisėjų kolegiją pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtą prašymą bei nesuvaržė nuteistojo gynybos teises. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad minėtos nutarties jis neskundė, nors tokią teisę turėjo.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistiesiems A. P., K. P., V. Š. bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas A. P., K. P., V. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priešingai nei savo skunde nurodo nuteistieji A. P. ir K. P., atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kaltinamajame akte visiems nuteistiesiems buvo inkriminuota, be to, BK 182 straipsnio 1 dalyje bendrininkų grupė nenumatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apeliantams paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis. Taip pat sutinka ir su A. P. bei K. P. paskirta galutine subendrinta bausme, kuri buvo paskirta subendrinus už sukčiavimą paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme taikant visiško bausmių sudėjimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į apeliantų P. skundų argumentą dėl apylinkės teismo parinkto bausmių bendrinimo būdo, pažymi, kad, bausmių bendrinimo būdo parinkimas yra teismo skiriančio bausmes diskrecija, t. y. pirmosios instancijos teismas skirdamas galutinę subendrintą bausmę, gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Parenkant bausmės bendrinimo būdą yra vadovaujamasi tomis pačiomis bausmių skyrimą reglamentuojančiomis nuostatomis, numatytomis BK 54 straipsnyje.

19. Apeliaciniais skundais, nuteistieji A. P., K. P., V. Š. prašo iš naujo atlikti įrodymų tyrimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-516/2011, 2K-47/2012). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

20. Apygardos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atlikto išsamiai, visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek jų visumą, taip pat motyvuotai nurodė, kuriais byloje esančiais įrodymais remiasi, pašalino byloje esančius prieštaravimus tarp liudytojų parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų, be to, byloje ištirti ir įvertinti įrodymai sudaro nuoseklią ir logišką seką, kuri patvirtina ir įrodo nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas iš naujo atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

21. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, argumentuotai remdamasis vienais įrodymais ir nesiremdamas kitais, juos sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus jų visumos kontekste. Teismo išvados dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra teisingos ir pagrįstos. Tai, kad apeliantai skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir vertindami juos savo naudai, nėra pagrindas tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 7 d. nuosprendį apeliantų skunduose nurodytais argumentais.

Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. tvirtina, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Su tuo teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam A. S. už jo padarytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. jis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatyta – tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir atsižvelgė į tai, kad A. S. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, todėl laikytinas recidyvistu (VII t., b. l. 53–60, 61–63), administracine tvarka baustas, tačiau neturi galiojančių nuobaudų (VII t., b. l. 64–66), nedirbantis (VII t., b. l. 51), darbo biržoje neregistruotas (VII t., b. l. 52). Tai pat skiriant bausmę apeliantui buvo atsižvelgta į tai, kad nusikalstama veika padaryta prieš senyvo amžiaus, silpnos sveikatos žmogų, į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kad būdamas jauno amžiaus, teisiamas septintą kartą, dauguma jo atžvilgiu priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, susiję su nusikalstamomis veikomis svetimam turtui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausme, kurios dydis yra artimas straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžio vidurkiui, ši bausmė yra teisinga ir ją laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl mažamečių vaikų, gyvenimo draugės, kuriai vienai yra sunku juos prižiūrėti, argumentą, kad laisvėje turi darbą, gyvenamąjį plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos aplinkybės yra svarbios, bet nelemia itin švelnios bausmės skyrimo. Pažymėtina, kad šių aplinkybių buvimas nebuvo kliūtis nusikalsti.

23. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą A. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra ne atsitiktinė, o jo antivisuomeninio gyvenimo tąsa. Iš nuteistojo A. S. teistumų istorijos matyti, kad jis sistemingai daro turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Atsižvelgus į tai, kad nuteistasis A. S., būdamas pakankamai jauno amžiaus, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau septintą kartą, galima daryti išvadą, jog nusikalstamų veikų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu. Toks nuteistojo A. S. elgesys negali būti toleruojamas, todėl, siekiant apsaugoti visuomenę nuo vis pasikartojančio nuteistojo A. S. nusikalstamo elgesio, taip pat daryti poveikį, kad jis gyvenimo tikslų siektų tik teisėtais būdais, teisinga ir protinga šiuo požiūriu laikytina tik reali laisvės atėmimo bausmė, kurią atlikdamas nuteistasis turėtų įrodyti, jog iš tikrųjų siekia tapti pilnaverčiu visuomenės nariu ir toliau elgtis pagal visiems priimtinas elgesio normas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų A. P., K. P., V. Š. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.