- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-27
- Bylos Nr.
- Ik-2154-95/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01314-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virgilijus Valančius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltspeda International“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 10.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltspeda International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltspeda International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių teritorinei muitinei (teisių perėmėjas – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Baltspeda International“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Baltspeda International“, apeliantas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. C1-1, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2010 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-90 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. S-112(7-79/2010) ir įpareigoti muitinės įstaigas automobilio DODGE GRAND CARAVAN, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), sandorio vertę pripažinti muitine verte.
Pareiškėjas nurodė, kad tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su dokumentų, reikalingų sandorio vertės pripažinimo muitine verte, pateikimu, dokumentai buvo pateikti įforminant deklaracijas, todėl prekių muitine verte turėtų būti pripažinta sandorio vertė. Pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo taikyti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 31 straipsnio 1 dalies nuostatų bei vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 18 punktu. Atsižvelgiant į muitinei pateiktus dokumentus bei juose išdėstytą informaciją, taip pat faktinę importuotų automobilių kainą, prekių muitine verte turi būti pripažinta sandorio vertė. Ginčo atveju automobilio muitinė vertė nustatyta remiantis automobilių žinynu (katalogu) ,,Automobilių importo kainos“ (spalis–gruodis, 2007 m.). Lengvojo automobilio DODGE GRAND CARAVAN, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminto 2001 m., kurio variklio galingumas 112 kW, variklio cilindrų darbinis tūris 2400 cm³, nustatyta 9 320 Lt vertė yra neteisinga. Tvirtino, kad įmonė tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su dokumentų, reikalingų sandorio vertės pripažinimo muitine verte, pateikimu. Dokumentai buvo pateikti įforminant deklaracijas, todėl prekių muitine verte turėtų būti pripažinta sandorio vertė. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad nepateikti apmokėjimo už prekes faktą patvirtinantys dokumentai. Apmokėjimo automobilių pardavėjui dokumentus pateikė įforminant procedūrą, automobilis buvo parduotas tokios pat būklės. Automobilio kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į jo techninę būklę bei pardavimo (rinkos) sąlygas. Deklaruota automobilio vertė ir jo pardavimo kaina skiriasi nedaug, tai patvirtina sandorio vertės taikymo pagrįstumą ir tai, kad Šiaulių teritorinės muitinės sprendime automobilio muitinė vertė nustatyta neteisingai. Teritorinė muitinė sprendimu paskyrė 10 procentų baudą nuo apskaičiuotos mokesčio sumos, nors įmonė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, tretieji asmenys pažeidė verslo susitarimus, o mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Be to, muitinės įstaigų sprendimais apskaičiuota bauda bei delspinigiai taip pat yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 36–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Komisija, išnagrinėjusi ginčą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ginčo atveju sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas, nes ginčo prekė (automobilis) buvo skirta parduoti eksportui ne į Bendrijos teritoriją, o į Baltarusiją. Komisija pažymėjo, kad automobilio muitinė vertė pagrįstai buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, remiantis automobilių kainų žinyno duomenimis. Nepagrįsti, niekuo neparemti pareiškėjo argumentai, kad jis tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su dokumentų, reikalingų sandorio vertės pripažinimo muitine verte, pateikimu, jog dokumentai buvo pateikti įforminant deklaracijas, todėl prekių muitine verte turėtų būti pripažinta sandorio vertė, kad nebuvo pagrindo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tvirtino, kad prekė (automobilis) nebuvo skirta parduoti eksportui į Bendrijos teritoriją, buvo gabenama į Baltarusiją, todėl pareiškėjo pateikta pažyma-sąskaita negali būti laikoma pagrindu muitinei vertei nustatyti sandorio vertės metodu. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Ginčo atveju nustatyti muitinės vertės, vadovaujantis paminėto straipsnio nuostatomis, nebuvo galimybės, todėl tolimesnis muitinės vertės nustatymas pagrįstai buvo atliktas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu. Pažymėjo, kad, nagrinėjant ginčą, buvo nustatyta, jog 2007 m. lapkričio 19 d. automobilis DODGE GRAND CARAVAN, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įvežtas iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir 2007 m. lapkričio 19 d. Vilniaus teritorinėje muitinėje deklaruotas laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai, įforminant bendrąjį administracinį dokumentą (toliau – ir BAD) Nr. (duomenys neskelbtini) (2007 m. lapkričio 19 d.), todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 121 straipsniu, skolos dydis muitinei nustatytas remiantis importuotas prekes atitinkančiais apmokestinimo veiksniais, veikusiais tą dieną, kai buvo įforminta deklaracija, kuria importuotos prekės buvo deklaruotos laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai. Atsižvelgiant į tai, laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros įforminimo data (2007 m. lapkričio 19 d.) laikytina skolos atsiradimo data. Nesant galimybės muitinę vertę nustatyti taikant sandorio vertės metodą ir Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktus, nes pareiškėjo automobilis buvo parduotas ne eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, ji pagrįstai buvo nustatyta vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, taikant automobilių kainų žinyno duomenis (2007 m. spalis–gruodis, 217 psl.). Pareiškėjas muitinei nepateikė nepriklausomo turto vertintojo parengtos paminėto automobilio ataskaitos, kurioje būtų įvertintas automobilio nusidėvėjimo laipsnis ir jo įtaka automobilio vertei, todėl Šiaulių teritorinė muitinė pagrįstai automobilio DODGE GRAND CARAVAN muitinę vertę nustatė pagal automobilių kainų žinyne pateiktas panašių naudotų automobilių importo kainas. Todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek teisės aktų nuostatomis, tiek byloje esančiais įrodymais, o jų panaikinti nėra pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 33–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčo lengvasis automobilis nebuvo deklaruotas išleidimui į laisvą apyvartą, todėl, vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 147 straipsnio 1 dalimi, nebuvo parduotas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. 2009 m. spalio 28 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas iki 2009 m. lapkričio 16 d. pateikti dokumentus, pagrindžiančius paminėto lengvojo automobilio sandorio vertę arba reikalingus automobilio muitinei vertei apskaičiuoti kitais muitinio įvertinimo metodais, tačiau šis tokių dokumentų per nustatytą laikotarpį nepateikė. Kadangi muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalimi, nuosekliai taikytini kiti muitinio vertinimo metodai. Pažymėjo, kad automobilio vertė neapskaičiuotina, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatomis, nes nebuvo pateikti dokumentai ir informacija šiam metodui taikyti. Taigi, nesant galimybės prekės muitinę vertę nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalį, prekių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, prekės muitinė vertė nustatytina remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos aprobuotu naudotų automobilių kainų žinynu „Automobilių importo kainos“ (spalis–gruodis, 2007 m.). Lengvojo automobilio DODGE GRAND CARAVAN, pagaminto 2001 m., kurio variklio galingumas 112 kW, variklio cilindrų darbinis tūris 2400 cm³, nustatytina muitinė vertė – 9 320 Lt. Todėl Muitinės departamentas ir Komisija teisiškai pagrįstai ir argumentuotai konstatavo, kad Šiaulių teritorinė muitinė pagrįstai nustatė lengvojo automobilio DODGE GRAND CARAVAN muitinę vertę, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu. Be kita ko, akcentavo, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės taip pat neįrodo skundo pagrįstumo. Ikiteisminio ginčo institucijos mokestinę bylą išsprendė iš esmės teisingai ir pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 53–55) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos, Muitinės departamento ir Šiaulių teritorinės muitinės sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 1 dalimi, 92 straipsniu, 96 straipsnio 1 dalimi, 203 straipsnio 3 dalimi, 204 straipsnio 1 dalies a punktu, 204 straipsnio 2 dalimi, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintų Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių (toliau – Muitinio įvertinimo taisyklės) 11 punktu, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1198 patvirtintos Importuojamų naudotų automobilių muitinio įvertinimo metodikos (toliau – Metodika) 8 punktu, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 361, 363, 365 straipsniais. Teismas pažymėjo, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo galėjo pripažinti tranzito procedūrą užbaigta tik pagal tokius įrodymus, kurie atitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus. Tačiau procedūros vykdytojas – pareiškėjas – nei iki muitinės nustatyto termino, nei vėliau nepateikė muitinei tinkamų dokumentų, numatytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 straipsnio 2, 3 dalyse ir patvirtinančių tranzito procedūros užbaigimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1819/2006). Teismas, be to, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006, ABTĮ 57 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi. Teismas konstatavo, kad vertinti bylos aplinkybių kitaip, nei jas įvertino trečiasis suinteresuotas asmuo, atsakovas ir Komisija, nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas sutiko tiek su Šiaulių teritorinės muitinės, tiek su Muitinės departamento ir Komisijos padarytomis išvadomis, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo vykdyta tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją MRN Nr. (duomenys neskelbtini) (2009 m. gegužės 18 d.) buvo užbaigta, todėl Bendrijos/bendroji tranzito procedūra pagrįstai pripažinta neužbaigta ir pareiškėjui įregistruota skola muitinei. Pareiškėjas privalo įrodyti, kad prekės buvo pristatytos paskirties įstaigai, tačiau jis nei teismui, nei Šiaulių teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, nei Komisijai tinkamų rašytinių įrodymų nepateikė. Be kita ko, teismas sutiko su Komisijos pozicija, kad aplinkybė, jog automobilis yra daužtas, pati savaime neįrodo sandorio kainos pagrįstumo, šiai kainai įrodyti būtina nustatyti, kokią konkrečiai įtaką automobilio kainai turėjo padaryti sužalojimai. Pareiškėjas, pagal Muitinio įvertinimo taisyklių 16 punktą ir Metodikos 26 punktą, muitinei nepateikė nepriklausomo turto vertintojo parengtos automobilio vertinimo ataskaitos, kurioje būtų įvertinti automobilio sužalojimo pobūdis, apimtis, jų įtaka automobilio vertei, kad 2009 m. rugpjūčio 18 d. pažyma-sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) nesuteikia juridinio pagrindo muitinės vertei nustatyti sandorio vertės metodu, todėl, teismo nuomone, muitinė pagrįstai ginčo automobilio muitinę vertę nustatė, remdamasi automobilių kainų žinyne (kataloge) „Automobilių importo kainos“ (spalis–gruodis, 2007 m.) pateiktomis panašių naudotų automobilių importo kainomis. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo padarė pagrįstą išvadą, kad automobilis buvo skirtas parduoti eksportui ne į Bendrijos teritoriją, o į Baltarusiją, kad automobilis nebuvo parduotas į Bendrijos muitų teritoriją, tik per Lietuvos teritoriją gabentas tranzitu pagal paminėtą deklaraciją, todėl pažyma-sąskaita nelaikytina pagrindu muitinei vertei nustatyti sandorio vertės metodu. Taigi automobilio muitinei vertei nustatyti pagrįstai netaikytas sandorio vertės metodas. Teismas taip pat konstatavo, kad mokesčių administratorius, remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 96–98, 139 straipsniais, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 519 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui apskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio delspinigius, paskyrė baudą bei apskaičiavo kompensacines palūkanas. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant ginčą teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Komisija, Muitinės departamentas ir Šiaulių teritorinė muitinė teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti; skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 straipsnio nuostatas, panaikinti šių sprendimų ir įpareigoti muitinės įstaigą nustatant ginčo automobilio muitinę vertę taikyti sandorio vertės metodą nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taigi teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Muitinio tranzito procedūros terminas buvo nustatytas iki 2009 m. gegužės 27 d., tačiau automobilis buvo remontuojamas, todėl negalėjo būti išvežtas. Automobilis kirto Medininkų kelio postą 2010 m. rugsėjo 21 d. Įmonės darbuotojas lydėjo automobilį iki šio posto, todėl procedūra tikrai buvo užbaigta. Tinkamai įvykdė prievoles, susijusias su automobilio išgabenimu.
2. Teismas privalėjo išsiaiškinti ne tik atsakovo pateiktas faktines aplinkybes, bet ir jo pateiktus įrodymus ir argumentus. Automobilis buvo skirtas ne Bendrijos teritorijai, o vežamas tranzitu į Baltarusijos teritoriją. Teismas cituoja mokesčių administratoriaus išvadas, kad šis automobilis nebuvo parduotas Bendrijos muitų teritorijai, o buvo skirtas parduoti eksportui. Teismas privalėjo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius automobilio išvežimo faktą per Medininkų kelio postą.
3. Teismas neteisingai aiškino susidariusią faktinę situaciją, neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso normas, pažeidė ABTĮ 79, 81 straipsnius. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį, išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo vykdyta tranzito procedūra buvo užbaigta. Pareiškėjas anksčiau neginčijo tranzito procedūros neužbaigimo fakto. Šiaulių teritorinė muitinė atlikto tyrimo metu negavusi duomenų apie tranzito procedūros užbaigimą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prievolės, susijusios su tranzito procedūra, laikytinos neįvykdytomis. Būtent pareiškėjui (procedūros vykdytojui) tenka pareiga įrodyti, kad prekės buvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 365 ir 366 straipsniais, prievolė pateikti alternatyvius įrodymus tenka pačiam procedūros vykdytojui, muitinė už pareiškėją neprivalo jų rinkti. Kadangi nėra įrodymų, jog pareiškėjo vykdyta tranzito procedūra buvo užbaigta, todėl pareiškėjui įregistruota skola muitinei.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67–69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Muitinio tranzito procedūra gali būti pripažinta užbaigta tik esant įrodymams, patvirtinantiems, kad tranzitu gabentos prekės buvo pateiktos paskirties įstaigai arba trečiosios šalies muitinės įstaigai (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 361–366 str.). Pareiškėjas nepateikė muitinei jokių rašytinių įrodymų, kad pradėta muitinio tranzito procedūra užbaigta. Laikytina, kad automobilis nebuvo išgabentas į trečiąją šalį (Baltarusiją). Neužbaigus tranzito procedūros nustatyta tvarka, atsirado mokestinė prievolė muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 204 str.).
2. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Lengvasis automobilis nebuvo deklaruotas išleidimui į laisvą apyvartą, todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 147 straipsnio 1 dalimi, nebuvo parduotas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Nesant galimybės prekės muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, prekių muitinė vertė nustatoma vadovaujantis 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, prekės muitinė vertė nustatytina remiantis naudotų automobilių kainų žinynu „Automobilių importo kainos“ (spalis–gruodis, 2007 m.). Nustatytina muitinė vertė – 9 320 Lt, pagal tai apskaičiuoti importo mokesčiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamo ginčo esmė – šalių nesutarimai dėl pareiškėjo, kaip muitinio tranzito per Lietuvos Respublikos teritoriją vykdytojo, 2007 m. lapkričio 19 d. įvežto automobilio išmuitinimo. Kolegija pažymi, kad teisės taikymo požiūriu abi ginčo šalys pripažįsta, jog šioje byloje yra taikytinos atitinkamos Bendrijos muitinės kodekso, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų normos, kuriose yra pateiktos importuotų automobilių muitinės vertės nustatymo taisyklės. Kalbant apie faktines bylos aplinkybes, šalys taip pat iš esmės neginčija fakto, kad pareiškėjo pradėta paminėto automobilio laikinojo įvežimo perdirbti muitinės (tranzito) procedūra Bendrijos muitinės kodekso taikymo požiūriu nebuvo užbaigta, t. y. kad iki pareiškėjui nustatyto šios procedūros pasibaigimo termino (2009-05-27) automobilis nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai – Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postui. Šalių nesutarimai kilo dėl skirtingo faktinių šio mokestinio ginčo aplinkybių įvertinimo ta prasme, ar muitinės įstaigos (ir Mokestinių ginčų komisija), nustatinėdamos nurodyto automobilio muitinę vertę, teisingai ir pagrįstai taikė Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 18 punkto nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėjas primygtinai laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju paminėto automobilio muitine verte turėjo būti pripažinta jo įsigijimo, t. y. sandorio vertė.
Pasisakydama dėl pareiškėjo įvežto paminėto automobilio muitinės vertės nustatymo, kolegija pirmiausia pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso taikymo požiūriu nagrinėjamai situacijai negali būti taikomos šio kodekso 29 straipsnio nuostatos, nes, kaip pažymėta aukščiau, šis automobilis (pagal pareiškėjo muitinei pateiktus dokumentus) buvo įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją laikinai, t. y. turint tikslą jį perdirbti ir po to jį reeksportuoti galutiniam gavėjui Baltarusijoje. Todėl jau vien dėl to pareiškėjo prašymas taikyti šios teisės normos nuostatą dėl sandorio vertės pripažinimo muitine verte negali būti pripažintas pagrįstu. Nei pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nepateikė argumentų, kurie leistų paneigti muitinės pasirinkto nurodyto automobilio muitinės vertės nustatymo metodo teisingumą. Priešingai, trečiojo suinteresuoto asmens bei atsakovo šiuo klausimu pateikti ir pirmosios instancijos teismo aptarti bei įvertinti argumentai, kolegijos manymu, yra įtikinami. Kolegija, sutikdama su šiais argumentais ir jų nekartodama, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies nuostatas yra pritaikytos teisingai ir pagrįstai. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kolegijos manymu, nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir, kolegijos manymu, nėra pakankami sukelti abejones jos teisingumu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.