Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-20 · Civilinė byla Nr. 2A-304-565/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-20
Bylos Nr.
2A-304-565/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-28433-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vidas Stankevičius, Rūta Burdulienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
I. B.
Kategorijos
  • 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-304-565/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28433-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 50.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Godos Ambrasaitės-Balynienės ir Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei I. B. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. B., prašydamas priteisti atsakovės 29 978,29 Lt valstybinės žemės nuomos mokestį už 2007-2012 metus, 5 263,44 Lt palūkanas, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakove nėra sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, tačiau atsakovei nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti 3,0194 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo dalis, kuriame yra atsakovei priklausanti parduotuvė, nėra perduota atsakovei panaudos pagrindu, todėl tarp valstybės ir atsakovės susiklostė faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai, ir atsakovė privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Atsakovė nesumokėjo valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2007 - 2012 metus, nors turėjo pareigą šį mokestį sumokėti iki kiekvienų metų lapkričio 15 d. Žemės nuomos mokestį sudaro: 28 521,38 Lt nuomos mokestis už 0,421 ha valstybinės žemės sklypo dalį laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2011-11-30 ir 1 456,90 Lt nuomos mokestis už naudojamą 0,0976 ha valstybinės žemės sklypo dalį laikotarpiu nuo 2011-12-01 iki 2012-12-31.

Atsiliepimas

Atsakovė su ieškiniu nesutiko.

Atsakovė nurodė, kad jai priklausanti parduotuvė yra 3,0194 ha valstybinės žemės sklype. Dėl ieškovo kaltės su atsakove nėra sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, todėl neįmanoma tiksliai apskaičiuoti mokėtino žemės nuomos mokesčio dydžio. 3,0194 ha valstybinės žemės sklype yra ne tik atsakovei, bet ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai. Šiems pastatams turi būti skirta konkreti pastatų eksploatacijai reikalinga žemės sklypo dalis, ir sudarytos žemės sklypo dalių nuomos sutartys. Ieškovas nepateikia atsakovei aiškaus paaiškinimo, dėl kokių priežasčių nesprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos atsakovei. Atsakovei priklausančios parduotuvės plotas nesikeičia nuo 2006 m., tačiau ieškovas apmokestina skirtingais metais skirtingą žemės sklypo plotą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-18 sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad atsakovė nėra teisėta valstybinės žemės sklypo dalies naudotoja, nes nėra įrodymų, jog atsakovė valstybine žemės naudojasi esant juridiniam pagrindui. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovė yra faktinė žemės naudotoja, nes jai priklausantis pastatas stovi ant valstybinės žemės, nėra pagrindas pripažinti atsakovę teisėta žemės sklypo naudotoja. Ieškovas nenurodo, kad atsakovei faktiškai (be nuomos sutarties) naudotis valstybine žeme buvo leista teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad atsakovė nėra teisėta valstybinės žemės sklypo naudotoja, jai nekyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

Teismas nurodė, kad tik esant teisėtam pagrindui ar žemės nuomos sutarčiai būtų galima apibrėžti konkretų žemės sklypo plotą, už kurį turi būti skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, tuo tarpu bylos duomenys rodo, kad apmokestinamo žemės sklypo plotas yra keičiamas eilę kartų, dėl ko atsakovė yra neapibrėžtoje būsenoje, nežino, koks žemės sklypo plotas priklauso jai naudotis, už kurį ji privalo mokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-18 sprendimo, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais.

Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, priešingu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-437/2009, suformuotas precedentas buvo cituotas kitose 54 bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad žemės sklype esant atsakovui nuosavybės teise priklausantiems statiniams, atsakovas laikytinas faktiniu žemės sklypo naudotoju, kuris turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti visi įrodymai, pagrindžiantys atsakovės naudojimosi žemės sklypo dalimi faktą – atsakovė yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies naudotoja, kadangi jai nuosavybės teise priklauso pastatas – parduotuvė, esanti ant minėto valstybinės žemės sklypo.

2. Žemės nuomos mokestis privalo būti skaičiuojamas už naudojamą žemės sklypo dalį. Pastatas negali būti naudojamas be žemės sklypo ar jo dalies, todėl vien nekilnojamojo turto nuosavybės ar kitas teisėtas naudojimo pagrindas sudaro pagrindą teigti, kad nekilnojamojo turto naudotojas naudojasi ir žemės sklypu, o ši aplinkybė lemia ir šio subjekto pareigą mokėti nuomos mokestį už faktiškai naudojamą žemės sklypo dalį.

3. Vilniaus apygardos teismo 2014-11-19 nutartyje civilinėje byloje Nr.2A-3017-585/2014 nustatyti prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turintys faktai, o būtent, kad atsakovė ne panaudos pagrindais naudojasi valstybine žeme, todėl, nepriklausomai nuo to, kad nėra sudaryta nuomos sutartis, atsakovei kyla įstatyminė pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šias argumentais.

1. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su atsakove nėra sudaryta dėl ieškovo kaltės, nors į ieškovą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nuomos ne aukciono būdu kreipėsi tiek buvęs parduotuvės savininkas, tiek atsakovė.

2. Net ir darant prielaidą, kad ieškovas turėjo pagrindą skaičiuoti atsakovei nuomos mokestį, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais nesutinka su terminu, už kurį skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, su žemės sklypo dalies, už kurią skaičiuojamas nuomos mokestis, dydžiu, taip pat su taikomu mokesčio tarifu.

3. Atsakovė yra pateikusi pareiškimą taikyti jos atžvilgiu ieškinio senatį. Jeigu sutikti su ieškovu, kad jis turėjo pagrindą skaičiuoti nuomos mokestį už 2007 metus, tai prievolė sumokėti šį mokestį atsakovei atsirado 2007-11-15, todėl senaties terminas reikalavimui priteisti pirmąją periodinę 5 800, 96 Lt įmoką pasibaigė 2012-11-16.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatas –parduotuvė, esantis 3,0194 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), žemės sklypą patikėjimo teise nuo 2008-11-19 valdo ieškovas (20-32 b.l.). Duomenų, kad su atsakove būtų sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nėra. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 29 978,29 Lt žemės nuomos mokestį už 2007 – 2012 metus motyvuodamas tuo, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra susiklostę faktiniai žemės sklypo dalies nuomos teisiniai santykiai, todėl atsakovė privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-18 sprendimu ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad atsakovė nėra teisėta žemės sklypo dalies naudotoja, nes byloje nėra įrodymų, jog atsakovė valstybine žeme naudojasi esant juridiniam pagrindui, todėl atsakovei nekyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

Kaip jau nurodyta, dalis valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra užstatyta atsakovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu. Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. taikymo, yra konstatavęs, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-333/2012 ir kt.). Pagal Žemės įstatymo 2 str. 11 d. žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. CK 6.551 str. 2 d., Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p. suteikia teisę fiziniams ar juridiniams asmenims, kuriems nuosavybės teise priklausantys statiniai pastatyti ant valstybinės žemės, be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, būtiną statiniams ekslpoatuoti. Taigi atsakovė Žemės įstatymo 2 str. 11 d. prasme yra teisėta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies, užstatytos atsakovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu, naudotoja. Nesant įrodymų, kad žemės sklypo dalis atsakovei yra suteikta panaudai, atsakovė Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. pagrindu privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nepaisant tos aplinkybės, kad su atsakove nėra sudaryta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Žemės įstatymo 2 str. 11 d. ir Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d. nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nėra teisėta valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies naudotoja, ir atsakovei nekyla pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

Nepagrįstai sprendęs, kad atsakovė neturi pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su ieškovo prašomo priteisti 29 978,29 Lt nuomos mokesčio dydžio pagrįstumu, nes tarp šalių kilo ginčas ne tik dėl atsakovės pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, bet ir dėl ieškovo prašomo priteisti šio nuomos mokesčio dydžio. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma (CPK 301 str.), o ne bylos nagrinėjimas iš naujo. Teismo sprendimo pagrįstumo ir kontrolės instancinė sistema užtikrina kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens teisę, jog jo argumentai bei įrodymai būtų išnagrinėti iš pradžių pirmosios instancijos teisme, o vėliau pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrinti apeliacine tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, dėl kurių nesprendė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgianį į nurodytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Rūta BurdulienėGoda Ambrasaitė-BalynienėVidas Stankevičius