Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės I. B. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl prievolės vykdymo sustabdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino Seimo kontrolieriaus pažymos įrodomąją reikšmę. Pasak ieškovės, teisės doktrina byloja, kad Seimo kontrolieriaus pažyma yra prima facie įrodymas (Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis). Ši pažyma vienareikšmiškai byloja, kad valstybinės žemės nuomos sutartis nėra sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl, ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Seimo kontrolieriaus pažyma pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė prievolę;bylą nagrinėjant teisme nebuvo analizuojamas klausimas, trukdo atsakovė naudotis ieškovei valstybine žeme ar ne, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis neištirta aplinkybe (Civilinio proceso kodekso 263 straipsnio 2 dalis). Pasak ieškovės, jos iniciatyva kviesti antstoliai nuolat fiksavo jai priklausančio statinio valdymo teisės pažeidimus;pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, bylojančių, kad atsakovė skirtingai (diferencijuodama žemės sklypo plotą) apskaičiuodavo mokėtiną žemės nuomos mokestį. Pasak ieškovės, šią aplinkybę pastebėjo ir Seimo kontrolierius, kuris savo pažymoje konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrius, apskaičiuodamas mokėtiną žemės nuomos mokestį, ne tik vadovavosi nebegaliojančiu teisės aktu, bet ir, nesant aiškaus pagrindo, žemės nuomos mokestį skaičiavo už skirtingų dydžių galimai naudojamus žemės plotus. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo ypač svarbią faktinę aplinkybę.

Atsakovės atsiliepimas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Seimo kontrolieriaus pažyma yra rekomendacinio pobūdžio. Atsakovės teigimu, Seimo kontrolieriaus rekomendacinių išvadų nevykdymas nesudarytų pagrindo atleisti ieškovę nuo prievolės mokėti žemės nuomos mokestį. Be to, pasak atsakovės, ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė nevykdo rekomendacijų;pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nenurodė, kad atsakovė trukdo jai naudotis valstybine žeme, ir pripažino, jog ieškovė privalo mokėti žemės nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to, yra ar ne sudaryta nuomos sutartis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009);pasak atsakovės, žemės nuomos mokesčio dydžio pagrįstumas ar naudojamo ploto nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinio skundo trečiasis argumentas yra teisiškai nereikšmingas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti ieškovės apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios bylos apeliaciniame procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, apeliantė nuosavybės teise valdo pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį valstybinės žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kurį patikėjimo teise valdo Vilniaus miesto savivaldybė; antra, bylos šalys nėra sudariusios valstybinės žemės panaudos sutarties ar nuomos sutarties.

Apeliantė, modifikavusi ieškinio dalyką, reikalauja sustabdyti prievolės mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį vykdymą. Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Civilinio kodekso 6.58 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog tais atvejais, kai sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus vykdyti prievolę, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą. Šios materialiosios teisės normos reglamentuoja skirtingus prievolių vykdymo sustabdymo atvejus (Civilinio kodekso 6.46 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kai prievolės šalys privalo vienu metu vykdyti pareigas, o Civilinio kodekso 6.58 straipsnio 1 dalis – atvejus, kai prievolės vykdomos viena po kitos), kita vertus, abiejų rūšių atvejams būdinga ta pati sąlyga – prievolės šalis turi sieti priešpriešinės pareigos.

Kaip jau buvo nustatyta, valstybinės žemės sklypas (be kitų pastatų) yra užstatytas apeliantės nuosavybės teise valdomu pastatu, vadinasi, apeliantė faktiškai naudojasi valstybine žeme. Privataus pastato buvimas valstybinėje žemėje suteikia šio pastato savininkui įstatyminę teisę ir kartu privilegiją įsigyti nuosavybėn ar nuomotis valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu (Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, papildomo argumentavimo nereikalauja išvada, jog asmuo, nuosavybės teise valdantis pastatą, esantį valstybinėje žemėje, laikytinas asmeniu, teisėtai besinaudojančiu valstybine žeme. Taigi, apeliantė yra faktinė valstybinės žemės naudotoja, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies prasme teisėtai besinaudojanti valstybine žeme, kuri yra užstatyta jos valdomu pastatu.

Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šio teisinio reguliavimo analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog valstybinės žemės naudotojas visais atvejais, išskyrus panaudos pagrindais naudojamą žemę, privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Šios įstatyminės prievolės vykdymas tiesiogiai siejamas su faktiniu žemės naudojimu, kuris gali būti ir neįformintas taip, kaip reikalauja įstatymas (Civilinio kodekso 6.547 straipsnio 1 dalis). Šios bylos procese jau buvo nustatyta, jog apeliantė ne panaudos pagrindais naudojasi valstybine žeme, vadinasi, jai, nepriklausomai nuo to fakto, kad nėra sudaryta nuomos sutartis, kyla įstatyminė pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

Klausimo, privalo ar ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, išnuomoti apeliantei valstybinę žemę, išsprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyko sudėtinė dalis. Kita vertus, net ir pripažinus, jog Vilniaus miesto savivaldybė privalo išnuomoti apeliantei valstybinę žemę ir bylos šalis sieja priešpriešinės pareigos, nebūtų pagrindo konstatuoti, kad apeliantė turi teisę stabdyti prievolės mokėti žemės nuomos mokestį vykdymą. Teisėjų kolegija, nekartodama visų aukščiau suformuluotų argumentų, tiesiog dar kartą akcentuoja, kad apeliantė, nepaisant galimo savivaldybės pareigos sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį egzistavimo ir šios pareigos nevykdymo, privalo mokėti šiai valstybinės žemės patikėtinei už faktinį naudojimąsi valstybine žeme.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl jie atskirai neaptariami.

Atsakovė, apeliantei pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Kita vertus, ji neprašė kompensuoti išlaidų, be to, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimą nepakeistą.