Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Miroslavas Gvozdovičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-114/12Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00272-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. vasario 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-01-24 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, galutinė bausmė R. V. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. V. priteista A. G. 3800 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą (automobilį), o būtent: 2011-03-04, apie 14.00 val., būdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. prie (duomenys neskelbtini) namo, tikslu pagrobti automobilį, atsisėdo prie neužrakinto automobilio „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. G., vairo, automobilio užvedimo raktu, gulėjusiu automobilio salone prie pavarų perjungimo svirties, užvedė automobilio variklį ir išvažiavo, tokiu būdu pagrobdamas 2000 lt vertės automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Remdamasis skunde dėstoma nusikalstamos veikos sudėties analize, apeliantas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 178 str. 2 d., netinkamai įvertino veikos padarinius bei subjektyviosios pusės požymius. Nurodo, jog prieš perkant automobilį, jis sąmoningai norėjo patikrinti jo techninę būklę, nei tikslo, nei motyvo pagrobti automobilį, neturėjo. Mano, kad teismas, pripažindamas, jog nuteistasis automobilį pagrobė, rėmėsi abejonėmis, manymu, prielaidomis, tuo tarpu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visos abejonės turi būti pašalintos, o manymais grįsti nuosprendį draudžiama. Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu turėjo būti priimtas pagal BK 187 str. 1 d.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas, pagal apeliantą, nepakankamai įvertino ir BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, taip pat neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, neatsižvelgė į kėsinimosi dalyko vertingumą, padarytos žalos mastą, t.y. į tai, kad automobilis nėra didelės vertės, jo sugadinimas didesnių padarinių nesukėlė. Apelianto teigimu, teismo išvados, jog veika buvo tyčinė, sukėlusi pasekmes, baigta, neteisingos, kadangi jo tyčios sugadinti automobilį nebuvo, pasekmės buvo atstatytos, automobilis parduotas, dėl ko savininkas gavo naudos. Dėl automobilio sugadinimo, apelianto teigimu, jis kaltės neginčijo, visas aplinkybes išdėstė teisingai, todėl jo nuomone, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Įvertinus tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, kas turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bei atsižvelgiant į BK 54 str. nuostatas, mano, kad jam turėjo būti paskirta bausmė, mažesnė nei BK 187 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Apeliantas ginčija ir priteisto civilinio ieškinio dydį, kuris, jo nuomone, yra aiškiai per didelis, be to, nepagrįstas įrodymais. Mano, jog teismas nepagrįstai neįvertino tai, jog jo veiksmais nebuvo padaryta 3800 Lt dydžio žala. Be to, automobilis nebuvo prarastas, buvo grąžintas savininkui, kuris šiuo metu automobilį yra pardavęs. Todėl, pagal apeliantą, jo skundą nagrinėjantis teismas turi atnaujinti įrodymų tyrimą ir įvertinti, kokią pinigų sumą nukentėjusysis gavo, pardavęs minėtą automobilį.

Teismo posėdyje nuteistojo R. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas, jo ribose, atmestinas ( BPK 320 str. 4 d. ).

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 178 str. 2 d. yra teisingas. Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje įvertinti remiantis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nepadaryta.

Nuteistojo R. V. skundo argumentai, kuriais šis siekia įrodyti, jog nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. požymių, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas, pripažino įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą ir neva tai ją patvirtinančią tarpusavyje prieštaringais liudytojų R. T., A. T. bei M. O. parodymais, gynybos versiją. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pakankama, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis.

Analizuojant byloje esančius įrodymus, ir visų pirma, nukentėjusiojo E. G. parodymus, matyti, kad nuteistasis R. V., be jo leidimo, įsėdo į neužrakintą, prie namų stovintį jo tėvui A. G. priklausantį a/m „AUDI 80“, v/n (duomenys neskelbtini), ir pasinaudojęs automobilio užvedimo raktu, gulėjusiu automobilio salone prie pavarų perjungimo svirties, užvedė automobilio variklį bei nepaisydamas jo reikalavimo išlipti iš automobilio, pastūmė jį ir išvažiavo. Tėvui priklausantį automobilį jis surado praėjus geram pusvalandžiui po jo pagrobimo, maždaug kilometro atstumu nuo savo namų. Automobilis buvo priparkuotas prie tvoros, jame degė šviesos, buvo užvestas variklis, vairuotojo nebuvo. Kad automobilis apgadintas jis pastebėjo tik kai jį parvarė į namus. Netikėti šiais nukentėjusiojo E. G. parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie ne tik kad nuoseklūs, ko negalima pasakyti apie nuteistojo R. V. parodymus, bet ir vienu ar kitu aspektu pagrįsti ir kita bylos medžiaga. Taigi iš liudytojo G. V. parodymų matyti, kad jis ne tik kad matė, kaip prie E., kuris stovėjo aikštelėje prie automobilio „Audi“, buvo priėję keli vaikinai – A., R. ir M., girdėjo išvažiuojančio automobilio garsą, bet patvirtino ir tai, kad iš karto po to, pas jį atbėgo E. G. ir pasakė, kad R. nuvarė automobilį. Pastarasis buvo išsigandęs, drebėjo. Kad nagrinėjamo įvykio dieną R. V. vairavo tamsios spalvos automobilį, matė ir liudytoja apklausta J. B., ir, tai pasak pastarosios buvo maždaug kilometro atstumu nuo G. namų. Nuteistasis R. V. vaizdo stebėjimo kameromis buvo užfiksuotas ir „A.“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuri, pasak nukentėjusiojo A. G., yra maždaug penkių – šešių kilometrų atstumu nuo jo namų. Tuo tarpu automobilį nukentėjusysis E. G. rado paliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, pasak šio, maždaug kilometro atstumu nuo savo namų. Kita vertus, tikrindamas parodymus vietoje, nuteistasis R. V. parodė ne tik vietą aikštelėje, prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, iš kurios, kaip buvo pripažinęs vienoje iš apklausų, norėdamas nuvažiuoti iki parduotuvės ir nusipirkti alaus, niekieno neklausęs leidimo, jį pavogė, degalinę „A.“, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur buvo atvažiavęs pavogtu automobiliu, vietą, kurioje jis automobiliu atsitrenkė į bordiūrą ir jį sudaužė, bet ir vietą prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, tvoros, kurioje jis paliko pagrobtą ir sudaužytą a/m „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini) ( 1 t. b. l. 77-82). Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, dėl nuteistojo R. V. kaltės tyčia, neteisėtai užvaldžius nukentėjusiajam A. G. priklausantį automobilį ir jo veiką kvalifikuoti kaip baigtą vagystę, pažymint tai, kad tikslas, nėra būtinas BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis (baudžiamoji byla Nr. 2K-584/2005). Svarbu yra tai, kad apeliantas, be automobilio savininko leidimo jį užvaldęs, tam tikrą laiką, t y. iki jį sudaužė, šiuo automobiliu neteisėtai naudojosi, jį valdė bei savo nuožiūra juo disponavo.

Be to, priešingai nei mano nuteistasis, įstatymo leidėjas, nepriklausomai nuo realios pavogto automobilio vertės, veiksmus, susijusius su automobilių pagrobimu, laiko pavojingesniais. Ir šiuo atveju, automobilio vertė, jei ji neviršija 250 MGL dydžio sumos, veikos kvalifikavimui pagal BK 178 str. 2 d. jokios reikšmės neturi.

Apelianto argumentai, kuriais šis ginčija iš jo priteisto civilinio ieškinio dydį, taipogi yra nepagrįsti.

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda netekus turto, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę.

Byloje nustatyta, kad apeliantas, pagrobęs nukentėjusiajam A. G. priklausantį automobilį „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į bordiūrą ir jį sudaužė. Šio automobilio sugadinimai, buvo užfiksuoti jo apžiūros metu, žalos dydis – 3800 lt, kurį sudaro automobilio atkuriamoji vertė bei išlaidos susijusios su turtinės žalos įvertinimu, nustatytas UAB „V.“ servise, atlikus šio automobilio apžiūrą ( 1 t. b. l. 15-21, 22, 48-56). Automobilio remonto darbų sąmatos pagrįstumą patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytoju serviso meistras V. A. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra priežastiniu ryšiu susijusiu su R. V. nusikalstama veika – automobilio pagrobimu bei jo sugadinimu, pagrįstai, patenkino A. G. pareikštą civilinį ieškinį, kurį, kaip minėta, sudaro automobilio atkuriamoji vertė bei išlaidos susijusios su turtinės žalos įvertinimu, atkreipiant dėmesį į tai, kad turto savininkas yra laisvas disponuoti savo turtu, todėl ar jis vėliau pardavė automobilį ar ne, nagrinėjamu atveju, reikšmės neturi.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, kad R. V. praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, baustas administracine tvarka, būdamas darbingas, niekur nedirba, naują nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, padarė neišnykus teistumui. Nusikalstamų veikų kartotinis pobūdis bei R. V. asmenybė, pagrįstai teismui leido apeliantui parinkti laisvės atėmimo bausmę, kadangi švelnesnio pobūdžio bausmių, jo kriminaliniams polinkiams pakeisti, nepakanka (BK 56 str. 1 d. ).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta nei nuteistojo R. V. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pastarajam paskirta už jo padarytą nusikaltimą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu nesiekia šiai bausmės rūšiai nustatyto vidurkio, todėl ją vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Priešingai nei mano nuteistasis, pirmosios instancijos teismui, nebuvo pagrindo pripažinti R. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog šis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ( LR BK 59 str. 1 d. 2 p. ).

Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tuomet, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis R. V. kaltu neprisipažino, duodamas parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos nebuvo nuoseklus, parodymus keitė, derindamas juos prie esamų kaltės įrodymų bei siekdamas, kiek įmanoma sumažinti savo nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Todėl tokia nuteistojo gynybinė pozicija pagrįstai nebuvo pripažinta, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, juolab, kad iš bylos duomenų nematyti, jog nuteistasis neigiamai vertintų savo poelgį ar išgyventų dėl padarytų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą, jo ribose, atmesti.