- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-04
- Bylos Nr.
- A-525-1946-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01143-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. su skundu (b. l. 1?3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 30 000 Lt neturtinės žalos.
Nurodė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. sausio 2 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m., buvo kalinamas kartu su 3 asmenimis. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą, patvirtintą Nr. V-124, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą, vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriuje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teigė, kad buvo kalinamas nežmogiškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, todėl patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, atsirado dirglumas, negalėjimas ramiai miegoti, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atsiliepimu į skundą (b. l. 12?18) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pareiškėjo laikymo laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. vasario 7 d. ryto, nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 11 d. ryto, nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. kovo 11 d. ryto, nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. ryto, nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. balandžio 27 d. ryto, nuo 2011 m. gegužės 2 d. vakaro iki 2011 m. gegužės 20 d. ryto, nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 26 d., nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 23 d. ryto, nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. liepos 18 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, pagal kurį vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Taip pat paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi teisės aktais numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliant į laisvesnes kameras. Kartu pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, reikalingas inventorius išduodamas. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama, nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė. Būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, jog šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą (b. l. 9?11), kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nėra. Kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Skunde pareiškėjas nurodė vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos, negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis ? 30 000 Lt. Nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 rugsėjo 12 d. sprendimu (b. l. 47?51) pareiškėjo R. P. skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčui aktuali Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir KD direktoriaus įsakymas), 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma ? 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad R. P. ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. sausio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 511 parų (b. l. 12-16, 19-22).
Ginčui aktualiu laikotarpiu R. P. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 143 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 136 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 157 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 199 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 131 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m), Nr. 182 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 165 (plotas 7,94 kv. m) kartu su 2-13 asmenimis. Judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. KD direktoriaus įsakymu patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2010 m. spalio 21 d., 2010 m. lapkričio 16 d., kai kameroje Nr. 157 ryte kalėjo 2, vakare ? 3 ir 4 asmenys, taigi minimalus kameros plotas ryte kiekvienam asmeniui sudarė 3,97 kv. m; 2010 m. gruodžio 7 d., kai kameroje Nr. 199 ryte kalėjo 2, o vakare ? 4 asmenys, ploto ryte teko po 3,97 kv. m; 2010 m. gruodžio 31 d., kai kameroje Nr. 257 ryte buvo laikomi 8, o vakare ? 11 asmenų, plotas ryte teko apie 4,3 kv. m; 2011 m. vasario 7 d., 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. vasario 15 d., 2011 m. kovo 11 d., 2011 m. balandžio 5 d., 2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. balandžio 15 d., kai kameroje Nr. 257 ryte buvo 9, vakare 10-13 asmenų, todėl rytais teko apie 3,8 kv. m; 2011 m. balandžio 27 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. birželio 28 d., 2011 m. liepos 1 d., kai kameroje Nr. 254 rytais kalėjo 9, vakarais – 10 asmenų, ploto ryte kiekvienam iš jų teko apie 3,9 kv. m; 2011 m. gegužės 2 d., kai kameroje Nr. 254 ryte buvo laikoma 10, o vakare 9 asmenys, todėl kameros ploto kiekvienam iš jų vakare teko taip pat apie 3,9 kv. m; 2012 m. gegužės 20 d., kai kameroje Nr. 254 ryte buvo 7, o vakare 10 asmenų, vienam asmeniu ryte teko apie 5 kv. m; 2011 m. liepos 19 d., kai pareiškėjas kameroje Nr. 182 ryte kalėjo 1, vakare – 4 asmenys, todėl ryte jam teko 7,94 kv. m; 2011 m. rugpjūčio 2 d. kalint kameroje Nr. 182 ryte buvo 2, vakare 3 asmenys, todėl ryte pareiškėjui teko 3,97 kv. m. Teismas nurodė, kad valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Teismas darė išvadą, kad minėtais atvejais pareiškėjas apytiksliai 9,5 paros buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.
Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. vasario 6 d. įskaitytinai (25 paras), nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 10 d. įskaitytinai (3 paras), nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. kovo 10 d. įskaitytinai (17 parų), nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. įskaitytinai (3 paras), nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. balandžio 26 d. įskaitytinai (9 paras), nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. įskaitytinai (17 parų), nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. įskaitytinai (3 paras), nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2011 m. birželio 22 d. įskaitytinai (2 paras), nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. liepos 18 d. įskaitytinai (14 parų), kas iš viso sudaro 93 paras, pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose buvo pilnai užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas.
Teismas darė nuorodas į CK 6.271 straipsnį, 6.246?6.249 straipsnius, pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. sausio 2 d. 408,5 paros Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą minėtu KD direktoriaus įsakymu, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo ir remdamasis ja darė išvadą, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė patirtą didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą, fobiją aplinkai, miego sutrikimus, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo sveikatos problemos būtų atsiradusios būtent dėl netinkamai užtikrinto kamerų ploto vienam asmeniui, kad dėl pablogėjusios sveikatos R. P. būtų kreipęsis į medikus. Abstraktūs teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, jog pablogėjo sveikata, negali būti pagrindas konstatuoti, kad tokie padariniai pareiškėjui atsirado nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, o jei atsirado, kad jie atsirado būtent dėl tos priežasties, jog pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose neužtikrinant minimalaus ploto normos. Įvertinus bylos duomenis nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo sveikatai. Taigi, skundo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos teismas vertino kaip pagrįstus tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinti kaip susiję su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimu.
Pasisakydamas dėl nežmogiškų, antisanitarinių, žiaurių kalinimo sąlygų, kuriomis pareiškėjas taip pat grindė savo reikalavimą, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, be to pareiškėjo argumentams prieštarauja byloje esantys duomenys, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmogiškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertinta ir tai, jog byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmogiškomis, žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nesikreipė į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių ryšium su mažesniu plotu, pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo manymu, R. P. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
III.
Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88?95), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą, kad būtų ne tik pripažintas valstybės neveikimas, bet ir už tą neveikimą nubausti tie, kurie tiesiogiai atsakingi už Lukiškių TI-K kontrolę.
Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:
1) pareiškėjas ne skundė neteisėtus veiksmus ar neveikimą, o konstatavo faktines aplinkybes, kurios jam padarė didelę moralinę, psichologinę ir fizinę žalą, dėl ko jis teismo prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Lt.
2) Teismas buvo šališkas ir neprincipingas teisingumo vykdymo atžvilgiu, nes nors ir nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant KD direktoriaus įsakymu nustatytus ploto, tenkančio vienam kalinamam asmeniui, reikalavimus (nurodytų reikalavimų nepažeidžiant pareiškėjas buvo laikomas 93 paras, o 408,5 paras pareiškėjo teisė į kalinimą nepažeidžiant minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrinta), o pareiškėjas išgyveno visus fizinius, emocinius, moralinius, dvasinius, psichologinius prievartos veiksmus nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, teisingai neišsprendė žalos atlyginimo klausimo ir atsakovų nenubaudė.
3) Pažymi, kad žalos atlyginimo siekia kaip kompensacijos už orumo pažeminimą, psichologinius, dvasinius, fizinius išgyvenimus, už tai, kad atsirado depresijos protrūkiai, pareiškėjas prarado pasitikėjimą bausmių vykdymo institucijų darbuotojais ir įstatymų užtikrinimu paprastų piliečių atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102?105) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:
1) Lukiškių TI-K kartu su atsiliepimu pateiktų duomenų apie kamerų skaičius, jų plotus, juose buvusių asmenų skaičių, negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta kelis kartus. Dėl šių priežasčių, nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui konkrečią dieną. Esant tokiai kaitai, tam tikromis dienomis asmeniui galbūt tekusio mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinant kaip tęstinio intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.
2) Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas butų itin didelis ir pan. Pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais.
3) Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturinę žalą nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Teigia, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas negali būti pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos tenkinti. Atkreipia dėmesį, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais, teisės pažeidimo pripažinimas, gali būti tinkamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. sausio 2 d.) galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatęs, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. sausio 2 d. (išskyrus teismo sprendime nurodytus laikotarpius, kai pareiškėjas apytiksliai 9,5 paros buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (nustatytasis ploto reikalavimas nebuvo pažeidžiamas ryte arba vakare) ir 93 paras kai pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose buvo pilnai užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas), viso 408,5 paros pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas pažeidžiant minimalų plotą, kuris turi būti skirtas vienam asmeniui. Taigi kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai, nustatytasis pažeidimas truko 408,5 paros. Dėl to pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.250 straipsnio nustatytas taisykles.
Pastebėtina, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jo pateiktų duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent atsakovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Nagrinėjamoje byloje atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia, kad pareiškėjas nustatytu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus.
Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas skunde kaip neturtinės žalos atsiradimo priežastis, be pažeisto vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo, nurodė ir nežmogiškas, antisanitarines, žiaurias kalinimo sąlygas. Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, be to, pareiškėjo argumentams dėl nežmoniškų, antisanitarinių, ir žiaurių kalinimo sąlygų prieštarauja byloje esantys duomenys: 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo (b. l. 23-26); 2010 m. lapkričio 30 d. ši sutartis pratęsta vieneriems kalendoriniams metams (b. l. 27); analogiška sutartis sudaryta ir 2012 m. sausio 3 d. (b. l. 28-31). Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmogiškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.
Vis dėlto, pastarosios aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, taip sukeliant pareiškėjui neturtinę žalą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02)). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Dėl to atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (408,5 paros), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, vietoje tik teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo konstatavimo, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo R. P. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.
Nutartis neskundžiama.