Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-2098-800/2014 pagal pareiškėjos G. V. prašymą suinteresuotiems asmenims (atsakovams) J. Č., Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, (tretiesiems asmenims) Sodininkų bendrijai „Lepšiškiai“, UAB „Inventora“ dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-115-540/2012 pagal ieškovės G. V. patikslintą ieškinį atsakovams J. Č., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims sodininkų bendrijai „Lepšiškiai“ ir UAB „Inventora“ dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Teismas netinkamai taikė CPK ir pažeidė procesinės teisės normas, kas sąlygojo neteisingą, neteisėtą ir nepagrįstą prašymo atnaujinti procesą, motyvuotai neįvertino pareiškėjos nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo ir jį pagrindžiančių aplinkybių, pažeidė prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo taisykles, nustatytas CPK 370 straipsnio 3 dalyje, proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančias teisės normas – CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2012, įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje tarp šalių kilęs ginčas išsprendžiamas iš esmės, o teisės aktuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia užtikrina jo visuotinį privalomumą ir jo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Siekiant išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą, civiliniame procese įtvirtintas proceso atnaujinimo institutas, kuris vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Pagal teismų suformuotą proceso atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką, procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas vertina pareiškėjo nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą konkrečios bylos kontekste, siekdamas išaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso atnaujinimo teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad jis galimas tik esant pakankamiems esminės klaidos byloje įrodymams, pareiškėjui veikiant sąžiningai ir aktyviai. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota taisyklė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (LAT 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2009-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2009; 2011-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2011-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turėjo įrodyti, kad jos nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 str. 2 d.). Vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios buvo įrodinėjimo dalykas arba jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje, egzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu ir nebuvo, ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (LAT 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui, todėl remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo bylos nagrinėjimo metu. Vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, teismui būtina išsiaiškinti, ar nauji įrodymai, kurių pagrindu pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, negalėjo būti pateikti anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės. Be to, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės galėjo būti žinomos, būtina išsiaiškinti ir tai, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių joms sužinoti. Taip pat būtina nustatyti, ar pareiškėjo pateikti įrodymai kitų byloje esančių įrodymų kontekste galėtų sukelti pagrįstų abejonių jų patikimumu ir šių įrodymų pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumu, ar aplinkybės, turėjusios įtakos naujo įrodymo atsiradimui, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie jas buvo sužinota jau įsiteisėjus sprendimui, ar šios aplinkybės buvo bylos įrodinėjimo dalykas (LAT 2004-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004, LAT 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008).

Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2013-08-29 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1266-245/2013 (7 t., b. l. 71–74), joje nurodyta, kad „L. S. veiksmuose yra BK 300 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos požymių, tačiau nepakankamai, kad būtų galima konstatuoti buvus nusikalstamą veiką, o būtent, kad jo veiksmai būtų galimi įvertinti baudžiamosios atsakomybės prasme, kadangi (...) minėtame žemės sklypo ribų ženklinimo-parodymo akte darant korekcinius pataisymus nesiekta tyčia suklastoti oficialų dokumentą (...)“. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, jau vien iš šio 2013-08-29 nutarties teksto yra akivaizdu, jog 2013-08-29 nutartyje yra konstatuota visiškai kitokia aplinkybė, nei nurodė pareiškėja, pacitavusi ne visą sakinį, o tik jo dalį.

Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, kad Kauno apygardos teismas 2013-08-29 nutartyje nurodė, kad L. S. veiksmuose yra tam tikrų nusikalstamos veikos požymių, jokiu būdu nereiškia, kad buvo nustatyta, jog L. S. atliko nusikalstamą veiką, suklastodamas 2008-02-20 J. Č. sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribų paženklinimo-parodymo aktą, kaip neteisingai interpretuoja ir minėtą argumentą traktuoja pareiškėja. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais (7 str.). Mūsų šalies Konstitucija skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka (31 str.), o Baudžiamajame kodekse numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (2 str.). Analogiška norma įtvirtinta Baudžiamojo proceso kodekse, skelbiančiame, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (3 str.). Taigi aukščiausios galios teisės akte – Konstitucijoje – įtvirtintas nullum crimen, nulla poena sine lege (jokio nusikaltimo, jokios bausmės be įstatymo) principas. Tai reiškia, kad prieš jokį asmenį negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jeigu jo veiksmai neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos konkrečios nusikaltimo sudėties. Kai asmens veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikalstama. Tad nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Kita vertus, nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamosios teisės mokslo kategorija. Baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriami tokie objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikalstamos veikos objektas yra tai, į ką nukreipta nusikalstama veika, kam padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – tai išorinė nusikalstamos veikos pusė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės. Nusikalstamos veikos subjektas – tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai, kurie vadinami specialiaisiais, o toks subjektas – specialiuoju nusikalstamos veikos subjektu. Nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tai veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Subjektyviąją pusę apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas. Tik šių 4 elementų visuma leidžia teigti, kad padarytas nusikaltimas. Jeigu nors vieno elemento trūksta, tokia asmens veika nelaikoma nusikaltimu. Nusikalstamos veikos sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniais vadinami tokie nusikalstamos veikos požymiai, kurie būdingi kiekvienai konkrečiai nusikalstamos veikos sudėčiai. Tokie būtų požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos objektą, taip pat pati veika, pakaltinamumas, amžius, kaltė. Papildomi nusikalstamos veikos požymiai yra būdingi ne visoms, o tik kai kurioms konkrečioms nusikalstamų veikų sudėtims. Tokie požymiai būtų nusikalstamos veikos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, kitos aplinkybės, taip pat nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas. Pabrėžtina, kad tiriant konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį, svarbūs visi nurodyti požymiai, o anksčiau minėti visi 4 elementai yra būtini, norint pripažinti veiką nusikalstama. Ginčo atveju 2013-06-04 Kauno miesto apylinkės prokuratūra nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00538-10 dėl UAB „Inventora“ dokumentų klastojimo pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį, o Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1266-245/2013 išnagrinėjęs G. V. skundą dėl 2013-06-04 Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimo skundą atmetė 2013-08-29 nutartimi, kas leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nei UAB „Inventora“, nei L. S. veiksmuose visi būtini nusikaltimo sudėties požymiai nebuvo nustatyti. Minėti asmenys nebuvo patraukti atsakomybėn už padarytus nusikaltimus, todėl Kauno apygardos teismo 2013-08-29 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1266-245/2013 argumentai, „išimti“ iš konteksto, negali būti vertinami kaip naujai paaiškėję aplinkybės ir nepatvirtina pareiškėjos nurodomų argumentų dėl nusikaltimo (dokumentų klastojimo) požymių buvimo L. S. veiksmuose, kas galėtų turėti esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, kol pareiškėjos nurodyta aplinkybė nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ji neturi esminės reikšmės bylai, dėl ko pareiškėjos nurodyti faktai negali būti pripažinti naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, sudarančiomis savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėja, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2014-01-31 nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo atnaujinti procesą, atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs pareiškėjos nurodytų aplinkybių naujai paaiškėjusiomis todėl, kad jos neturi esminės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pažeidė teisės aktuose įtvirtintą sampratą, kas yra laikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad esminę reikšmę bylai aplinkybė „kad L. S. veiksmuose yra BK 300 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių“, gali turėti tik pateikus įsiteisėjusį teismo nuosprendį, patvirtinantį dokumento klastojimą, prieštarauja pozicijai, išdėstytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-22 apibendrinime „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai“, kuriame nurodoma, kad „kituose baudžiamojo proceso tvarka priimtuose procesiniuose sprendimuose gali būti nustatomos aplinkybės, kurios yra bylos proceso atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą“.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos naujai pateikto įrodymo, pažymi, kad nors pagal kasacinio teismo praktiką kituose baudžiamojo proceso tvarka priimtuose procesiniuose sprendimuose gali būti nustatytos aplinkybės, kurios yra bylos proceso atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau net ir tokiu atveju negalima pripažinti, kad minėtas baudžiamojo proceso tvarka priimtas procesinis sprendimas – Kauno apygardos teismo 2013-08-29 nutartis – gali būti laikomas pagrindžiančiu pareiškėjos nurodytą naujai paaiškėjusią aplinkybę – nusikalstamos veikos požymių buvimą L. S. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nurodytame įrodyme konstatuota aplinkybė negali būti laikoma esminę reikšmę turinčia naujai paaiškėjusia aplinkybe, kadangi ji neturi esminės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pažymėtina, jog pareiškėja G. V., Kauno rajono apylinkės teisme reikšdama ieškinį ir patikslintą ieškinį, atsakovais byloje nurodė J. Č. bei Nacionalinės žemės tarnybą. Pirmosios instancijos teismas, 2012-02-17 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-115-540/2012 atmetęs ieškovės reikalavimus, nurodė, jog keliant reikalavimus dėl UAB „Inventora“ sudarytos kadastrinių matavimų bylos, 2008-02-20 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto bei 2009-07-02 žemės sklypo plano, materialinio teisinio santykio dalyvis yra UAB „Inventora“, kuris turi atsakyti pagal pareikštus ieškinio reikalavimus. Civilinis procesas ginčo teisenoje grindžiamas dvišališkumu, kuriam būdinga tai, kad kiekviename procese egzistuoja dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia ieškinį savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam pareiškimas ieškinys). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (LAT 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007; 2009-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2009). Pagal civilinio proceso dvišališkumo principą, procese visada yra tik dvi šalys, nesvarbu, kad kiekvieną šalį gali sudaryti keli asmenys. CPK 45 straipsnyje numatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Kadangi ieškovė nesutiko byloje atsakovu patraukti UAB „Inventora“, todėl patikslintas ieškinys dalyje dėl paminėtų reikalavimų buvo atmestas, o Kauno apygardos teismas šį sprendimą paliko galioti. Todėl daugiau nei akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jeigu kaltinimai L. S. ir UAB „Inventora“ dėl dokumentų klastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį būtų pasitvirtinę, pareiškėjos G. V. nurodyta neva naujai paaiškėjusi aplinkybė jokiu būdu negalėtų įtakoti priimto teisėto ir pagrįsto 2012-02-17 Kauno rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-115-540/2012 sprendimo, kadangi ieškinys dalyje dėl reikalavimų panaikinti UAB „Inventora“ sudarytą kadastrinių matavimų bylą, 2008-02-20 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą bei 2009-07-02 žemės sklypo planą buvo atmestas dėl to, jog ieškovė ieškinį pareiškė ne tam asmeniui, kuris privalo pagal ieškinio reikalavimus atsakyti. Dėl šios priežasties pareiškėjos nurodyta kaip jai naujai paaiškėjusi aplinkybė neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybėms būtinos sąlygos – turėti esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu ji būtų buvusi žinoma nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (LAT 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).

Kaip visiškai nepagrįsti vertintini apeliantės argumentai, kad dėl naujai paaiškėjusios aplinkybės nebeturi teisinės reikšmės tai, jog ieškovė G. V. išreiškė nesutikimą atsakovu byloje patraukti UAB „Inventora“, nes, apeliantės teigimu, ieškinio reikalavimai tokiu atveju būtų nukreipti atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, būtent kurios žemėtvarkos skyriaus vedėjo suderinimas yra tiesioginis teisinis pagrindas sprendimui dėl žemės sklypo kadastro duomenų tikslinimo kadastrinių matavimų bylos pagrindu viešame registre, tokiu būdu įtvirtintos informacijos pagrindu 2010-03-20 priimtas Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-2932 „Dėl žemės sklypo (registro Nr.52/29369) kadastro duomenų patikslinimo“, o 2010-03-30 Nekilnojamojo daikto – žemės sklypo (kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu Kauno r. (duomenys neskelbtini) s/b „Lepšiškiai“ (duomenys neskelbtini) skl., buvo atliktas kadastro duomenų tikslinimas VĮ Registrų centro Kauno filiale. Pažymėtina, jog šioje byloje pareikštu patikslintu ieškiniu, kuris Kauno rajono apylinkės teismo 2012-02-17 sprendimu buvo atmestas, net nebuvo ginčijamas nei 2010-03-20 priimtas Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-2932 „Dėl žemės sklypo (registro Nr.52/29369) kadastro duomenų patikslinimo“, nei jo pagrindu atliktas kadastro duomenų tikslinimas VĮ Registrų centro Kauno filiale, be to, patikslintame ieškinyje taip pat nebuvo skundžiami jokie Žemėtvarkos skyriaus vedėjo veiksmai ir nebuvo prašoma naikinti ar pripažinti negaliojančiais jokių jo atliktų suderinimų. Kadangi patikslintu ieškiniu buvo prašoma panaikinti būtent UAB „Inventora“ sudarytą kadastrinių matavimų bylą, 2008-02-20 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, pagal kurį žemės sklypo ribas paženklino ir riboženklių įtvirtinimo vietas pažymėjo UAB „Inventora“, bei UAB „Inventora“ parengtą 2009-07-02 žemės sklypo planą, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog materialinio teisinio santykio dalyvis, kuris turi atsakyti pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, yra UAB „Inventora“.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantės nurodyta kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė jai jau buvo (turėjo būti) žinoma civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, kadangi ieškovė, remdamasi šia aplinkybe, grindė savo reikalavimus, prašydama panaikinti žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) 2008-02-20 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, sudarytą UAB „Inventora“, kaip suklastotą ir surašytą atbuline data. Pažymėtina, jog nagrinėjant ieškovės ieškinį pagal pačios G. V. pareiškimą vyko ikiteisminis tyrimas dėl galimai žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto suklastojimo (t. 3, b. l. 57, 136, 162). Todėl vien tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neturėjo ir nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių dokumento suklastojimą, neduoda pagrindo Kauno apygardos teismo 2013-08-29 nutarties vertinti kaip įrodymo, iš kurio pareiškėjai paaiškėjo nauja ir esminę reikšmę nagrinėjamai bylai turinti aplinkybė.

Nustačius, jog Kauno apygardos teismo 2013-08-29 nutartyje konstatuota aplinkybė negali būti laikoma esminę reikšmę turinčia naujai paaiškėjusia aplinkybe, kadangi ji neturi esminės reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nustačius, jog aplinkybės (dėl dokumento klastojimo požymių buvimo), kuriomis prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ieškovė, bylos nagrinėjimo metu jai negalėjo būti nežinomos, be to, pareiškėjai neįrodžius, jog egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios jai dar civilinės bylos nagrinėjimo metu įrodyti aplinkybę dėl dokumentų suklastojimo, darytina išvada, jog prašymo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka įvardintoms CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu vertintinas kaip neatitinkantis CPK 370 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas. Dėl kitų atskirajame skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes tai neįtakoja teismo priimtos galutinės išvados atmesti prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo. Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina galioti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)

Atsakovas J. Č. prašo priteisti iš pareiškėjos turėtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą, J. Č. iš pareiškėjos priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti J. Č. iš G. V. 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.