Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-96-651/2015

Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00686-2013-9

2015 m. vasario 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria:

L. R. pripažinta nepakaltinama ir baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį nutraukta.

L. R. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro tipo stebėjimo sąlygomis, nukreipiant vykdymui Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. R. nežymiai sužalojo žmogų, t. y. ji 2013-11-04, apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini) laiptinėje, prie 8 buto, kumščiu sudavė smūgį M. M. į kaktą, padarydama nukentėjusiajai galvos sumušimą ir poodinę kraujosruvą, minkštųjų audinių patinimu kaktos-viršugalvio kairėje pusėje, tuo padarydama pastarajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, L. R. skundžia teismo nutartį. Nurodo, kad ji nebuvo informuota apie teismo posėdį, viskas vyko jai už akių, nesupranta, kodėl teisėsauga taip su ja elgiasi, jaučiasi beteisė.

Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, iš esmės nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių skundžiama nutartis yra neteisėta, tik teigia, kad ji nebuvo informuota apie teismo posėdį, jog viskas vyko jai už akių.

Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtino, jog dėl psichikos sveikatos būsenos L. R. negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad dėl nekoreguojamos kliedesinės simptomatikos šiuo metu ji (L. R.) negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti su kliedesine simptomatika susijusiose situacijose. Su ja šiuo metu negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų ir jos teisti. L. R. dėl šiuo metu stebimos lėtiniam psichikos sutrikimui (paranoidinei šizofrenijai) būdingos išreikštos kliedesinės simptomatikos, visiškai nesant kritikos susirgimo atžvilgiu, rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. (b. l. 108–112). Taigi iš paminėto akto matyti, jog L. R. dėl objektyvių priežasčių nebuvo kviečiama į teismo posėdį. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, L. R. interesai nuo pat pradžių buvo ginami įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme L. R. gynė advokatas J. Ančiukaitis. Taigi atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip niekuo nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines L. R. padarytos veikos aplinkybes. Faktinės veikos aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios M. M., liudytojos M. B. parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 2435/ 13(03). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. R., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaujantis tuo, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

L. R. apeliacinį skundą atmesti.